Jessica Gilmore - Tu – mano svajonė. Antra knyga

O jei jis per mažai stengsis, Viltė tuoj pat atskubės ir privers jį pasitempti. Ji išspaudė šypseną, tikėdamasi, kad veide neatsispindi nuožmios mintys.

– Labas, Hanteri.

– Labas, malonu pagaliau su tavimi susipažinti. Tiek daug apie tave girdėjau, – pasisveikino vyras. Viltė paskubomis jį įvertino. Amerikietis. Mėlynakis blondinas. Švariai nusiskutęs, šypsosi viliojamai. Jaunas. Ne toks jaunas kaip Fetė, bet vos įžengęs į trečią dešimtį.

– Na, tai kaip susipažinote? – išspaudė Viltė, užgniauždama žodžius, kuriuos norėjo ištarti. Tuokiatės? Jūs beveik nepažįstat vienas kito! Jūs tik vaikai! Tačiau jau prieš devynerius metus Viltė sau pažadėjo, jog darys viską, kad tik Fetė būtų laiminga. Ir dar niekada nematė sesers laimingesnės nei šiandien.

– Hanteris menininkas, – pasididžiavimo kupinu balsu pasakojo Fetė. – Jis piešė portretus ant Karolio tilto. Kai ėjau pro šalį, pasiūlė mano portretą nupiešti nemokamai.

– Tavo veidas gražiausias mano kada nors matytas, – įsiterpė Hanteris. – Kaip galėjau imti pinigus, kai tenorėjau kuo ilgiau nenuleisti nuo tavęs akių?

– Atsidėkodama pasiūliau pavaišinti jį gėrimu. Taip viskas ir prasidėjo, – švelniai šypsodamasi dėstė Fetė, tamsios akys spinduliavo svajingumu. – Po valandos jau žinojau, kad jis man skirtas. Nuo to laiko esame neišskiriami.

Gatvėje piešiantis menininkas. Viltė nusivylė. Kad ir koks jis talentingas, tokia veikla nežada šiltų, patogių namų. Fetė neturėjo išsilavinimo ir nė nenumanė, ką veiks šiems metams prabėgus. Viltė vėl išspaudė šypseną.

– Kaip romantiška. Negaliu sulaukti, kol pamatysiu tą portretą. Ir susipažinsiu su Hanteriu gyvai, o ne kompiuterio ekrane.

– Greitai galėsi susipažinti! Vos po dviejų savaičių. Tada mes tuokiamės! Niujorke, ir… – Fetė nutaisė maldaujamą veido išraišką. Viltė puikiai ją pažinojo. – Vyliausi, kad padėsi pasirūpinti kai kuriomis smulkmenomis.

Viltė sustingo. Ji žinojo, ką Fetės kalba reiškia „pasirūpinti kai kuriomis smulkmenomis“. Tai reiškė, kad ji turės nudirbti viską. Dažniausiai Viltė su džiaugsmu sutikdavo. Tačiau dabar ji pirmą kartą per devynerius metus atitrūko nuo dalies įsipareigojimų. Vylėsi pagyventi savo gyvenimą.

Na, taip, kol kas ji nedaug tenuveikė. Tiesa, pirmą savaitę Niujorke paišlaidavo naujiems drabužiams – ryškiems ir pribloškiantiems, nusikirpo plaukus ir pasidarė stilingą šukuoseną. Bet ir toliau jautėsi tokia pati sena, nuobodi Viltė. Viskas prieš akis – ji dar tris mėnesius čia viešės dirbdama laikiną darbą. Dar turi daugybę progų nuveikti ką nors naujo ir jaudinamo. Tereikia pradėti.

– Smulkmenomis? – atsargiai pasitikslino.

– Mes su Hanteriu norime nedidelių, jaukių vestuvių Niujorke. Su artimiausiais šeimos nariais ir keliais draugais. Jo mama kiek vėliau surengs įspūdingą vakarėlį. Hanteris tikina, kad ji nieko negailės, tad manau, kad vestuvės turėtų būti labai paprastos. Tik ceremonija, vakarienė ir gal kiek pramogų? Juk galėsi tuo pasirūpinti, ar ne? Atvyksiu tik kelios dienos prieš ceremoniją. Hanteris dar nebaigė kursų, o aš nenoriu palikti jo vieno. Be to, tau taip gerai sekasi viską organizuoti. Niekaip tau neprilygčiau. Viskas, prie ko prisilieti, virsta auksu.

Išgirdusi paskutinį sakinį Viltė praskydo. Ji taip ilgai stengėsi suteikti Fetei tobulą vaikystę.

– Fete, mieloji, mielai padėsiu, bet kodėl viską darote taip skubotai? Kodėl vestuvių nesurengus kiek vėliau? Galėtum pati viską suorganizuoti. Pirmiausia pakeliauk, kaip ir planavai, – patarė ji ir mintyse pridūrė: Duokite sau daugiau laiko vienam kitą pažinti.

