Judith McNaugth - Tobula

Valanda, kurios ji laukė, išmušė.

— Ne, — pasakė ji, — to aš nedarysiu. — Atsisukusi į Zakarį, kad gerai jį matytų, išrėžė: — Nešdinkis! Nešdinkis lauk iš šių namų ir niekada nebesugrįžk. Nenoriu niekada daugiau matyti tavo veido ar vėl išgirsti tavo vardą.

Jeigu jis nebūtų staigiai sukandęs žandikaulių, ji būtų maniusi, kad jos žodžiai jo visiškai nepaveikė. Jis neprašė paaiškinti, jam to ir nereikėjo. Po teisybei, jis šito laukė iškart po to, kai senelė pateikė ultimatumą jo seseriai. Netaręs nė žodžio, jis atsitraukė nuo baliustrados ir tiesė ranką prie automobilio raktų, kuriuos buvo numetęs ant stalo, tačiau kai pirštai palietė juos, Margaretės balsas staiga sustabdė jo ranką:

— Palik juos! Neišsineši nieko, išskyrus drabužius ant savo kūno. — Jis atitraukė ranką ir pažvelgė į savo seserį bei brolį, lyg laukdamas, kad šie ką nors pasakytų, bet jie buvo arba pernelyg priblokšti savo bėdos, kad kalbėtų, arba pernelyg bijojo susilaukti tokio pat likimo, jeigu pasipriešintų jai.

Margaretė bjaurėjosi abiem jaunesniaisiais dėl jų bailumo ir egoizmo, bet tuo pat metu geidė būti absoliučiai tikra, kad nė vienas jų vėliau neparodys užslėptos drąsos blyksterėjimo.

— Jei bent vienas iš jūsų kada nors bendrausit su juo ar leisit jam jus susirast, — perspėjo ji, kai Zakaris nusigręžė ir pasuko prie laiptų, vedančių iš verandos, — jeigu drįsit dalyvauti tame pačiame vakarėlyje kartu su juo, jus ištiks tas pats likimas, kaip ir jį, supratot? — Išeinantį vaikaitį taip pat perspėjo: — Zakari, jeigu manai, kad tavęs pagailės katras nors iš tavo draugų, nesijaudink. Stenhoupų įmonė aprūpina darbu kone visą Ridžmontą, todėl dabar nuo manęs priklauso absoliučiai viskas. Niekas čia nepanorės tau padėti, rizikuodamas užsitraukti mano nemalonę ir prarasti darbą.

Jos perspėjimas privertė jį atsigręžti ant paskutinio laiptelio ir pažvelgti į ją taip šaltai ir niekinamai, kad ji pavėluotai suvokė, jog jam niekada net nebūtų dingtelėjusi mintis priimti draugų labdarą. Bet labiausiai toje veido išraiškoje ją sudomino jausmas, blyksterėjęs Žako akyse prieš jam nusigręžiant. Ar ji ten pamatė skausmą? O gal įniršį? Baimę? Ji nuoširdžiai vylėsi, kad ten būta visko.

Furgonas palengva sulėtino greitį priešais vaikiną, kuris vienišas ėjo paplente, per petį persimetęs sportinį švarką, palenkęs galvą, tarsi priešindamasis stipriam vėjui.

— Ei! — šūktelėjo Čarlis Merdokas. — Gal pavėžėti?

Pora apstulbusių gintaro spalvos akių nukrypo į Čarlį, ir valandėlę jaunuolis atrodė visai praradęs nuovoką, it nakviša slampinėjęs plentu, paskui staigiai linkterėjo. Kai jis įlipo į kabiną, Čarlis atkreipė dėmesį į brangias rusvas keleivio kelnes, blizgančius pusbačius, priderintas puskojines ir madingai apkirptus plaukus, todėl nusprendė įsisodinęs prestižinės privačios mokyklos moksleivį, kuris dėl kažkokios priežasties ieškojo, kas jį pavėžėtų. Pasitikėdamas savo intuicija ir pastabumu, Čarlis nesivaržydamas paklausė:

— Kokį koledžą lankai?

Vaikinas nurijo seiles, tarsi gerklę būtų užspaudęs kartėlio gumulas, ir nusuko veidą į šoninį langą. Tačiau kai prašneko, jo balsas buvo šaltas ir ryžtingas.

— Aš nelankau koledžo.

— Ar tavo automobilis čia kur nors sugedo?

— Ne.

— Gal tavo šeima čia kur netoliese gyvena?

— Neturiu šeimos.

Nepaisydamas šiurkštaus keleivio tono, Čarlis, turintis tris suaugusius sūnus Niujorke, aiškiai jautė, kad vaikinas iš paskutiniųjų tvardosi norėdamas užgniaužti savo jausmus. Po kelių minučių paklausė:

— Kuo tu vardu?

— Žakas... — atsakė tas ir padvejojęs pridūrė: — Benediktas.

— Kur trauki?

— Ten, kur jūs važiuojat.

— Aš važiuoju ligi pačios Vakarų Pakrantės — į Los Andželą.

— Puiku, — atsakė tokiu tonu, kuris nutraukė bet kokio tolesnio pokalbio galimybę. — Nesvarbu.

Prabėgo nemaža valandų, kol vaikinas pirmą kartą pats prašneko:

— Ar jums nereikės pagalbos iškrauti šiam furgonui, kai atvyksit į Los Andželą?

Čarlis dėbtelėjo į jį ir kaipmat pakeitė savo nuomonę apie Žaką Benediktą. Apsirengęs jis buvo kaip turtingų tėvų vaikas, ir jo kalbėjimo maniera kaip turtingų tėvų vaiko, bet akivaizdu, kad šitas turtingų tėvų vaikas pateko į bėdą ir nebeturi pinigų. Taip pat jis norėjo pažaboti savo puikybę ir imtis paprasto rankų darbo. Čarliui atrodė, kad visa tai, draugėn sudėjus, liudija tam tikrą būdo tvirtumą.

— Atrodai taip, lyg be vargo galėtum kilnoti sunkius daiktus, — pasakė jis, skubiai vertinančiu žvilgsniu nužvelgęs augalotą raumeningą Benedikto povyzą. — Ar svorius kilnojai, ar šiaip ką?

— Aš boksavausi... boksavausi, — atsakė tas.

Koledže , mintyse užbaigė Čarlis, ir gal dėl to, kad Benediktas priminė jo paties sūnus, kai šie buvo tokio pat amžiaus ir bandė spręsti sunkias problemas, o gal ir dėl to, kad jautė, jog Žako Benedikto problemos buvo gana beviltiškos, nusprendė duoti jam šiokio tokio darbo. Šitaip apsisprendęs Čarlis ištiesė ranką:

— Aš esu Merdokas, Čarlis Merdokas. Negaliu tau daug mokėti, tačiau bent turėsi progos iki valiai prisižiūrėti filmų, kai atvyksim į Los Andželą. Šis furgonas prikrautas Empire studijų rekvizito. Pasirašiau sutartį nugabenti jiems dalį ir štai dabar mes ten traukiam. — Niūrus Benedikto abejingumas šiai informacijai dar labiau sustiprino Čarlio įsitikinimą, kad jo keleivis ne tik neturi nė cento, bet gal ir nenumano, kaip artimiausioje ateityje išsikapstyti iš bėdos. — Jeigu gerai padirbėsi, gal ir galėsiu tarti žodį už tave Empire personalo skyriuje. Tik jeigu nebijai stumdyti šluotos ar lankstyti nugaros?

Jo keleivis nusuko veidą į šoninį langą ir vėl įsispoksojo į tamsą. Kaip tik tuo metu, kai Čarlis grįžo prie savo pirmykštės nuomonės ir nusprendė, kad Benediktas laiko fizinį darbą jį žeminančiu, jaunuolis prašneko iš palengvėjimo ir dėkingumo sutrikusiu kimiu balsu.

— Ačiū. Būčiau dėkingas.

1 1978

— Aš esu ponia Borovski iš Lašalo globos tarnybos, — pareiškė pusamžė moteriškė žingsniuodama rytietišku kilimu prie registratorės, ant rankos užsikabinusi „Vulvorto“ parduotuvės krepšį. Rodydama į vienuolikmetę mažytę, kuri bidzeno iš paskos, šaltai pridūrė: — O čia Džulė Smit. Atėjo susitikti su daktare Teresa Vilmer. Grįšiu jos pasiimti, kai apsipirksiu.

Sekretorė nusišypsojo mergytei.

— Daktarė Vilmer tuojau priims tave, Džule. O kol kas gali pasėdėti ir užpildyti šią kortelę, tiek, kiek sugebėsi. Užmiršau tau paduoti, kai buvai anąsyk atėjusi.

Drovėdamasi nušiurusių džinsų ir apskretusio švarkelio, kuriais vilkėjo, Džulė sutrikusi dairėsi po elegantišką laukiamąjį, kur ant senovinio kavos stalelio stovėjo trapios porceliano figūrėlės, o ant marmurinių pjedestalų — brangios bronzinės skulptūros. Iš tolo aplenkdama stalą su trapiais niekučiais ant jo, ji pasuko prie kėdės greta didžiulio akvariumo, kuriame tarp gležnos augmenijos tingiai plaukiojo egzotiškos auksinės žuvelės plevendamos pelekais. Už jos ponia Borovski dar sykį įkišo galvą į kambarį ir perspėjo registratorę:

— Džulė vagia viską, kas neprikalta. Ji slapukė ir vikri, todėl verčiau nenuleiskit nuo jos akių.

Pažeminimo įsiutinta Džulė klestelėjo į kėdę, paskui ištiesė kojas tiesiai prieš save apsimesdama, kad jai nuobodu ir kad jos visai nepaveikė bjaurios ponios Borovski pastabos, tačiau įspūdį sugadino ryškiai raudonos dėmės, išmušusios suglumusios mergytės skruostus, ir tai, kad kojomis ji nesiekė žemės.