Judith McNaugth - Tobula

— Daktare Vilmer, prie telefono ponia Matison.

— Čia tas skambutis, — patenkinta pasakė Džonui Terė.

Daktaras Frezjeris dirstelėjo į rankinį laikrodį:

— Po kelių minučių mano pirmas susitikimas su Keira Anderson.

Jis pasuko durų link į savo kabinetą, uždėjęs delną ant rankenos stabtelėjo ir šiepdamasis pasakė:

— Man ką tik dingtelėjo, kad pasidalijimas darbo krūviu jūsų programoje labai neteisingas. Noriu pasakyti, — juokavo jis, — kad pati imatės darbo su mergaite, kuri kniaukia saldainius ir pieštukus, kad atiduotų juos vargšams, o man duodat Keirą Anderson, mėginusią nužudyti savo globėją. Jūs gaunat Robiną Hudą, o aš gaunu Ližę Borden.

— Jūs mėgstat iššūkius, — tarė Teresa Vilmer juokdamasi, bet siekdama telefono ragelio pridūrė: — Ketinu paprašyti šeimos centro darbuotojų perkelti ponią Borovski iš Lašalo dirbti tik su kūdikiais ir mažais vaikais. Esu dirbusi su ja anksčiau, ir jai puikiai tai sekasi, nes mažieji meilūs ir nenusižengia taisyklėms. Jai neverta turėti reikalų su paaugliais. Ji neįžiūri skirtumo tarp menko paauglio maištavimo ir nepilnamečio nusikaltėlio.

— Ar kartais nekerštaujat jai dėl to, kad ji pasakė jūsų sekretorei, jog Džulė vogs viską, kas paklius jai po ranka?

— Ne, — atsakė daktarė Vilmer, imdama telefono ragelį, — bet tai buvo geras pavyzdys to, ką aš turėjau omeny.

Baigusi kalbėti telefonu, daktarė Vilmer atsistojo ir nuėjo ligi kabineto durų, galvodama apie staigmeną, kurią pateiks panelei Džulei Smit.

2

— Džule, — kreipėsi ji iš tarpdurio, — gali užeiti. — Kai Džulė uždarė už savęs duris ir žengė vidun, Terė linksmai pridūrė: — Tu jau pabaigei mūsų testų programą. Visi rezultatai gauti.

Užuot atsisėdusi ant kėdės, jaunoji pacientė atsistojo priešais Terės rašomąjį stalą, šiek tiek prakėtusi mažas kojytes, rankas įgrūdusi į užpakalines džinsų kišenes. Linksmai ir įžūliai gūžtelėjusi pečiais, ji nepaklausė apie testų rezultatus, nes, kaip žinojo Terė, bijojo išgirsti atsakymus.

— Testai buvo kvaili, — ji pareiškė. — Visa ta programa kvaila. Negalit nieko apie mane pasakyti iš tos šūsnies testų ir pokalbių jūsų kabinete.

— Aš, Džule, labai daug apie tave sužinojau per tuos kelis mudviejų pažinties mėnesius. Ar norėtum, kad papasakočiau ką?

— Ne.

— Prašau, leisk man pasakyti, ką manau.

Ji atsiduso, tada šelmiškai šyptelėjo ir pasakė:

— Vis tiek jūs tą darysit, nesvarbu, norėsiu to klausytis, ar ne.

— Tu teisi, — sutiko daktarė Vilmer, slopindama šypseną. Tiesmuki metodai, kuriuos ji ketino taikyti Džulei, buvo visiškai kitokie, negu tie, kuriuos ji paprastai naudodavo, tačiau Džulė turėjo įgimtą intuiciją ir iš gyvenimo gatvėje pasisemtos išminties, kad galėtum ją apmulkinti saldžiomis frazėmis ir pusiau tiesomis. — Prašom sėstis, — pakvietė ji, ir kai Džulė klestelėjo į kėdę priešais jos rašomąjį stalą, daktarė Vilmer ramiai, bet tvirtai pradėjo: — Aš išsiaiškinau, kad nepaisant visų tavo drąsių žygių ir bravūros demonstravimo savo bičiuliams, iš teisybės, tu, Džule, kiekvieną savo gyvenimo akimirką esi kaustoma mirtinos baimės. Tu nežinai, kas esi, kokia esi ir kokia būsi. Nemoki nei rašyti, nei skaityti, todėl manai, kad esi kvaila. Bėgi iš pamokų todėl, kad negali lygiuotis su kitais savo bendraamžiais, ir tau baisiai skaudu, kai jie klasėje iš tavęs juokiasi. Jautiesi praradusi viltį ir užspeista į kampą, ir negali to pakęsti.

Žinai, kad tave mažą atidavė įvaikinti, ir žinai, kad tave paliko motina. Labai seniai nusprendei, kad tikroji priežastis, kodėl tavo tikrieji tėvai nenorėjo tavęs auginti, o įtėviai įvaikinti, buvo ta, kad jie visi suprato, jog pasirodysi esanti niekam tikusi ir nesi pakankamai protinga ar graži. Todėl berniukiškai nusikirpai plaukus, atsisakei vilkėti mergaitiškus drabužius ir ėmei vaginėti, tačiau vis dar nesijauti laimingesnė. Atrodo, kad visa, ką darai, tau nėra svarbu, tai ir yra pagrindinė problema. Kad ir ką darytum, — nebent įkliūni į bėdą, — niekam nerūpi, ir nekenti savęs dėl to, nes nori, kad kam nors rūpėtum.

