Jessica Gilmore - Mūsų meilė tobula. Pirma knyga

Medison padidino tempą ir aplenkė vyriškį, bėgantį paskui kūdikio vežimėlį. Pasirodo, Klisoldo parkas ne taip jau skyrėsi nuo Centrinio – ir taip, tarsi užsakyta, taiči pamoka. Miestų parkai visi panašūs nepriklausomai nuo jų vietos ir dydžio.

Didžiausias skirtumas, kad Londone parke šunys lakstė be pavadėlių; Centriniame parke jiems taip lakstyti leidžiama tik šunų aikštelėse. Medison nervingai nužvelgė besiartinantį didelį rudą šunį plačia krūtine. Staiga nuo prakaito sudrėko delnai. Ar jis užuodžia jos baimę? Medison sudvejojo – didinti greitį, sustoti ar trauktis, nes šuo pašoko taikydamasis tiesiai… pro šalį pačiupti kamuoliuko. Jam iš didžiulių nasrų dribo seilės. Medison besidaužančia širdimi įtraukė oro. Nekentė šunų, nes jie nenuspėjami. Apie tai ji žinojo iš praktikos – kaip įrodymą ant šlaunies turėjo randą. Mama išsiskyrė su vaikinu, kurio šuo užpuolė jos dukrą, bet Medison taip ir nesužinojo, ar dėl šuns įkandimo, ar kokių kitų nuodėmių.

Medison vėl padidino tempą. Maudimas krūtinėje ir tempimas šlaunyse puikiai atitraukė mintis nuo praeities prisiminimų – ir netolimos ateities. Po valandos į jos duris pasibels Kitas Bachananas, ir ji su juo praleis visą dieną. Kas jai užplaukė, kad sutiko?

Kita vertus, neturėjo jokio geresnio užsiėmimo ir, nepaisant atsikalbinėjimų, vakar puikiai praleido laiką. Jau seniai nebuvo tokia atsipalaidavusi, nesijuto savimi. Jai reikia tik padaryti Kitui geros darbuotojos įspūdį; ką jis galvoja apie ją kaip apie asmenybę, visiškai nesvarbu.

Medison išsuko iš parko ir pasileido šaligatviu apibėgdama mažyčius staliukus, kurie buvo išstatyti priešais pagrindinės gatvės kavines. Vargais negalais pasiekė mažą šoninę gatvelę, kurioje gyveno. Atidarius laukujes duris ir žengus per slenkstį, sutraukė skrandį – sunkumas krūtinėje nebuvo susijęs su sportu.

Kad ir kaip stengėsi nekreipti dėmesio, apsistojus senuose Viltės šeimos namuose atsivėrė senos žaizdos ir vidun ėmė sunktis vienatvė. Ne dėl to, kad ji viena, – išskyrus koledžo semestrus, Medison gyveno viena nuo šešiolikos. Ne, ji nujautė, kad melancholija apėmė dėl to, kad Viltės namai buvo… namai. Mylimi šeimos namai, kuriuose ant komodos pilna šeimos nuotraukų, virtuvės stalas suraižytas, o prieškambario grindys nutrintos kelių kartų batų.

Žinoma, pati Medison nebūtų išsirinkusi žibuoklėmis margintų tapetų, prie jų priderintų violetinių užuolaidų ir lovatiesės. Ji ir apačioje viską būtų išdažiusi baltai, perlakavusi medines grindis ir nugriovusi porą sienų, bet suprato, kodėl Viltė namus išsaugojo tokius, kokie jie buvo prieš tėvų mirtį. Kiekvienas nutriušęs kampelis pilnas meilės.

Turbūt buvo sunku netekti tėvų ankstyvoje jaunystėje, bet Viltė bent jau su jais užaugo. Jos namai buvo pilni laimės ir šviesos.

Medison vaikystės kambaryje nebuvo nei natūralios dienos šviesos, nei laimės. Plonas lovos čiužinys ir dar plonesnės sienos. Jei pasisekdavo, girdėdavo tarškant televizorių, jeigu ne, jeigu likdavo viena – stodavo tyla. Mama tikino, kad tai laikini namai, kol ras geresnę vietą, kol joms nusišypsos sėkmė.

Bet taip ir nenusišypsojo. Galiausiai Medison liovėsi tikėjusi sėkme. Ji suprato, kad viskas priklauso nuo jos, ir tik nuo jos.

Staiga Medison atsitokėjo, kad jau ne pirmą kartą stebeilija į nuotraukas, išdėliotas ant konsolės koridoriuje. Abi merginos buvo lieknos, tamsiaplaukės ir tamsių akių, bet jeigu Viltė atrodė nuolat susirūpinusi ir nerimstanti, Fetė tryško gyvybe. Skaitant didįjį Viltės aplanką, Medison susidarė įspūdis, kad vyresnioji sesuo šiuose namuose buvo suaugusioji, o jaunėlė – saugoma ir lepinama. Tačiau dabar Fetei devyniolika! Tokio amžiaus Medison jau trejus metus gyveno savarankiškai ir mokėjo už koledžą – tokia prabanga kaip metai kelionių buvo tikėtina ne daugiau nei slaptas palikimas.

