Judith McNaugth - Tobula

Kitoje lango pusėje Frezjeris tyliai sukikeno ir papurtė galvą.

— Ji miršta, kaip nori žuvį deramai palaidoti, bet išdidumas jai neleidžia to pripažinti. — Aprimęs pridūrė: — O kaip su jos mokslais? Kiek prisimenu, ji pasiekė tiktai antros klasės lygį.

Daktarė Vilmer visai nesubtiliai prunkštelėjo ir paėmė nuo savo stalo storo rudo popieriaus aplanką, kuriame buvo visų Džulės atliktų testų rezultatai. Atskleidusi bylą prieš jį, šypsodama pasakė:

— Pažiūrėkit į rezultatus, kai tikrinami protiniai sugebėjimai žodžiu ir nereikalaujama skaityti.

Džonas Frezjeris pažiūrėjo ir tyliai nusijuokė:

— To vaiko intelektualumo koeficientas aukštesnis negu mano.

— Džulė, Džonai, daugeliu atžvilgių ypatingas vaikas. Probėgšmais tai pastebėjau peržiūrinėdama jos bylą, bet susitikusi ją akis į akį, supratau , taip iš tiesų yra. Ji peštukė, drąsi, jautri ir labai gudri. Po visa ta jos bravūra slypi retas švelnumas, neblėstanti viltis, donkichotiškas optimizmas, kurio ji laikosi įsitvėrusi, nors bjauri tikrovė jį triuškina. Savo dalios gyvenime ji negali pagerinti, todėl nesąmoningai aukojasi vaikams, esantiems kartu su ja toje pačioje globos institucijoje. Dėl jų vagia ir meluoja, organizuoja bado streikus, o jie seka jai įkandin, tarsi ji būtų koks Hamelino muzikantas[2]. Nors jai dar tik vienuolika metų, ji jau vadas iš prigimties, tačiau jeigu ji nebus skubiai nukreipta kita vaga, jos pasirinkta taktika nuves ją į nepilnamečių sulaikymo centrą ir galiausiai kalėjimą. O šiuo metu tai netgi nėra pati opiausia jos problema.

— Ką norit tuo pasakyti?

— Noriu pasakyti, kad ir kokių nuostabių savybių ji turėtų, mergaitės savigarba tokio žemo lygio, kad jos beveik išvis nėra. Kadangi ji perduota įvaikinti, ji įsitikinusi esanti niekam tikusi ir neverta niekieno meilės. Nemokėdama skaityti taip kaip bendraamžiai, ji laiko save visiška kvaile, nesugebančia išmokti. Ir baisiausia tai, kad ji jau ruošiasi viską mesti. Ji svajotoja, tačiau tik už siūlelio laikosi savo svajonių. — Visai nenorom Terė ryžtingai baigė savo kalbą: — Aš neleisiu, kad niekais nueitų Džulės sugebėjimai, jos viltis, jos optimizmas.

Nuo jos tono daktaro Frezjerio antakiai staigiai pakilo.

— Atleiskit, Tere, kad apie tai kalbu, bet ar ne jūs postringaudavot apie tai, kad nereikia per daug asmeniškai įsijausti į paciento problemas?

Graudžiai šypsodama daktarė Vilmer atsirėmė į savo stalą, tačiau to nepaneigė:

— Lengva buvo to paisyti, kai visi mano pacientai buvo vaikai iš turtingų šeimų, kurie manė esą skriaudžiami, jeigu per savo šešioliktą gimtadienį negaudavo penkiasdešimt tūkstančių dolerių kainuojančio sportinio automobilio. Palaukit, kol daugiau padirbėsit su tokiais vaikais kaip Džulė — vaikais, priklausančiais nuo „sistemos“, kurią mes patys sukūrėm taikydami jiems ir kažkokiu būdu patys įkritom į šios sistemos plyšius. Ims kankinti nemiga, jeigu anksčiau tuo nesiskundėt.

— Manau, jūs teisi, — atsidusęs pasakė Džonas, grąžindamas jai aplanką. — Bet kodėl niekas vien iš smalsumo jos neįsivaikino?

Teresa gūžtelėjo.

— Greičiausiai tai įvyko dėl dviejų priežasčių — nesėkmių ir netinkamo laiko. Anot jos bylos Vaikų ir šeimos globos departamente, ji tik išvydusi pasaulį buvo pamesta kažkokiame skersgatvyje. Ligoninės dokumentuose rašoma, kad ji gimė dešimt savaičių per anksti. Dėl to bei dėl prastos jos būklės, kai ją atnešė į ligoninę, prasidėjo įvairios sveikatos komplikacijos, kurios kankino ją iki septynerių metų, per tą laiką ji buvo ne kartą guldoma į ligoninę ir tapo labai gležna.

