Jessica Gilmore - Mūsų meilė tobula. Pirma knyga

– Prašau?

– Šeši vertikaliai. Gąsdinančios gyvatės . Medūza.

– Nagi, duokš, – Kitas paėmė iš jos laikraštį ir pažvelgė į klausimą. – Na, žinoma. Turėjau susiprasti… – Vėl pakėlė galvą ir nužvelgė ją neįtikėtinai žydromis akimis. – Mėgsti galvosūkius, Medison?

– Kas?.. – jai prireikė didžiausių valios pastangų, kad išsėdėtų ramiai taip įdėmiai stebima. Atrodė, kad Kitas žvelgia į ją pirmą kartą, tarsi mėgina įvertinti.

– Galvosūkius, testus? Mėgsti?

– Žinoma, juk visi juos mėgsta, ar ne?

Kitas neatsakė, tik toliau įdėmiai į ją stebeilijo.

– Na, vaikystėje norėjau būti Nense Driu [1] Nancy Drew – amerikiečių rašytojo Edwardo Statemayerio išgalvota veikėja detektyvė. , – tada, kai nesvajojo būti Rore Gilmor [2] Rory Gilmore – veikėja iš serialo „Gilmorų merginos“. . Medison nuleido kojas ant grindų. – Man regis, minėjai gėrimus.

Kitas valandėlę dar pastovėjo sustingęs, vis dar verdamas ją žvilgsniu, bet galiausiai nusišypsojo, veidu kaip kaukė nuslinko pažįstama pašaipi išraiška.

– Žinoma, netoliese. Tikiuosi, tu nieko prieš pasivaikščioti.

Medison nežinojo, ko tikėtis išėjus į miestą su Kitu Bachananu – prašmatnaus vyno baro ar kokio privataus klubo su odiniais krėslais ir tyliu privilegijuotųjų juoku. Bet tikrai nesitikėjo jaukaus bariuko, į kurį pateko. Sienos buvo nukabinėtos vietinių autorių grafikos kūriniais, aplink tvirtus kvadratinius medinius stalus – odinės sofos ir krėslai. Baras buvo beveik pilnutėlis, bet neatrodė nei ankštas, nei triukšmingas; čia jauteisi jaukiai kaip bare iš knygos. Už baro stovintis vyriškis linktelėjo Kitui ir metė Medison įdėmų žvilgsnį, bet Kitas nusivedė ją į kampą prie nekūrenamo židinio ir patraukė užsakyti gėrimų.

– Paprašiau ir lėkštės užkandžių, – tarė jis statydamas priešais ją ant stalo butelį proseko ir taures. – Nežinau, kaip tu, bet aš mirštu iš alkio. Tuose darbo vakarėliuose amžinai nėra, kada pavalgyti. Sunku bendrauti su puse krevetės burnoje.

– Kai pradėjau organizuoti renginius, kartais ištisas dienas maitindavausi tik vieno kąsnio sumuštinukais, – prisipažino Medison jam pildant taures. – Merginai, ką tik baigusiai koledžą, Niujorkas labai brangus miestas, o nemokamas maistas – nemokamas maistas. Kartais taip ilgėdavausi seno gero sumuštinio arba milžiniško mėsainio! Pasirodo, ikrų įmanoma atsivalgyti.

– Su gimtadieniu, – tarė Kitas paduodamas jai taurę ir atsisėdęs priešais kilstelėjo savąją. – Dirbai renginių organizavimo srityje?

Medison linktelėjo.

– Po mokslų prisijungiau prie draugės viešųjų ryšių ir renginių organizavimo įmonės. – Tas darbas buvo tobulas. Medison dirbo Manhatano širdyje su aukštuomenės grietinėle, bet po kurio laiko toji draugė nusprendė, kad jai labiau patinka vaikščioti į vakarėlius nei juos organizuoti, maloniau būti minimai antraštėse, nei jas sugalvoti. – Paskui tapau jaunesniąja vadybininke DL Media , o tada mane pasiėmė Brenda. Redakcijoje dirbu tik šešis mėnesius, – pridūrė ji. Vis dar nesuprato, kaip Brenda ją įtikino palikti saugų viešųjų ryšių pasaulėlį ir plaukti į nepažįstamus leidybos vandenis. Tai buvo pirmas neplanuotas poelgis per gerą dešimtmetį. Medison vis dar gąsdino ir jos pačios spontaniškumas, ir nauja pradžia.

– Šešis mėnesius? Galvojau, kodėl vis dar esi padėjėja, nes atrodai labai gabi, – paprastai pasakė Kitas, bet Medison atsisėdo tiesiau išdidumo kupina krūtine.

Ji apsidairė aplink tikėdamasi, kad Kitas nepastebės, kaip ją paveikė netikėtas komplimentas.

– Labai jauki vietelė. Ar čia atsivedi visas merginas?

– Tu pirmoji.

Medison atsisuko į jį ir jau buvo beprajunkanti, bet Kitas nesišypsojo. Atrodė visiškai rimtas.

– Kokia aš pagerbta. O kodėl ne? Būtų visai patogu.

