Tiesą sakant, vardai nesikeitė niekada. Jie jai suteikė vilties. Juk Anė Širlė [3] Anne Shirley – amerikiečių aktorė.
pradėjo nuo nieko, o baigė apsupta juoko ir meilės.
– Tada tikėkimės, kad laukdamasi nesusižavėsi moksline fantastika, antraip vaikai turės labai keistus vardus. O kodėl nori tiek daug?
– Atsiprašau?
– Su keturiais vaikais bus daug keblumų. Reikės didelio automobilio, didelių namų… didelės skalbyklės.
– Aš pati vienturtė, – tyliai atsakė Medison. Bent jau šitai nebuvo išsisukinėjimas ar tiesos nutylėjimas. Medison prisiekė, kad kai turės šeimą, kai susilauks vaikų, viskas bus kitaip. Jie bus laukiami, mylimi, giriami, palaikomi ir turės vienas kitą. Nebus vienišų naktų, praleistų drebant po plona antklode, trokštant, kad šalia būtų kitas žmogus, kuris suprastų. – Ir buvau labai vieniša. Noriu, kad mano vaikų vaikystė būtų tobula.
Tokia, kokios troško pati sau. Tokia, kokią iš jos atėmė, kai motina atsisakė pasakyti, kas jos tėvas. Pasakė tik tiek, kad atostogautojas. Vienas iš jaunų turtuolių, kurie atvykdavo prabangiais automobiliais ir jachtomis, pasipuošę dizainerių akiniais ir palikdavo dosnius arbatpinigius. Medison galėjo būti viena iš jų, bet jai teko vagonėlyje gyvenančios alkoholikės dukters likimas. Jokių turtų, tik storas kiautas, niekam neleidžiantis pamatyti merginos viduje. Net kai iš kiauto išlindo, jis nenukrito – bent jau kol išvyko iš Keipo ir pradėjo naują gyvenimą.
Medison kalbant, Kitas žvelgė tiesiai į ją, tarsi permatytų kiaurai iki širdies gelmių, tačiau to nesugebės nei jis, nei kas kitas. Medison tuo pasirūpino. Visgi, jaučiant jo žvilgsnį širdis greičiau plakė, daužėsi taip garsiai, kad, rodėsi, pati girdėjo, kaip dūžiai aidi kapinėse.
– O kaip tu? Be Bridžitos, turi kitų brolių ar seserų? – paklausė norėdama greičiau pakeisti temą.
Kitas žengė prie kerpėmis apaugusios šuns, kantriai laukiančio amžinybės, skulptūros. Jam nusukus šildantį žvilgsnį, Medison suvirpėjo ir tvirčiau susisupo į megztuką.
– Mūsų buvo trys.
Buvo?
Ore pakibo jos neištartas klausimas.
– Mano sesuo daug jaunesnė, ji vis dar mokosi universitete, o brolis… miręs. Mirė prieš trejus metus.
– Apgailestauju, – tarė ji tyliai. – Turbūt labai jo ilgiesi.
Kitas atsisuko šypsodamasis, bet šypsena nepalietė akių.
– Kasdien. Gerai, kur mes ėjome?
Medison sunkiai nurijo seiles. Jis akivaizdžiai nori keisti temą ir nesiruošia su ja aptarinėti savo netekties. Žinoma, tam nėra jokios priežasties – jie juk beveik nepažįstami. Nors ir vakar vakare, ir dabar vaikštant po kapines ji pajuto ryšį. O gal tik pasirodė. Kaip niekas kitas Medison žino, kokia galinga ir svarbi gali būti vaizduotė.
Ji ištraukė popieriaus lapelį ir dar kartą garsiai perskaitė pirmąją užuominą:
– Važiuokite Šiaurine linija iki Arkos stotelės. Užlipkite į Haigeito kalvą ir eikite per Vaterlo parką iki miesto paskutiniojo poilsio vietos. Sustokite aplink kapą, kur neturite, ką prarasti, išskyrus savo grandines. Paskutiniai žodžiai ketvirtoje eilutėje?.. – Medison nutilo ir pakėlė akis į Kitą. – Susitikite prie kapo? Ką tai reiškia? Kad turime išsiskirti?
– Žiūrėk, eidama maršrutu čia gide turėtum perskaityti informaciją apie Haigeito kapines. Ji turėtų padėti. Štai, – tarė paduodamas savo telefoną. – Paskaityk.
Medison atsargiai jį paėmė ir prisimerkusi pakreipė nuo saulės, kad įžiūrėtų žodžius.
– Tarp čia palaidotų žmonių yra Daglasas Adamsas, Džordžas Eliotas ir Kristina Roseti, nors dauguma žmonių aplenkia net ir šiuos šviesulius ir traukia tiesiai prie Karlo Markso kapo… A! Na, žinoma, – ji perskaitė likusį sąrašą. – Čia palaidota ir Lizė Sidals? Kaip norėčiau pamatyti jos kapą. Koledže rašiau kursinį apie prerafaelitus.