Medison paėmė savo mėgstamiausią nuotrauką, darytą dar tada, kai mergaičių tėvai buvo gyvi; visa šeima paplūdimyje, apsivilkę elegantiškais vasariniais drabužiais, leidžiasi saulė. Fetei turbūt maždaug šešeri. Mažas linksmas velniūkštis blizgančiomis akimis ir šelmiška šypsena, įsikibęs mamai į ranką. Viltė – juodai apsirengusi paauglė. Ji stovėjo priekyje kartu su tėčiu, jis ją nerūpestingai apkabinęs. Ji tikriausiai buvo tokio amžiaus, kai tėvų meilę priėmė kaip savaime suprantamą dalyką ir gėdijosi bet kokio viešo tos meilės rodymo. Medison pykdavo matydama, kaip atžagariai mokyklos draugai bendrauja su tėvais, kaip nevertina jų meilės.

Medison svajojo, kad vieną dieną ir ji turės tokią nuotrauką, kurioje bus ji, jos mylintis, patikimas vyras ir saugiai besijaučiantys, laimingi vaikai. Jos šeima. Argi ji daug nori? Atrodė, kad jiedu su Bartu tokie artimi, bet štai ji čia. Nutolusi kaip niekada. Sunkumas krūtinėje augo tol, kad, rodėsi, neatlaikys keliai.

Liaukis , – piktai įsakė pati sau. Netrukus ateis Kitas, o jai dar reikia išsimaudyti ir persirengti. Be to, ar iš savigailos kada buvo naudos? Naudos būna tik iš planavimo. Iš tvarkaraščių. Svajonės neišsipildys tik todėl, kad tu to nori, ar dėl to, kad buvai geras. Turi pats būti savo likimo kalvis.

Medison labai greitai į įvairius socialinius tinklus įkėlė kelias praėjusio vakaro nuotykių nuotraukas su prierašu Gimtadienis Londone ir, gerokai jas paredagavo, kad atrodytų, jog yra vakarėlio viešnia, o ne organizatorė, ir kad bare su ja visas būrys žmonių… Na, juk socialiniuose tinkluose svarbiausia, kaip atrodo, tiesa?

Medison greitai peržvelgė telefone mirgančius pranešimus. Keista matyti, kad gyvenimas Niujorke tęsėsi, tarsi ji nebūtų išvykusi: tie patys vakarėliai, tie patys susiporavimai ir išsiskyrimai. Žiūrinėdama nuotraukas iš dar vieno penktadienio vakaro su kokteiliais, išskirtiniais klubais ir VIP barais, ji prikando lūpą. Nuo išvykimo į Londoną bent jau papilnėjo banko sąskaita. Kai nori neatsilikti nuo paveldėtojų neturėdamas palikimo, turi nuolat balansuoti ant plonos ribos, ir jai tai sunkiai sekėsi. Ačiū Dievui, kad pavyko gauti butą už normalią nuomos kainą.

Visgi, nesisuksi – negyvensi, ir jeigu Medison norėjo Aukštutinio Istsaido lepūnėlių saugumo, įskaitant namus, banko sąskaitą ir garantuotai laimingą gyvenimą, turėjo kai ką paaukoti. O to saugumo ji ne tik norėjo – jai jo gyvybiškai reikėjo. Puikiai žinojo alternatyvas ir daugiau gyvenime nesiruošė būti sušalusi, alkana ir paniekinta.

Durų skambučio dzingtelėjimas staiga sugrąžino į realybę. Medison stovėjo giliai kvėpuodama, stengdamasi nuslopinti senas baimes, seną nepilnavertiškumo jausmą, nerimą, kad niekada nieko nepasieks, ir uždaryti juos atgal į mažą dėžutę. Reikėjo pasimokyti iš Pandoros; kai kuriuos dalykus verčiau palikti užrakintus.

Vėl pasigirdus skambučiui ji nusileido ir atidarė duris – atsišliejęs į staktą stovėjo Kitas. Apsimovęs šviesius džinsus ir apsivilkęs pablukusius raudonus marškinėlius atrodė stebėtinai paprastai.

– Labas rytas. Ar jau atsitokėjai po pergalės?

Medison pajuto, kaip kaista skruostai. Gal ir nelabai oru buvo vakar šūkčioti iškėlus rankas, kai jiedu su Kitu buvo paskelbti baro protmūšio laimėtojais, bet juk buvo jos gimtadienis. Ir jų pergalė – labai įtikinama.

– Gal juokauji? Sertifikatą ruošiuosi įsirėminti ir pasikabinti ant sienos, kad po keturiasdešimties metų galėčiau parodyti anūkams.

Medison čiupo rankinę ir žengusi laukan uždarė paskui save duris.

Kitas palaukė, kol ji tris kartus užrakino duris, kaip buvo nurodyta smulkioje Viltės instrukcijoje.