Judith McNaugth - Tobula

— Kuriam laikui? — paklausė Džulė, stengdamasi nesidžiaugti tuo, kas tikriausiai buvo laikina ir, šiaip ar taip, nieko gera iš to neišeis.

— Visam laikui, jeigu tau ten patiks ir jeigu norėsi laikytis vieno griežto reikalavimo, kurį jie taiko patys sau ir savo vaikams: sąžiningumo. Tai reiškia — daugiau jokio vaginėjimo, jokių melagysčių ir bėgimų iš pamokų. Tau tereikės būti sąžiningai. Jie tiki, kad tokia būsi, ir jie labai labai nori, kad taptum jų šeimos nare. Ponia Matison prieš keletą minučių skambino man, ir ji jau ketina eiti į parduotuves pirkti žaidimų ir kitų daiktų, kurie pagelbėtų tau kuo greičiau išmokti skaityti. Ji laukia tavęs, kad eitum drauge su ja ir pasirinktum pati tai, ko reikės tavo miegamajam, idant jis būtų toks, kokio tu nori.

Slopindama blyksterėjusį džiaugsmą, Džulė paklausė:

— Jie nežino, kad buvau sulaikyta, ar ne? Kad bėgau iš pamokų?

— Kad bėgai iš pamokų, — pabrėžtinai pakartojo daktarė Vilmer konstatuodama baisią tiesą, — ir bandei įvykdyti didelę vagystę — pavogti automobilį. Taip, jie viską žino.

— Ir jie vis tiek nori, kad aš su jais gyvenčiau? — kandžia pašaipa smogė Džulė. — Jiems tikrai reikia tų pinigų, kuriuos šeimos centras moka globėjams.

— Pinigai neturi jokio ryšio su jų sprendimu, — atkirto daktarė Vilmer, o jos balso griežtumą kiek sušvelnino nežymi šypsena. — Tai ypatinga šeima. Neturi per daug pinigų, tačiau jaučiasi esą turtingi kitais atžvilgiais; turi kitokių gėrybių ir nori jomis pasidalyti su vaiku, kuris to vertas.

— Ir jie mano, kad aš to verta? — nusišaipė Džulė. — Niekas manęs nenorėjo, kol dar nebuvau policijos įskaitoje. Kodėl turėtų norėti dabar?

Ignoruodama jos retorinį klausimą, daktarė Vilmer atsistojo ir apėjo stalą.

— Džule, — maloniai tarė ji laukdama, kol Džulė nenorom pakels akis. — Man atrodo, tu esi pats verčiausias vaikas, kokį esu kada nors sutikusi. — Niekada negirdėtas nuostabus komplimentas buvo palydėtas vienu iš tų nedaugelio švelnių gestų, kokių Džulei kada teko patirti: daktarė Vilmer pridėjo savo delną Džulei prie skruosto, sakydama: — Nežinau, kaip išlikai tokia miela ir nepaprasta, bet patikėk, esi verta visos paramos, kokią galiu suteikti, ir visos meilės, kurią, manau, rasi pas Matisonus.

Džulė gūžtelėjo pečiais, mėgindama apsidrausti nuo neišvengiamo nusivylimo, tačiau atsistodama ji negalėjo visai užslopinti savo širdyje blyksterėjusios vilties.

— Nesitikėkit šito, daktare Vilmer.

Daktarė Vilmer maloniai nusišypsojo.

— Aš tikiu tavim. Tu be galo supratinga ir nuovoki mergaitė, mokanti atskirti, kas yra gera.

— Jūs tikriausiai puikiai išmanot savo darbą, — pasakė Džulė atsidusdama viltingai ir drauge baimingai dėl ateities. — Jūs beveik privertėt mane visu tuo patikėti.

— Aš nepaprastai puikiai išmanau savo darbą, — sutiko daktarė Vilmer. — O tu labai protinga ir nuovoki, jei tai supratai. — Šypsodama ji palietė Džulės smakrą ir su švelnia rimtimi pasiteiravo: — Ar retsykiais man parašysi ir praneši, kaip tau sekasi?

— Žinoma, — atsakė Džulė, dar sykį gūžtelėdama pečiais.

— Matisonams nė motais, ką esi padariusi praeityje, jie tiki, kad nuo šiol su jais būsi sąžininga. Ar tu taip pat norėsi užmiršti praeitį ir suteikti jiems galimybę padėti tau tapti nuostabiu žmogumi, kokia gali būti?

Visi tie nelaukti komplimentai privertė Džulę išpūtus akis droviai sukikenti:

— Taip. Žinoma.

Neleisdama Džulei nerimtai žiūrėti į savo ateitį, Teresa rimtai tarė:

— Pagalvok apie tai, Džule. Merė Matison visada norėjo dukros, bet tu esi vienintelė mergytė, kurią ji pakvietė gyventi pas save. Nuo šiol viską pradedi iš pradžių su švaria reputacija ir sava šeima. Tu spindinti ir naujintelaitė, lyg būtum ką tik gimęs kūdikis. Ar supranti?

Džulė išsižiojo, norėdama atsakyti suprantanti, bet gerklėje jai įstrigo kažkoks keistas gumulas, todėl ji tik linkterėjo.

Teresa Vilmer pažvelgė į didžiules mėlynas akis, išsprogintas į ją iš to žavaus padaužos veidelio, ir pajuto, kaip jai pačiai taip pat sugniaužė gerklę, kai ji ištiesusi ranką pabraukė per sutaršytas rudas Džulės garbanas.