Darbuotojai iš šeimos centro rado jai įtėvius, kai jai sukako dveji, tačiau įpusėjus įvaikinimo procesui pora nutarė skirtis, ir mergaitė vėl buvo grąžinta šeimos centrui. Po kelių savaičių ją atidavė kitai porai, kuri buvo patikrinta, kiek galima patikrinti žmones, tačiau Džulė susirgo plaučių uždegimu, ir naujieji įtėviai, kurie buvo netekę savo Džulės amžiaus vaiko, emociškai visai palūžo ir atsisakė įvaikinti. Paskui ją atidavė globėjų šeimai tiktai laikinai, bet po kelių savaičių už Džulę atsakingas asmuo pateko į avariją, sunkiai susižeidė ir niekada nebegrįžo į darbą. Nuo to laiko prasidėjo tikra „Klaidų komedija“ — Džulės byla kažkur dingo.

— Jos byla dingo? — šūktelėjo daktaras Frezjeris, negalėdamas tuo patikėti.

— Per daug rūsčiai neteiskit šeimos centro žmonių. Didžiuma jų nepaprastai pasišventę ir sąžiningi, bet jie juk žmonės. Turint omeny, kaip jie apkrauti darbais ir kaip prastai finansuojami, nuostabą kelia tai, ką jie daro. Kiekvienu atveju, trumpai tariant, šių globėjų namai buvo pilni vaikų, kuriuos reikėjo prižiūrėti, ir jie spėjo, kad šeimos centras negalėjo rasti įtėvių Džulei dėl jos prastos sveikatos. Tuo metu, kai centras suprato, kad Džulės dokumentai pasimetė, mergaitei sukako penkeri, ir ji jau buvo išaugusi įtėviams patraukliausią amžių. Jos sveikata tikrai buvo prasta ir atsikrausčius pas naujus globėjus ją ištisai kankindavo astmos priepuoliai. Mergaitė ištisus mėnesius prasirgo pirmoje ir antroje klasėje, tačiau buvo „tokia gera mergytė“, kad mokytojai vis tiek perkeldavo ją į aukštesnę klasę. Naujieji jos įtėviai jau globojo tris fiziškai neįgalius vaikus ir taip buvo užsiėmę jų priežiūra, kad nepastebėjo, jog Džulė atsilieka mokykloje ir gauna tik patenkinamus pažymius. Tačiau ketvirtoje klasėje Džulė pati suprato, kad nesugeba mokytis su visais, todėl ėmė apsimetinėti serganti, kad galėtų likti namie. Kai jos globėjai nutvėrė ją ir pareikalavo, kad ji vaikščiotų į mokyklą, Džulė rado išeitį, kaip to išvengti — ėmė bėgioti iš pamokų ir kada tik galėdama trainiotis gatvėje su kitais vaikais. Kaip jau anksčiau sakiau, ji peštukė, drąsi ir žvitri. Gatvės vaikai išmokė ją kniaukti prekes parduotuvėse ir išsisukti, kad nebūtų sugauta bėgant iš pamokų.

— Visa kita jūs daugmaž žinot: galiausiai ją sugavo praleidinėjant pamokas ir vagiliaujant parduotuvėse ir pasiuntė į Lašalo įstaigą, kur siunčiami vaikai, neprisitaikantys prie globos sistemos. Prieš keletą mėnesių ją suėmė, — man regis, neteisėtai, — kartu su grupe vyresnių berniukų, kurie demonstravo jai savo ypatingus sugebėjimus be rakto užvesti mašinas. — Prislopindama juoką, Terė baigė: — Džulė buvo tik susidomėjusi stebėtoja, tačiau ji moka tai daryti. Ji pasisiūlė man pademonstruoti. Ar galit įsivaizduoti, — toji mažytė mergytė didžiulėm nekaltom akim gali be rakto užvest jūsų mašiną! Tačiau vogti jos nemėgins. Kaip sakiau, ji ima daiktus, kuriais gali naudotis vaikai iš Lašalo.

Reikšmingai šypsodamas Frezjeris linkterėjo galvą stiklo link.

— Manau, jie gali „panaudoti“ raudoną pieštuką, tušinuką ir saują saldainių.

— Ką?

— Kol su manimi kalbėjotės, jūsų pavyzdinė pacientė visa tai nukniaukė laukiamajame.

— Dieve šventas! — aiktelėjo daktarė Vilmer, žiūrėdama pro stiklą, tačiau per daug nesusirūpinusi.

— Ji pakankamai mikli rodyti triukams, — pridūrė Frezjeris, nenorom ja susižavėjęs. — Aš ją čia pasikviesčiau, kol ji dar nesumetė, kaip pro duris išboginti tą akvariumą. Kertu lažybų, kad Lašalo vaikams patiktų tos egzotiškos tropikų žuvytės.

Žvilgterėjusi į savo laikrodį, daktarė Vilmer pasakė:

— Šiuo metu man turėtų skambinti Matisonai iš Teksaso ir tiksliai pranešti, kada jie bus pasiruošę ją paimti. Noriu Džulei viską pasakyti.

Jai bekalbant, suburzgė vidaus ryšio telefonas, ir sekretorės balsas pranešė: