Jessica Gilmore - Mūsų meilė tobula. Pirma knyga

– Oho, dabar man jos net truputį gaila, – metė Medison visa nuraudusi ir Kitas išsižiojo atsakyti, bet ką jis pasakys? Apsigins? Ne, paaiškins jai, kaip yra iš tiesų, bet tada girgždėdami atgijo baro garsiakalbiai ir pasigirdo pranešimas apie vakaro protmūšį.

Medison atsitiesė ir apsidairė, akys sužibo kaip vaiko, kuriam pažadėtas saldainis.

– Ei, nedalyvavau protmūšyje nuo koledžo. Gal nori?.. Vyną ką tik pradėjome ir duonos dar nesuvalgėme…

Įdomu. Kitas atsilošė ir ją nužvelgė; ji sėdėjo kaip ant adatų. Staiga prisiminė, kaip užbaigė kryžiažodį, kaip skrupulingai pastarąsias keturias savaites imdavosi kiekvienos jo problemos. Norėjau būti Nensė Driu , – sakė ji.

Ar galima Medison pasitikėti? Kitas norėjo, kad nei konkurentai, nei bendradarbiai nesuuostų, ką rengia. Jis netroško nei projektų vadovų, nei tyrimų, nei pardavimų skyriaus įsikišimo. Galiausiai viso to neišvengs, bet dar reikia palaukti. Kol kas jis vienas pasimėgaus nauja idėja.

– Medison, – tarė jis iš lėto. – Ar norėtum pabūti mano bandomuoju triušiu?

– Tavo kuo? – jeigu būtų paklausęs, ar nori suvalgyti bandomąjį triušį, nebūtų labiau pasibaisėjusi.

– Bandomuoju triušiu. Išmėgintum mano naują produktą.

Medison prisimerkė.

– Kokie rinkodaros terminai. Maniau, kad leidžiame knygas.

– Ir leidžiame. Leidžiu, – Kitas dar minutėlę į ją pažiūrėjo. Ji nepažinojo nieko, kam galėtų išpliurpti, ir šiaip neatrodė plepi. Reikėtų ja pasitikėti. Jeigu niekada nerizikuotų, nebūtų nuėjęs taip toli.

Karjerą leidybos versle Kitas pradėjo dar Kembridže, kai nostalgiškai nusiteikusiai publikai perleido aukso amžiaus detektyvus. Dar po dvejų metų persiorientavo į skaitmeninę leidybą ir savo įmonę DL Media pardavė už apvalią sumelę ir vadovo postą. Taip įsigijo namą, užsitikrino geras pajamas ir dar atsidėjo ateičiai, bet pastaruoju metu svarstė, ar kartu su kompanija nepardavė ir sielos.

Dabar negalėjo nė įsivaizduoti, kaip viskas būtų pakrypę kitu atveju. Vienišas vaikinas, vadovaujantis mažai, bet augančiai kompanijai, buvo už šviesmečių nuo sraigtelio – kad ir vadovaujančio – tarptautinėje korporacijoje. Nors premijos ir atlyginimas neblogi – daugiau nei neblogi, – Kitas ilgėjosi jaudulio, kurį išgyvena tik įmonės savininkas. Pagalvojus apie šį naują projektą širdis plakė beveik taip pat stipriai, kaip vadovaujant savo leidyklai. Dirbdamas prie jo beveik pamiršo, kaip viskas pasikeitė per pastaruosius kelerius metus.

Medison sėdėjo įsmeigusi į jį akis.

– Ir kas per produktas?

– Mes teikiame informaciją ir pramogas, – tarė Kitas įdėmiai stebėdamas jos reakciją. – Planuoju abi sujungti į vieną.

Medison suraukė antakius.

– Ir nori, kad šitą porelę palaiminčiau?

– Noriu, kad išbandytum, – Kitas giliai įkvėpė ir greitai išbėrė: – Planuoju interaktyvių kelionių gidų seriją.

– Gerai… – atsakė ji akivaizdžiai skeptiškai. – Įdomu, bet ar kas nors išvis dar naudojasi kelionių gidais?

Kitas šito tikėjosi.

– Kelionių gidų yra įvairiausių – nuo elektroninių knygų iki mobiliųjų programėlių ir senų gerų popierinių versijų.

– Vis tiek nesuprantu…

Kitas jos pasigailėjo.

– Skirtumas tas, kad šios tau tik duoda užuominas, bet nepasako, ką pamatysi. Kiekvienas gidas – kaip lobio medžioklė.

Medison palinko į priekį, akyse įsižiebė susidomėjimo kibirkštėlė, nuo kurios ji iš gražios virto spindinčia. Nepasakytum, kad Kitą domintų jos išvaizda. Jam reikėjo jos smegenų – koks skirtumas, kaip susidomėjus nušvinta jos akys ar kaip palinkus į priekį atvipo palaidinės iškirptė.

– Lobio medžioklė? Kur lobis pažymėtas X?

