Jessica Gilmore - Mūsų meilė tobula. Pirma knyga

– Taigi, kaip minėjau vakar, viskas turi būti kuo paprasčiau. Pagrindinė mintis – smagiai, originaliai aprodyti žmonėms Londoną, o ne juos visiškai apmulkinti ir sugluminti. Be to, mūsų tikslinė auditorija – turistai, kurių dauguma ne anglai, todėl turi būti kultūriškai prieinama ir merginai iš Niujorko… – tarė jai šypsodamasis. – Ir kinų šeimai ar prancūzų porelei. Bent iš pradžių kiekviena vieta bus pasiekiama metro arba autobusu, kad būtų paprasčiau. Su kiekviena užuomina paaiškės artimiausia stotelė ir bus duotos nuorodos nuo tos stotelės. Ir programėlėje, ir internetinėje versijoje kitą nuorodą gausi tik įrašęs atsakymą į pirmąjį klausimą, o ant popieriaus tai būtų neįmanoma. Nuo to, kiek teisingų atsakymų surinksi, priklausys, kokias nuolaidas gausi.

– O kas sulaikys žmones nuo sukčiavimo?

– Tiesą sakant, niekas, bet tikiuosi, kad galvosūkiai bus pakankamai smagūs ir jiems tiesiog nesinorės gudrauti. Nuolaidos, kurias bus galima laimėti, tos pačios kaip įprastiems turistams – geros, bet ne tiek, kad būtų verta sukčiauti.

– Ar negalvoji pridėti papildomą prizą? Pavyzdžiui, kas penkišimtasis atsakęs teisingai, išsprendęs galvosūkį gauna dar ką nors? Kad būtų truputį įdomiau.

– Ne, – atsakė į ją stebeilydamas Kitas. – Bet puiki mintis. Reikės įtraukti. Gerai sugalvojai, Medison.

– Tik dirbu savo darbą, – atsakė ji, bet viduje ir vėl sukilo išdidumas. – Tai koks planas? Nuo ko pradėsime? Literatūros? Istorijos?

Kitas iškėlė žemėlapį ir nusišypsojo.

– Nei nuo to, nei nuo kito. Ką manai apie laukinį Londoną?

– Kai sakei laukinį… – Medison kaip įkasta sustojo vidury tako ir išpūtė akis. – Maniau, kad kalbi apie zoologijos sodą!

– Nea, – Kitas niauriai papurtė galvą, bet akys švytėjo nuo tramdomo juoko. Atrodė atsipalaidavęs, berniukiškas ir išore, ir vidumi. Bet Medison galvoje įspėjamai skambėjo jo vakarykščiai žodžiai. Jo širdyje – tamsa, ir reikia nesileisti apakinamai gražios išorės.

Ne tai, kad Kitas ją trauktų. Aišku, kad ne. Gražus veidelis ir guvus protas apsuktų galvą daugybei merginų, bet Medison taip lengvai nepaimsi. Žydros akys ir prigludę džinsai neišves jos iš kelio, ji neleis, kad keista traukos kibirkštėlė įžiebtų ką nors daugiau. Jos šūkis buvo pirma galvok, paskui jausk .

Kad jau apie tai prakalbome, Medison čia tam, kad galvotų. Ji apsidairė. Juk pratusi prie miesto parkų. Centrinis parkas buvo jos sporto klubas, sodas, žaidimų aikštelė ir šventovė, bet negalėjo atsistebėti, kiek daug žalių plotų Kito rankoje laisvai laikomame žemėlapyje. Londonas buvo apsuptas gamtos draustinių, parkų, viržynų, miškų ir kapinių. Taip, kapinių. Kaip, pavyzdžiui, tos, kurias dabar matė priešais. Vingiuoti takeliai, aptrupėję mauzoliejai ir medžiai, virš takelių susipynę šakomis, palinkę vienas į kitą kaip įsimylėjėliai, nesileidžiantys išskiriami net mirties. Medison viena ranka atsirėmė į kaltinės geležies vartus ir klausiamai kilstelėjo antakį.

– Kalbi rimtai? Vesi žmones į kapines? Linksmintis?

– Tai viena Londono įžymybių, – atsakė Kitas, pro vartus žengdamas į šimtmečių senumo amžinojo poilsio vietą. Medison akimirką sudvejojo, bet galiausiai nusekė jam iš paskos. Atrodė, kad žengė į kitą pasaulį. Turėjo pripažinti, kad čia stebėtinai ramu, nors atmosfera niūroka, gotikinė. Virš galvų čiulbėjo paukščiai, pro medžių šakas skverbėsi ankstyvos vasaros saulės spinduliai, apšviesdami pilkus antkapius, didelius mauzoliejus ir persikreipusias, aptrupėjusias statulas.

– Šalia tavo namų Stouk Niuingtone irgi yra nuostabios Viktorijos stiliaus kapinės, bet iki ten metro nevažiuoja, tai į maršrutą neįtraukiau.

– Pasilik ateičiai, Londono kapinių turui.

