Judith McNaugth - Tobula

Prologas 1976

Margaretė Stenhoup stovėjo prie durų į verandą, aristokratiški jos veido bruožai buvo virtę ledine kauke, kai ji stebėjo savo vyriausiąjį liokajų, paduodantį padėklą su gėrimais jos anūkams, ką tik grįžusiems vasaros atostogų iš įvairių privačių mokyklų. Už verandos, vešlaus slėnio apačioje, buvo aiškiai matyti Pensilvanijos miestas Ridžmontas su vingiuotomis, medžiais apsodintomis gatvėmis, gražiai prižiūrėtu parku, prašmatniu prekybos kvartalu, o toliau, dešinėje, bangavo „Ridžmonto krašto klubo“ kalvos. Pačiame Ridžmonto centre buvo plačiai išsidėstęs raudonų mūrinių pastatų kompleksas — Stenhoupų pramonės įmonė, nuo kurios tiesiogiai ar netiesiogiai priklausė daugumos miesto šeimų ekonominė gerovė. Kaip ir daugelyje mažų bendruomenių, Ridžmonte buvo tvirtai susiformavusi socialinė hierarchija, kurios viršūnėje nepajudinamai buvo įsitvirtinusi Stenhoupų šeima, kaip ir didžiuliai Stenhoupų namai ant aukščiausio Ridžmonto skardžio.

Tačiau šiandien Margaretės Stenhoup mintys sukosi ne apie reginį iš verandos ar aukštą socialinę padėtį, kurią ji užėmė nuo pat gimimo, o dar labiau pagerino savo vedybomis; ji galvojo apie triuškinantį smūgį, kurį ruošėsi smogti trims atgrasiems savo vaikaičiams. Jauniausias berniukas, šešiolikmetis Aleksas, matė, kad senelė jį stebi, todėl nenorom nuo vyriausiojo liokajaus sidabrinio padėklo paėmė atšaldytos arbatos vietoj šampano. Jis ir jo sesuo visai vienodi, su panieka galvojo Margaretė, apžiūrinėdama porelę. Abu buvo išlepinti, ištižę, pasileidę ir neatsakingi; per daug gėrė, per daug švaistė pinigus ir per daug lošė; jie buvo viskuo piktnaudžiaujantys pienburniai, kurie nieko nebuvo girdėję apie savitvardą. Bet visa tai turės pasibaigti.

Ji žvilgsniu lydėjo vyriausiąjį liokajų, siūlantį gėrimus Elizabetei, kuri vilkėjo prigludusią geltoną vasarinę suknelę su gilia iškirpte. Kai Elizabetė pamatė savo senelę ją stebint, septyniolikmetė sviedė išdidų provokuojamą, paniekos kupiną žvilgsnį į ją ir pasiėmė dvi taures šampano. Margaretė Stenhoup stebėjo ją, tačiau nieko nesakė. Mergaitė buvo tikra savo motinos kopija: lėkštos, pernelyg seksualios lengvabūdės alkoholikės, kuri mirė prieš aštuonerius metus, kai Margaretės sūnus ant apledėjusios autostrados nesuvaldė sportinio automobilio ir užsimušė kartu su žmona, palikdamas našlaičiais keturis mažamečius vaikus. Policijos pranešime buvo nurodyta, kad jie abu buvę girti, o jų automobilis važiavęs greičiau negu šimtą mylių per valandą.

Prieš šešis mėnesius žuvo ir Margaretės vyras, kuris, nepaisydamas savo senyvo amžiaus ir blogo oro, skrido nuosavu lėktuvu į Kouzumelį, kaip spėjama, žvejoti. Dvidešimt penkerių metų manekenė, skridusi tame pačiame lėktuve, matyt, buvo masalas ant kabliuko užmauti, galvojo Margaretė su jai nebūdingu žiaurumu ir šaltu abejingumu. Lemtingos avarijos iškalbingai bylojo apie ištisų Stenhoupų giminės vyrų kartų ištvirkimą ir lengvabūdiškumą. Visi jie, arogantiški, nerūpestingi, gražūs, nugyveno savo gyvenimą lyg būtų nemirtingi ir už nieką neatsakingi.

Todėl Margaretė visą savo amžių stengėsi, kiek tai buvo įmanoma, išlikti ori ir neprarasti savitvardos, kai jos ištvirkęs vyras švaistė turtą savo užgaidoms tenkinti ir išmokė vaikaičius lygiai taip pat gyventi. Pereitais metais, kai ji miegojo viršuje, jis buvo atsivežęs prostitučių į namus ir naudojosi jų paslaugomis kartu su vaikaičiais. Visais, išskyrus Džastiną. Jos numylėtą Džastiną...