– Mylime vienas kitą ir norime kuo greičiau pradėti naują gyvenimą drauge. Spėsiu pakeliauti. Su Hanteriu medaus mėnesio vyksime į Australiją, Balį, Naująją Zelandiją ir Tailandą. Tai bus ilgiausias ir romantiškiausias visų laikų medaus mėnuo. Ačiū, Vilte, žinojau, kad galiu tavimi pasikliauti. Atsiųsiu keletą idėjų, gerai? Suknelės matmenis, nuorodas dėl gėlių, spalvų paletę ir panašiai. Bet puikiai žinai mano skonį. Neabejoju, kad ir ką parinktum, bus nuostabu.

– Puiku. Bus šaunu, – Viltė stengėsi šnekėti entuziastingai, bet viduje panikavo. Kaip, po galais, dirbant dvylika valandų per dieną, ko iš jos tikėjosi viršininkė, spėti per dvi savaites suorganizuoti vestuves? – Tačiau juk žinai, kad turiu dirbti, mieloji. Liko nedaug laiko. O Niujorko vis dar gerai nepažįstu. Ar tu įsitikinusi, kad aš tam tinkamiausia kandidatė? – Viltė žinojo kelią nuo savo buto iki biuro ir šaunų pasivaikščiojimo maršrutą Centriniame parke. Jau turėjo mėgstamiausią knygų parduotuvę ir išsirinko, kur skaniausia kava. Kaži, ar šios žinios dabar pravers.

Fetė nepastebėjo potekstės sesers žodžiuose. Net uždususi iš susijaudinimo plepėjo toliau.

– Jokių biudžeto ribojimų, Vilte. Rinkis, kas tau atrodo tinkamiausia. Nesuk galvos dėl kainos.

Viltė nurijo seiles.

– Jokių biudžeto ribojimų? – nors jos su Fete neskurdo, jau daug metų pinigų trūko. Tėvai turėjo neblogą draudimą, tad po jų mirties buvo padengta skola bankui už Viktorijos stiliaus namą šiaurės Londone. Tačiau sumokėjus mokesčius iš palikimo joms beveik nieko neliko. Viltei teko auginti Fetę iš savo atlyginimo. O aštuoniolikos, beveik neturint darbo patirties, atlyginimas tikrai nebuvo didelis.

– Fete, žinau, kad mama ir tėtis tavo ateičiai paliko pinigų, bet nemanau, kad jų pakaks ekstravagantiškoms vestuvėms, – o gal Fetė tikisi, kad prisidės Viltė? Ji mielai nupirktų seseriai vestuvinę suknelę, bet žodžiai „jokių biudžeto ribojimų“ net šiurpą kėlė.

– Ak, Fetei neprireiks naudoti savo pinigų. Viską apmokėsiu, – tarė Fetei už nugaros pasirodęs Hanteris. – Jau pasirūpinau, kad gautum kredito kortelę, – aiškino jis. Tai išgirdusi Viltė iš nuostabos išpūtė akis. – Padenk ja visas išlaidas. Ko tik prireiks.

– Ko tik prireiks? – pakartojo Viltė, neįsisąmonindama, ką tie žodžiai reiškia. – Bet…

– Rinkis, kas geriausia, – tęsė Hanteris, tarsi jos neišgirdęs. – Jei susidursi su sunkumais, paminėk mano vardą. Ar mano motinos – Mistė Karlail. Tai išgirdę visi turėtų pasitempti.

– Paminėti tavo vardą. Gerai, – Viltė tesugebėjo kartoti jo žodžius. Padėtis iš keistos ką tik tapo nereali. Kaip čia išeina, kad gatvės menininkas iš Prahos toks turtingas, kad galėtų atsiųsti jai kredito kortelę vestuvėms be jokių biudžeto ribojimų? Nė nemirktelėjęs atsiunčia kortelę per vandenyną. Už ko teka Fetė? Kenedžio?

– Tiesą sakant, geriausia būtų pasikalbėti su mano įbroliu Geilu. Geilu Okonoru. Jis gyvena vos kelios gatvės nuo tavęs ir pažįsta reikalingus žmones. Štai, persiųsiu tau jo kontaktus ir perduosiu jam, kad susisieksi, – Hanteris šypsojosi, tarsi jau būtų nuspręsta. Viltė pamanė, kad turbūt jie su Fete jaučiasi ramūs. Jie toliau mėgausis meile nuostabiame kambaryje lofte ir grožėsis pro langus matoma viduramžių pilimi, o Viltė kovos su Niujorko drėgme ir organizuos tobulas vestuves.

Na, taip ji ir padarys, pasitelkusi netikėtą Hanterio dosnumą. Iš paskutiniųjų stengsis surengti tobulas vestuves. Tik nevargs viena. Viltė už lyčių lygybę. Jau ne tie laikai, kai vestuves planuodavo tik nuotakos šeima. Kai tik bus padorus metas, ji aplankys poną Geilą Okonorą ir paprašys pagalbos. Jei prireiks, per prievartą privers padirbėti. Nesvarbu, ką teks daryti. Svarbiausia Fetei iškelti jos svajonių vestuves.

Geilas Okonoras dirstelėjo į laikrodį ir užgniaužė atodūsį. Dūsavimas nepadės. Taip pat ir neramus žingsniavimas po kambarį ar keiksmažodžiai. Bet samdydamas profesionalą ir tikėdavaisi profesionalaus elgesio, o ne vėlavimo. Vėlavimo visas dvidešimt minučių.