Judith McNaugth - Tobula

Po valandėlės ji išsirangė iš nepatogios pozos ir su siaubu pažvelgė į kortelę, kurią sekretorė jai buvo davusi užpildyti. Žinodama, kad nesugebės išsiaiškinti žodžių, ji vis tiek pabandė. Prikandusi liežuvį, ji iš visų jėgų susikaupė prie spausdintų ženklų kortelėje. Pirmas žodis prasidėjo raide P kaip ant ženklų No Parking [1]kuriuos ji matydavo gatvėse; tuos ženklus ji žinojo — vienas iš jos draugų buvo jai sakęs. Antroji raidė kortelėje buvo a kaip ir žodyje katė, tačiau žodis nebuvo katė. Jos rankutė spaudė geltoną pieštuką, kai Džulė grūmėsi su pažįstamais apmaudaus nusiminimo ir nevilties jausmais, užplūstančiais ją kiekvieną sykį, kai turėdavo ką nors perskaityti. Pirmoje klasėje ji buvo išmokusi žodį katė , bet niekas niekur nerašė to žodžio! Rausdama prie nesuprantamų žodžių kortelėje, ji niršo stebėdamasi, kodėl mokytojai verčia vaikus skaityti tokius kvailus žodžius kaip katė , kai niekas niekur nerašo žodžio katė , išskyrus kvailas knygas pirmokams.

Bet knygos nebuvo kvailos, priminė sau Džulė, taip pat ir mokytojai. Kiti jos bendraamžiai gal akies mirksniu būtų perskaitę šią kvailą kortelę! Ji nesugebėjo perskaityti nė žodžio,;/ pati buvo kvailė.

Kita vertus, pasakė sau Džulė, ji labai daug žinojo tokių dalykų, apie kuriuos kiti vaikai nieko nenutuokė, nes ji stengėsi įsidėmėti. Ir vienas iš tų dalykų, kuriuos ji buvo įsidėmėjusi, yra tai, kad žmonės, duodami tau ką nors užpildyti, beveik visada tikisi, kad tu ten užrašysi savo pavardę...

Su didžiausiu vargu ji tvarkingai spausdintomis raidėmis užrašė Dž-u-l-ė-S-m-į-t kortelės viršuje, o paskui liovėsi, nesugebėjusi užpildyti kitų skilčių. Pajuto, kad vėl pradeda pykti, ir, užuot sutrikusi dėl šito kvailo popiergalio, nutarė galvoti apie ką nors malonaus, kad ir apie pavasarį jai į veidą pučiantį vėją. Ji įsivaizdavo, kad guli po didžiuliu žaliuojančiu medžiu ir stebi šakose jai virš galvos strikinėjančias voveraites, kai malonaus sekretorės balso išgąsdinta ji staigiai kilsterėjo galvą, pasijutusi kalta.

— Ar kas nors nutiko tam pieštukui, Džule?

Džulė spūstelėjo grafito šerdelę į savo džinsus ir nulaužė.

— Šerdelė lūžo.

— Štai tau kitas...

— Man peršti ranką, — pamelavo ji stodamasi. — Nenoriu šiandien rašyti. O be to, man reikia į tualetą. Kur jis?

— Čia pat, greta liftų. Netrukus daktarė Vilmer bus laisva ir tave priims. Ilgai neužtruk.

— Neužtruksiu, — klusniai atsakė Džulė.

Uždariusi už savęs kabineto duris, ji atsigręžė pažiūrėti į pavardę ant jų ir atidžiai įsižiūrėjo į kelias pirmąsias raides, kad galėtų atpažinti šias duris, kai grįš atgal.

— P, — garsiai sušnibždėjo, kad neužmirštų. — S. I. — Patenkinta ji nužingsniavo ilgu, kilimu išklotu koridoriumi, jo gale pasuko į kairę, o prie vandens fontanėlio — į dešinę, bet kai galiausiai pasiekė liftus, rado dvejas duris su raidėmis ant jų. Ji beveik neabejojo, kad čia tualetai, nes vienas iš dalykų, kuriuos buvo stropiai įsiminusi, buvo tai, kad didelių pastatų tualetų duryse būdavo kitokios rankenos negu paprastose įstaigose. Visa bėda, kad nė ant vienerių durų nebuvo užrašų — Vyrams ar Moterims — dviejų žodžių, kuriuos ji sugebėjo atpažinti, nebuvo ant jų ir tų gražių prilipdytų vyro ir moters figūrų, kurios nurodė žmonėms, tokiems kaip ji, katruo tualetu naudotis. Labai atsargiai Džulė palietė vienas duris, pravėrė jas ir pro plyšelį dirstelėjo į vidų. Staigiai atsitraukė, prie sienos pamačiusi keistus unitazus, ji žinojo dar du dalykus, kurių, kaip manė, negalėjo žinoti kitos mergaitės: vyrai naudojosi keistais unitazais. Ir jie užsiusdavo, jeigu mergaitė atverdavo duris. Džulė atidarė kitas duris ir pataikė į tą tualetą, kurio jai reikėjo.