Švelnus, protingas ir darbštus Džastinas buvo vienintelis iš trijų vaikaičių, panašus į Margaretės giminę, ir ji mylėjo jį visa siela. Bet dabar Džastinas buvo miręs, o jo brolis Zakaris tebebuvo gyvas ir sveikas, erzindamas ją jau vien savo gyvybingumu. Pasukusi galvą, ji žiūrėjo, kaip jis, atsiliepdamas į jos kvietimą, skubiai žirglioja akmeniniais laiptais į verandą, ir neapykantos protrūkis, perskrodęs ją matant šį aukštą tamsiaplaukį aštuoniolikmetį, buvo beveik nepakeliamas... Jos pirštai kietai suspaudė taurę, ir vos susitvardė jos nesviedusi ar nagais neperbraukusi saulėje įdegusio jo veido.

Zakaris Benediktas Stenhoupas III, pavadintas taip pagal Margaretės vyrą, atrodė lygiai taip, kaip ir jo bendravardis, kai buvo tokio pat amžiaus. Bet ne dėl to ji nekentė jo. Ji turėjo daug svaresnę priežastį, ir Zakaris tiksliai ją žinojo. Tačiau po kelių minučių jam teks galiausiai užmokėti, žinoma, nepakankamai, už tai, ką buvo padaręs. Ji negalėjo išreikalauti viso atlyginimo ir niekino savo bejėgiškumą beveik taip pat, kaip niekino ir jį patį.

Ji palaukė, kol liokajus padavė jam taurę šampano, o tada palengva nuėjo į verandą.

— Tikriausiai stebiesi, kodėl šiandien sukviečiau šitą nedidelį šeimos susirinkimą, — tarė ji.

Zakaris stebėjo ją iš savo vietos prie baliustrados abejingai tylėdamas, tačiau Margaretė pagavo nekantraus nuobodulio žvilgsnį, kuriuo persimetė Aleksas ir Elizabetė, sėdintys prie stalo po skėčiu. Be jokios abejonės, abiem rūpėjo kuo greičiau pabėgti iš verandos ir susitikti su savo draugais paaugliais, kurie buvo tokie pat amoralūs jauni bevaliai, stiprių pojūčių ieškotojai, darantys visa, kas jiems šaudavo į galvą, žinodami, kad šeimos pinigai išpirks juos iš bet kokių nemalonumų.

— Matau, kad jūs nekantraujat, — pridūrė ji kreipdamasi į tuodu prie stalo, — todėl eisiu tiesiai prie reikalo. Neabejoju, kad nė vienam iš jūsų netoptelėjo pagalvoti apie tokį žemišką dalyką kaip jūsų finansinė padėtis, tačiau abejonių nekelia tai, jog jūsų senelis buvo pernelyg užsiėmęs savo „visuomenine veikla“, taip pat pernelyg tikras dėl savo nemirtingumo, kad deramai užtikrintų jūsų turto globą po jūsų tėvų mirties. Susiklostė taip, kad šiuo metu aš valdau jo nuosavybę. Jeigu norit žinoti, ką tai reiškia, nedelsiu jums išaiškinti. — Šypsodama su pasitenkinimu ji pareiškė: — Kol judu tebesimokysit mokykloje, gausit neblogus pažymius ir man jūsų elgesys neatrodys nepriimtinas, aš ir toliau mokėsiu už jūsų mokslą ir leisiu jums turėti madingus sportinius automobilius. Taškas.

Elizabetė ne tiek išsigando, kiek suglumo:

— O kas bus su mano kišenpinigiais ir pragyvenimo išlaidom, kai kitais metais pradėsiu lankyti koledžą?

— Tu neturėsi jokių pragyvenimo išlaidų. Gyvensi čia ir lankysi dvimetį koledžą. Jeigu įrodysi, kad tavim galima pasitikėti ateinančius dvejus metus, tada, ir tiktai tada, leisiu tau išvažiuoti studijuoti.

— Dvimetis koledžas?! — įsiutusi pakartojo Elizabetė. — Nejau jūs kalbate rimtai?

— Patikėk manim, Elizabete. Neklausyk manęs ir pamatysi, kaip paliksiu tave be cento. Jeigu dar sykį išgirsiu apie išgertuves, narkotikus ir ištvirkavimą, negausit iš manęs nė vieno dolerio. — Ir, dirstelėjusi į Aleksandrą, pridūrė: — Jeigu tu dar abejoji, visa tai susiję ir su tavimi. Be to, kitą rudenį nebegrįši į Ekseterį, vidurinę mokyklą baigsi čia.

— Negalit šito padaryti, — pratrūko Aleksas. — Senelis niekada nebūtų jums šito leidęs!

— Jūs neturit teisės mums nurodinėti kaip gyventi, — aimanavo Elizabetė.

— Jeigu jums nepatinka mano pasiūlymas, — plieniniu balsu jai pareiškė Margaretė, — patariu susirasti padavėjos darbą arba sąvadautoją, nes tai vienintelės dvi profesijos, kurioms šiuo metu tinki.

Ji žiūrėjo, kaip blykšta jų veidai, ir patenkinta linkterėjo, kai Aleksandras niūriai paklausė:

— O kaip su Žaku? Jis gauna puikius įvertinimus Jeilio universitete. Negi ir jį priversit apsigyventi čia?