– Tada pirmyn. Turo tikslas – gerai praleisti laiką ir patyrinėti Londoną, o ne lakstyti uždusus skersai visą miestą.
– Tiesa, bet aš turą tik išmėginu, – priminė ji. – Galiu grįžti čia vėliau. Netgi apžiūrėti Stouk Niuingtono kapines. Galbūt sudominsi mane gotikiniu turizmu.
– Toks ir yra mano tikslas. Paskui dar bus žudikų turas. Žiūrėk, ten ekskursijų gidas. Gal paklausk jo kelio?
– Tik jei pažadi nuėjus prie kapo padaryti nuotrauką, – tarė Medison susižavėjusi stebeilydama į kapo nuotrauką. – Atvykusi į Londoną mačiau daug barzdotų hipsterių, bet nė vienas neprilygsta Karlui Marksui. Bus ateities kartoms.
Ne tokiomis nuotraukomis ji tikisi užpildyti savo socialinius tinklus, bet tegu Bartas pamato, kad ji turi slaptų gelmių.
Dar svarbiau, kad ji nesėdi namie ir gerai leidžia laiką.
Nors eidama prie gido paklausti, kur rasti kapą, Medison pagalvojo, kad viskas ne tik parodai. Greičiausiai nebūtų pasirinkusi savaitgaliui tokios veiklos, bet dabar buvo nuoširdžiai smagu. Ir dar keisčiau, kad visą rytą negalvojo apie Bartą.
Dar neseniai manė, kad atstumas suartina, bet panašu, kad jos atveju labiau tiktų posakis nematai, ir širdies neskauda . Na, ir gerai. Medison Karter nelies ašarų dėl jokio vaikino, kad ir koks tobulas jis būtų. Kuo aiškiau ji tai parodys, tuo labiau tikėtina, kad vos grįžus į Niujorką jis pasibels į duris prašydamas suteikti antrą progą.
Juk toks ir buvo jos planas, tiesa? Bet kažkodėl šį kartą ta mintis nė kiek nedžiugino, ir Medison dingtelėjo, kad jeigu turi tiek stengtis, kad įtikintų jį, jog yra jam skirtoji, galbūt jiedu nėra sukurti vienas kitam.
Tokiu atveju ji nė nenutuokė, ką daryti toliau.
– Ką suplanavai šiandienai? – paklausė Medison žvelgdama į pratrūkti grasinantį dangų ir suraukė nosį. – Ir ką padarei saulutei?
– Pamiršau užsakyti, – atsakė Kitas rodydamas į gatvės galą. – Eime?
– Gerai, bet šiandien verčiau būtum įtraukęs kokį nors transportą, nes po dviejų mylių mano kojos paskelbs streiką.
Jos pareiškimas Kito nenustebino. Praėjusią dieną jie daug vaikščiojo, pėsčiomis nuėjo nuo Hampstedo viržyno iki Haigeito, kur išsprendusi galvosūkį Medison sužinojo visus metus atidaryto lauko baseino darbo laiką. Iš ten jie keliavo į Regento parką, o paskui į Haid Parką ir galiausiai Kensingtono soduose ieškojo Piterio Peno skulptūros. Tai buvo panašiau į žygį po Londono parkus, o ne į nerūpestingą lobio medžioklę.
Bet Medison nė karto nepasiskundė.
Šį savaitgalį ji paneigė visas Kito išankstines nuostatas. Medison nustebino parašydama tą kalbą ir truputį sugėdino aštria kritika jo darbui. Sužavėjo neįtikėtinomis žiniomis baro protmūšyje, o vakar nesiblaškydama ėjo nuo vienos užuominos prie kitos vis siūlydama patobulinimus ir vietas, kurias būtų galima įtraukti į maršrutą. Nė karto nesudejavo, kad skauda pėdas, nemėgino nusitempti jo į parduotuvę. Pamėginęs įsivaizduoti Kamilą panašiomis aplinkybėmis, Kitas vos tramdė šypseną. Jeigu lobio medžioklė vyktų ne Bondo gatvėje, greičiausiai pasiduotų prie pirmos užuominos.
Ką jis veikė su tokiomis moterimis kaip Kamila? Manė, kad renkasi protingai ir saugiai, bet gal tada verčiau būtų vienas. Juk to ir nusipelnė. Nors kartais jo skonis moterims atrodydavo kaip amžina bausmė, jo asmeninis Hadas.
Medison staiga sustojo.
– Čia autobuso stotelė. Truputį išsigandau sužinojusi, kad reikės kasdien važinėti autobusu į darbą, bet dabar džiaugiuosi, kad nuolat važiuoju tikru raudonu dviaukščiu autobusu. Man tai kas kartą kaip nuotykis – niekada nežinau, kur nuveš.
Читать дальше