Suvokdama, kaip bėga laikas, ji išėjo iš tualeto ir nuskubėjo vėl ten, iš kur buvo atėjusi, kol prisiartino prie tos koridoriaus dalies, kur turėjo būti daktarės Vilmer kabinetas, tada pradėjo uoliai studijuoti pavardes ant durų. Daktarės Vilmer pavardė prasidėjo PSI. Ji iššifravo PET ant gretimų durų ir, nusprendusi, kad bus blogai įsiminusi raides, skubiai jas stumtelėjo. Nematyta žilaplaukė moteriškė pakėlė akis nuo rašomosios mašinėlės.

— Taip?

— Atleiskit, ne tas kambarys, — rausdama sumurmėjo Džulė. — Ar žinot, kur daktarės Vilmer kabinetas?

— Daktarės Vilmer?

— Taip, žinot... Vilmer... prasideda raidėmis PSI!

— PSI... O, tikriausiai turi omeny Psichologų bendriją! Tai du tūkstančiai penki šimtai šešioliktas kambarys koridoriaus gale.

Normaliai Džulė būtų apsimetusi suprantanti ir toliau ėjusi per kabinetus, kol būtų radusi reikalingą, bet ji per daug jaudinosi bijodama pavėluoti ir negalėjo apsimetinėti.

— Gal man pasakytumėt paraidžiui?

— Atleisk, nesupratau.

— Skaičius! — nusiminusi paprašė Džulė. — Pasakykit šitaip: trys, šeši, devyni, keturi, du, — šitaip ištarkit.

Moteriškė pažiūrėjo į ją taip, tarsi ji būtų visiška idiote, ką Džulė ir taip žinojo, tačiau nepakentė, kai tai pastebėdavo kiti. Irzliai atsidususi moteriškė pasakė:

— Daktarė Vilmer yra kabinete du, penki, vienas, šeši.

— Du, penki, vienas, šeši, — pakartojo Džulė.

— Tai ketvirtos durys kairėje, — pridūrė moteriškė.

— Ką! — suriko nevilties apimta Džulė. — Kodėl iš karto man nepasakėt?!

Daktarės Vilmer sekretorė pakėlė akis, kai Džulė įėjo.

— Ar pasiklydai, Džule?

— Aš? Ne! — pamelavo Džulė, ryžtingai purtydama garbanotą galvelę ir grįžo prie savo kėdės. Nesuvokdama, kad ją stebi pro kažkokį į veidrodį panašų daiktą, ji savo dėmesį nukreipė į akvariumą šalia. Pastebėjo, kad viena iš gražiųjų žuvelių buvo nugaišusi, o kitos plaukiojo aplinkui, tarsi svarstydamos, ar jos nesuėdus. Džulė automatiškai pabilsnojo pirštu į stiklą, kad jas nubaidytų, bet po akimirkos jos vėl sugrįžo.

— Ten viena žuvelė nugaišo, — pasakė ji sekretorei, stengdamasi atrodyti kiek susirūpinusi. — Galėčiau jums ją ištraukti.

— Valytojai išims vakare, ačiū, kad pasisiūlei.

Džulė užgniaužė įtūžį dėl beprasmiško žiauraus elgesio su negyva žuvele. Negalima tokio nuostabiai gražaus ir bejėgio padarėlio šitaip palikti. Paėmusi nuo stalelio žurnalą, dėjosi jį žiūrinėjanti, tačiau akies kampu sekė dvi plėšrias žuvytes. Kiekvieną kartą, kai jos priplaukdavo pabaksnoti ir pabadyti negyvos draugės, ji vogčia dirstelėdavo į sekretorę, norėdama įsitikinti, kad toji nežiūri, tada Džulė ištiesdavo ranką, kiek tik pasiekia, ir pabelsdavo į stiklą baidydama jas.

Už kelių pėdų savo kabinete anapus dvipusio veidrodžio daktarė Teresa Vilmer sekė visą tą scenelę, jos akyse švytėjo supratingas šypsnys, kai ji stebėjo, kaip šauniai Džulė bando gelbėti negyvą žuvelę vaizduodama abejingą. Žiūrėdama į vyriškį greta, kitą psichiatrą, kuris neseniai pradėjo skirti dalį savo laiko jos ypatingam projektui, daktarė Vilmer pašaipiai pastebėjo:

— Štai ji, „Džulė baisioji“, paauglė siaubūnė, kurią kai kurie globos tarnybų darbuotojai pasmerkė kaip ne tik „nepajėgią mokytis“, bet dar ir „nesutramdomą, neigiamai veikiančią savo bendraamžius, taip pat nenuoramą, būsimą nepilnametę nusikaltėlę“. Ar žinojot, — kalbėjo ji toliau, o jos balse atsirado linksmo susižavėjimo intonacija, — kad ji iš tikrųjų suorganizavo bado streiką Lašale. Ji prikalbino keturiasdešimt penkis vaikus, daugumą vyresnių už save, kartu reikalauti geresnio maisto.