— Gal kada nors nutarsi auginti plaukus, — sumurmėjo ji šypsodama. — Jie bus gražūs ir tankūs.

Pagaliau Džulė atgavo amą ir susirūpinusi suraukė kaktą:

— Toji ponia, ta ponia Matison, — juk nemanot, kad ji mėgins sugarbanoti man plaukus ir įrišti kaspinus ar kokią kitą nesąmonę?

— Nebent pati to norėtum.

Sentimentali Teresos nuotaika nepraėjo net ir tada, kai ji nulydėjo žvilgsniu išeinančią Džulę.

Pastebėjusi, kad Džulė paliko kabineto duris kiek praviras, ir žinodama, kad jos sekretorė pietauja, Teresa atsistojo ir nuėjo pati jų uždaryti. Ji jau siekė rankenos, kai pamatė, kaip Džulė pasuko į šoną, kad praeitų pro mažąjį stalelį nestabtelėjusi, o paskui vėl pasitraukė į šalį, kad praeitų pro tuščią sekretorės stalą.

Jai nuėjus ant mažojo stalelio liko didelė sauja pasisavintų saldainių. Ant tuščio sekretorės stalo — raudonas pieštukas ir tušinukas.

Nuo džiaugsmo ir pasididžiavimo Teresai užkimo balsas, kai ji sušnibždėjo išėjusiai mergytei:

— Tu norėjai, kad niekas nesuterštų tavo gražios švarios reputacijos, ar ne, mieloji? Šaunuolė!

3

Mokyklos autobusas sustojo priešais jaukų Viktorijos laikų namą, kurį Džulė, tris mėnesius gyvenusi pas Matisonus, jau laikė savo namais.

— Na štai, Džule, ir namai, — pasakė malonus autobuso vairuotojas, bet kai Džulė lipo iš autobuso, nė viena iš jos naujųjų draugių nešūktelėjo jai sudie, kaip paprastai darydavo. Jų šaltas įtarus tylėjimas sustiprino tą didžiulį siaubą, nuo kurio jai jau gniaužė paširdžius, kai ji žingsniavo apsnigtu šaligatviu. Kažkas iš mokytojos stalo pavogė pinigus, surinktus Džulės klasėje už savaitės priešpiečius. Visi vaikai buvo apklausti dėl vagystės, tačiau būtent Džulė tą dieną per pertrauką liko klasėje baigti savo savarankiško geografijos darbo. Būtent Džulė tapo pagrindine įtariamąja ne tik dėl to, kad jai pasitaikė puiki proga pavogti pinigus, bet ir dėl to, kad ji buvo naujokė, pašalinė, vaikas iš didelio bjauraus miesto, ir kadangi ligi šiol nieko panašaus nebuvo nutikę klasėje, ją visi laikė kalta. Šią popietę laukdama prie direktoriaus durų ji girdėjo, kaip ponas Dankenas sakė sekretorei, kad jam teks apsilankyti pas garbųjį tėvą Matisoną ir ponią Matison ir papasakoti jiems apie vagystę. Matyt, ponas Dankenas jau tą ir buvo padaręs, nes garbiojo tėvo Matisono automobilis stovėjo ant keliuko, o jis retai kada grįždavo namo taip anksti.

Kai Džulė priėjo vartus baltoje statinių tvoroje, kuri juosė kiemą, ir sustojo ten įsistebeilydama į namą, nuo minties, kad bus iš čia ištremta, keliai taip drebėjo, kad net daužėsi vienas į kitą. Matisonai buvo davę jai atskirą kambarį bei lovą su baldakimu ir gėlėtu uždangalu, bet ji pasiges ne tiek viso šito, kiek nuolatinės globos. Ir juoko. Ir gražių jų balsų. O, jų visų buvo tokie švelnūs, malonūs, linksmi balsai! Vos pagalvojusi apie tai, kad niekada nebeišgirs Džeimso Matisono sakant: „Labanakt, Džule. Neužmiršk, mieloji, sukalbėti vakarinę maldą“, Džulei norėjosi pulti į sniegą ir verkti kaip kūdikiui. Ir kaip ji gyvens, jei niekada daugiau negirdės Karlo ir Tedo, kuriuos jau laikė savo didžiaisiais broliais, kviečiančiais ją pažaisti kokį žaidimą ar eiti drauge į kiną. Niekada ji daugiau nebeis į bažnyčią su savo naująja šeima, ir nebesėdės priekiniame klaupte kartu su jais, ir nebesiklausys, kaip garbusis tėvas Matisonas maloniai kalba apie „Viešpatį“, o tuo tarpu visa tikinčiųjų bendruomenė pagarbioje tyloje gaudo kiekvieną jo žodį. Iš pradžių jai tai nepatikdavo: pamaldos bažnyčioje, regis, tęsdavosi ne valandų valandas, o dienų dienas, klauptai buvo kieti kaip akmuo, bet vėliau ji pradėjo klausytis garbiojo tėvo Matisono. Po kelių savaičių ji beveik ėmė tikėti, kad tikrai egzistuoja geras mylintis Dievas, kuris iš tiesų sergsti kiekvieną, net tokį menką vaikelį kaip Džulė Smit. Stovėdama sniege Džulė sumurmėjo „Prašau“ garbiojo tėvo Matisono Dievui, nors ir žinojo, kad iš to nebus jokios naudos.