Kitas patraukė pečiais.

– Namo nieko nesivedu, nes paskui visko prisigalvoja. Vieną akimirką – jauki vakarienė, kitą ji jau lieka nakvoti, netrukus perstatinėja baldus ir reikalauja stalčiaus. Be to, Kamila ir tokios kaip ji norėdavo eiti tik ten, kur galėtų save parodyti ir į kitus pažiūrėti. Ši vietelė joms per prasta.

Nuskambėjo gana liūdnai, bet Medison puikiai jį suprato.

– Jeigu nenori dalytis su tomis merginomis nei namais, nei kaimynyste, kodėl su jomis susitikinėji?

Jo akys akimirkai aptemo.

– Nes man negresia joks pavojus kurią nors iš jų įsimylėti.

Kitas pasakė per daug. Tai turėjo būti paprastas ačiū ir, beje, su gimimo diena pasisėdėjimas, o ne išpažintis. Jis nenori ir nenusipelnė nuodėmių atleidimo. Medison stebeilijo į jį išpūtusi akis ir išsižiojusi, tarsi jis būtų koks kryžiažodžio klausimas, į kurį nežino atsakymo, bet šį kartą nesugalvojo, kaip nukreipti jos dėmesį. Priėjus padavėjai su rankoje iškelta Viduržemio jūros užkandžių lėkšte ir nutraukus susitvenkusią įtampą, Kitas atsiduso iš palengvėjimo.

– Jeigu būčiau žinojęs apie vieno kąsnio sumuštinukų perdozavimą, būčiau užsakęs ko nors rimtesnio, – tarė jis rodydamas į dubenėlius su alyvuogėmis, saulėje džiovintais pomidorais, humusu ir ajoliu. – Nors duonos nemažai.

– Ne, viskas labai gerai, – atsakė Medison, bet atrodė susimąsčiusi, akys vis dar neramiai įsmeigtos į jį. Kitas galvojo, kokią temą užvesti.

– Ar susisiekei su Vilte? – šita pakankamai saugi.

Medison pasmeigė falafelį ir atsargiai įsidėjo į lėkštelę. Kaip ir biure, kiekvienas judesys tikslus ir apgalvotas.

– Susirašėme elektroniniu paštu. Panašu, kad įsikūrė, – atsakė Medison ir nusišypsojo taip atvirai, taip nuoširdžiai, kad Kitui suspaudė širdį. – Ji mane truputį gąsdina. Maniau, kad esu itin kruopšti, bet Viltė… ji nepralenkiama. Ar žinojai, kad paliko man aplanką, kur viskas sudėliota pagal abėcėlę, su nurodymais, ką daryti, jeigu sugestų vandens šildytuvas, ir kada išveža šiukšles? Pusė jo apie tai, ką daryti, jeigu jos sesuo Fetė anksčiau grįžtų iš kelionių. Tai merginai juk devyniolika metų, galėtų truputį atsipalaiduoti! – Nors žodžiai buvo skirti pajuokai, Medison veidu nuslinko ilgesys.

Bet tada ji giliai įkvėpė, susitvardė ir atvirto ramiąja, profesionaliąja Medison.

– Šiaip ar taip, buvo užsukę keli jos kaimynai. Jie labai malonūs, bet visi vyresni ir turi vaikų. Geri žmonės, bet negaliu visą vakarą kalbėtis, kaip brangiai atsieina auklės.

Kitas nutaisė grimasą.

– Oi, aš tave suprantu.

Panašu, kad, kiekvieną kartą kur nors nuėjus, kas nors kalba apie aukles ir ekologišką kūdikių maistą. Tai nuolat primindavo, kad jo draugų ratelis, su juo ar be jo, juda į priekį. Erzinimai dėl viengungio gyvenimo ėmė įgristi.

Medison pakėlė į jį akis.

– O tu vaikų nenori? Kada nors?

Kitas trumpai nusijuokė.

– Kodėl viskas susiveda į santuoką ir vaikus? Maniau, kad mūsų visuomenė toliau pažengusi. Kodėl negalima tiesiog pasimėgauti malonia draugija ir judėti toliau?

Medison sustingo su šakute rankoje.

– Tikrai taip galvoji? Vargšė Kamila.

Kitas suraukė antakius.

– Ji žinojo, koks esu. Neapsimetinėjau, kad noriu ko nors kito, Medison. Jeigu ji užsimanė keisti taisykles nė neįsitikinusi, kad vis dar žaidžiu, tai ne aš kaltas.

– Žmonės keičiasi. Kiekvienas pradedame santykius tikėdamiesi, kad jie augs ir plėtosis. Santykiai arba auga, arba baigiasi. Taip jau yra.

– Nesutinku. Manau, kad du suaugę žmonės gali kuo puikiausiai gerai leisti laiką nieko daugiau nesitikėdami. Kamila sakė, kad santykiai be įsipareigojimų jai tinka, bet netrukus ėmė mane spausti. Jeigu būtų su savimi ir manimi atvira nuo pat pradžių, nebūtų likusi įskaudinta.