– Puiki mintis, – atsakė jis, bet Medison nesuprato, ar nekreipia į sarkazmą dėmesio, ar rimtai priėmė jos žodžius. – Iš viso yra septynios Viktorijos stiliaus kapinės. Visos savotiškai nuostabios. Bet man labiausiai patinka apleistos, mėgstu stebėti, kad jas užvaldo gamta, kaip iš tiesų viskas iš dulkių virsta į dulkes, iš pelenų – į pelenus.

– Gali nepasakoti, – atšovė Medison ir sustojo rankomis įsisprendusi į klubus. – Paauglystėje rengeisi juodai, o ant sienos kabojo Džimo Morisono plakatas? Rašei karčias eiles, kaip niekas tavęs nesupranta, ir pusę metų buvai vegetaras.

– Žinoma. Argi taip elgiasi ne visi, norintys pasirodyti kūrybingi? Pamiršai pridėti du akordus gitara ir surūgusią veido išraišką. Ar taip pat atrodė ir tavo paauglystė?

Tikrai ne. Medison tokios prabangos neturėjo. Žmonėms patinka, kai jų padavėjos, baristos, auklės ir valytojos šypsosi ir sveikai atrodo. Ypač kai jų samdomos pagalbininkės yra iš tokios šeimos kaip Medison. Ji turėjo būti nepriekaištinga visomis prasmėmis. Tiesiog tobula amerikietė, kuri džiaugiasi galėdama padėti, kad ir koks reiklus būtų klientas, kad ir koks žeminantis darbas, kad ir koks mažas atlygis.

– Nė iš tolo, – atsakė ji lengvabūdiškai. – Man patiko spalvos, šviesa ir optimizmas.

Kitas išsišiepė ir patraukė takeliu. Iš abiejų pusių stūksojo mauzoliejai, antkapiai, o aptrupėjusios skulptūros, papuoštos išblukusiomis gėlėmis, stovėjo kaip garbės sargyba.

– Kokia buvo tavo paauglystė? Leisk, atspėsiu – buvai palaikymo komandos šokėja?

Medison atmetė plaukus.

– Gal.

– Prekybos centro kiaunė?

– Sakyčiau, prekybos centro karalienė, – pataisė ji.

– Tėčio kreditinė kortelė, kabrioletas ir metų karalienė?

– Gal mane šnipinėjai? – atrėmė ji. Tiesą sakant, greičiau jau surūdijęs dviratis, kuriam pati susitaupė ir kurį susitaisė. Jis nebuvo gražuolis, bet tuo metu vis tiek džiugino.

Kitas žingsniavo šalia lengvu žingsniu. Jos ryškus raštuotas sijonas, tvarkingas kašmyro megztukas ir elegantiški bateliai čia buvo per ryškūs, pernelyg gyvybingi šiam tyliam, pilkai žalsvam pasauliui, o Kitas, nepaisant paprastų džinsų, iškart pritapo, tarsi čia būtų jo vieta.

– Tai kur praleidai tą palaikymo komandos šokėjos jaunystę?

– Nebūsi girdėjęs. Tipinis mažas Naujosios Anglijos miestelis.

Medison niekada nesileisdavo į detales; antraip rizikuotų išsiduoti. Ji nenorėjo, kad kas nors sužinotų karčią tiesą. Jai labiau patiko išgalvoti tokį gyvenimą, apie kokį tada svajojo. Todėl kalbėdavo apibendrintai ir detalių vengdavo.

– O kaip tu? Visada gyvenai Londone?

Kitas atrodė nustebintas jos klausimo.

– Ne, aš iš Kilkanono. Miestelis prie jūros į pietus nuo Glazgo, įsikūręs kyšulyje tarp salų ir žemyno. Škotija, – paaiškino pamatęs jos surauktą kaktą.

– Tai tu škotas? – kaip ji to nežinojo?

– Nematyti?

– Iš kalbos neatrodai škotas, atrodai britas!

Kitas nusijuokė.

– Na, ne visi kalbame kaip prižiūrėtojas Vilis. Bent jau ne visada.

– Nepasiilgsti? – apie Škotiją Medison nutuokė tik labai miglotai. Jos vaizduotėje kilo vyrai su kiltais ir nuogomis krūtinėmis, romantiški kraštovaizdžiai. Kol kas atrodė visai neblogai. Gal reikėtų ten apsilankyti?

– Kasdien, – Kitas atsakė taip tyliai, kad ji vos išgirdo. – Bet dabar gyvenu čia.

– Niujorke man patiko, bet ten vaikų auginti nenorėčiau.

– Vaikų? – jis kilstelėjo antakius. – O kiek jų planuoji turėti?

– Keturis, – iškart atsakė ji. – Dvi mergaites ir du berniukus.

Kitas kreivai šyptelėjo.

– Na, žinoma. Ar jie jau turi vardus?

– Anė, Gilbertas, Diana ir Metjus. Bent jau šią savaitę. Keičiasi priklausomai nuo to, ką skaitau.