Daktarė Vilmer stabtelėjo, kad paskutiniai jos ištarti žodžiai pasiektų mergaitės sąmonę, o tada spūstelėjo stipriau.

— Tu, Džule, nori, kad kas nors tavim rūpintųsi. Jei turėtum tik vieną norą, tai būtų šis noras.

Džulė jautė, kaip jai dilgsi akis nuo pažeminimo ašarų, kai negailestingi daktarės Vilmer žodžiai taikė tiesiai į širdį, ir ji mirkčiojo, norėdama jas sulaikyti.

Skubus jos mirksėjimas ir drėgnos akys neliko nepastebėtos Terės Vilmer. Džulės ašaros patvirtino, kad užgauti apnuoginti jos nervai.

Sušvelninusi balsą, daktarė Vilmer tęsė toliau:

— Nekenti vilčių ir svajonių, bet, atrodo, atsisakyti jų nepajėgi, todėl kuri stebuklingas istorijas ir pasakoji jas vaikams iš Lašalo, pasakojimus apie vienišus, negražius vaikus, kurie vieną dieną atranda šeimas, meilę ir laimę.

— Jūs viską blogai supratot! — karštai užprotestavo Džulė, rausdama ligi pat plaukų šaknų. — Jūs įsivaizduojat, kad aš kažkokia... kažkokia ištižėlė verksnė. Man nereikia, kad kas nors mane mylėtų, ir vaikams iš Lašalo taip pat šito nereikia. Man nereikia, ir aš nenoriu! Aš laiminga...

— Tai netiesa. Šiandien mudvi viena antrai išklosim visą teisybę, o aš dar nebaigiau. — Atlaikydama mergytės žvilgsnį, ji ramiai ir ryžtingai pareiškė: — Teisybė štai kokia, Džule: per tą laiką, kurį praleidai dalyvaudama šitoje testų programoje, mes pamatėm, kad esi drąsi, puiki ir labai protinga mergytė. — Ji nusišypsojo, matydama Džulės apstulbusį, abejojantį veidą, ir tęsė toliau: — Vienintelė priežastis, kodėl neišmokai skaityti ir rašyti, ta, kad praleidai labai daug pamokų sirgdama ir vėliau nebegalėjai pasivyti. Tai visai nesusiję su tavo sugebėjimu mokytis, kurį vadini „protu“, o mes vadinam „intelektu“. Kad pasivytum mokykloje, tereikia, kad kurį laiką tau kas nors pagelbėtų. O tu ne tik protinga, — šnekėjo toliau daktarė Vilmer, truputėlį keisdama temą, — bet turi labai normalų, natūralų poreikį būti mylima tokia, kokia esi. Esi labai jautri, todėl tavo jausmai lengvai užgaunami. Štai dėl ko tau nepatinka žiūrėti, kai skaudinami kiti vaikai, ir kodėl taip atkakliai stengiesi juos nudžiuginti, pasakodama jiems visokias istorijas ir vogdama daiktus. Žinau, tau nepatinka būti jautriai, bet patikėk, tai vienas brangiausių bruožų. Ką gi, mums nieko daugiau nereikia daryti, tiktai apgyvendinti tokioje aplinkoje, kurioje taptum graži jauna mergina, kokia gali būti...

Džulė išblyško, galvodama apie jai nežinomą žodį aplinka , kuris skambėjo taip, lyg reikštų įstaigą, galbūt kalėjimą.

— Žinau tau tinkamus globėjus — Džeimsą ir Merę Matisonus. Ponia Matison buvo mokytoja, ir ji mielai padės tau pasivyti mokykloje. Tėvas Matisonas yra dvasininkas.

Džulė pašoko nuo kėdės lyg įgelta.

— Kunigas! — sušuko ji purtydama galvą, prisiminusi skambius pamokslus apie pragaro liepsnas ir prakeikimą, kurių į valias buvo prisiklausiusi bažnyčioje. — Ne, dėkui, verčiau eisiu į cypę.

— Tu niekada nebuvai cypėje, todėl nežinai, ką kalbi, — pareiškė daktarė Vilmer, o paskui kalbėjo toliau apie naujus globėjų namus, tarytum Džulė neturėtų teisės rinktis, ir Džulė suprato, kad iš tiesų taip ir yra. — Džeimsas ir Merė Matisonai prieš keletą metų persikėlė į mažą miestelį Teksase. Jie turi du sūnus, kurie penkeriais ir trejais metais vyresni už tave, ir, priešingai, negu kituose globos namuose, kur esi gyvenusi, ten nebus daugiau jokių globotinių. Tu, Džule, būsi tikros šeimos narys. Turėsi net savo kambarį, o kiek žinau, ir viena, ir kita tu gausi pirmą kartą gyvenime. Kalbėjausi apie tave su Džeimsu ir Mere, ir jie labai nori, kad atvyktum pas juos.