Kitas atplėšė akis nuo jos lūpų. Susikaupk, Bachananai.

– Tam tikra prasme taip. Turistai gali rinktis vieną iš penkių teminių maršrutų – istorija, romantika, gamta, literatūra arba jų visų mišinys – ir pagal užuominas keliauti į paslaptingąjį tikslą, pakeliui gėrėdamiesi įžymiomis vietomis. Kiekvienai temai bus įvairaus ilgio maršrutų – nuo popietės iki trijų dienų, kad prisitaikytų prie viešnagės trukmės, nors tikiuosi, kad juos išmėgins net didžiausi Londono cinikai.

– Taip, – nutęsė Medison ir iš lėto linktelėjo. Užkandžių lėkštė buvo nustumta į šalį, ji gėrė į save kiekvieną žodį. – Suprantu. Kiekviena lobio medžioklė turėtų nuo vietos priklausančią temą, kaip, pavyzdžiui, revoliucija Bostone? Ji būtų skirta ne tik turistams, ar ne? Tiktų ir darbo vakarėliams, mergvakariams ir bernvakariams, šeimoms… – Kitą apėmė pasitenkinimas. Ji suprato. – O koks prizas? Ar svarbiausia – dalyvauti?

– Dalyvavimo džiaugsmas garantuotas, bet sėkmingai įveikę maršrutą keliautojai gaus vietinių restoranų ir pramogų nuolaidų. Dabar ieškau partnerių, nors pradžiai planuoju paslėpti tikrą lobį – ar bent jau prizą.

Medison atsilošė ir paėmė taurę vyno.

– Ir ką nori, kad padaryčiau? Sugalvočiau prizą?

Kitas papurtė galvą.

– Ne, noriu, kad išmėgintum kelis pirmuosius maršrutus. Paleisti šį produktą planuoju kitais metais, vienu metu penkiuose pasaulio miestuose. Visuose miestuose pradėsime tą pačią dieną, ir komandos galės varžytis tarpusavyje. Bet kol kas ruošdami pasiūlymą pardavimo skyriui, turime susitelkti į Londono maršrutus – noriu žinoti, ar jie ne per sunkūs užsieniečiams, ar pakanka laiko ir, svarbiausia, ar smagu.

– Tai bus mano darbo dalis?

Kitas irgi paėmė taurę; jis iš jos paprašys labai daug:

– Kol kas esame koncepcijos stadijoje. Šitai turėtum padaryti savo asmeniniu laiku, savaitgaliais, bet… – jis nusišypsojo žvelgdamas tiesiai jai į akis, pasitelkdamas visą žavesį. – Pati sakei, kad nori išlįsti pasižvalgyti…

– Visai taip nesakiau. Esu visiškai patenkinta maistu dėžutėse ir serialais. Ką tu žinai, gal tik dėl to ir ėmiausi šio darbo? – paprieštaravo ji.

Kitas įdėmiai ją nužvelgė galvodamas, kaip ją perkalbėti.

– Bet savaitgalius leidi viena. Aš maršrutus jau žinau, todėl noriu pamatyti, kaip jie įveikiami praktiškai. Ruošiausi juos apeiti pats, bet štai tu pirmą kartą Londone. Užsienietė. Tobula. Galėsi sekti užuominas, o aš eisiu kartu ir pažiūrėsiu, kaip seksis.

– Aš…

– Nesitikiu, kad darysi tai už dyką, – pertraukė Kitas jai nespėjus atsisakyti ar pastebėti, kad nelabai smagu visus savaitgalius leisti su viršininku. – Už kiekvieną įvykdytą maršrutą laukia prizas. Apmokėsiu tokią pramogą, kokios panorėsi, – koncertą, restoraną, nuotykių parką. Tik pasakyk.

– Ką tik panorėsiu?

– Bet ką. – Kas gi tai? Jau ir taip praleis su ja visą savaitę, o paskui dar kelis savaitgalius. Tačiau jam nespėjus atsitraukti, Medison ištiesė ranką.

– Tada sutarta, – sutiko ji.

Jei jau rizikuoti… Kitas paėmė jos švelnią, vėsią rankelę.

– Sutarta. Nekantrauju geriau tave pažinti.

Kodėl taip pasakė? Tai tikrai ne sandorio dalis. Jeigu Medison atrodo paslaptinga mergina, mėgstanti iššūkius, tai priežastis laikytis atstumo, o ne slinktis artyn. Bet tai tik darbas, o su darbu Kitas susitvarkys. Šiaip ar taip, daugiau nieko neturi.

Nors Klisoldo parkas nė iš tolo neprilygo Medison numylėtam Centriniam parkui, bet tas mažytis Londono parkelis turėjo savotiško žavesio. Gal čia nebuvo pasakų pilies ir valčių nuomos ančių nutūptame tvenkinyje, bet visada pilna žmonių, todėl maršrutas jai patiko.