Judith McNaugth - Tobula

Daktaras Džonas Frezjeris pasižiūrėjo pro dvipusį veidrodį į mergytę.

— Manau, tai padarė dėl to, kad turėjo užgniaužtą norą mesti iššūkį valdžiai?

— Ne, — santūriai atsakė daktarė Vilmer, — ji tai padarė dėl to, kad norėjo geresnio maisto. Lašale valgis maistingas, tačiau neskanus. Aš ragavau.

Frezjeris metė išgąstingą žvilgsnį į savo bendradarbę.

— O vagiliavimas? Šitos problemos negalima taip paprastai ignoruoti.

Atsirėmusi petimi į sieną, Terė mostelėjo galva į mergaitę laukiamajame ir šypsodama atsakė:

— Ar esat kada girdėjęs apie Robiną Hudą?

— Žinoma. Kodėl klausiat?

— Todėl, kad dabar matot šiuolaikinį Robino Hudo variantą. Džulė gali išlupti auksą jums tiesiai iš dantų, ir jūs net nepastebėsit, nes ji labai mikli.

— Vargu ar tai rekomendacija pasiųsti ją gyventi nieko neįtariantiems jūsų giminaičiams Teksase, ką, kaip įtariu, ketinat daryti.

Daktarė Vilmer gūžtelėjo.

— Džulė vagia maistą, drabužius, žaislus, bet nieko nepasilieka sau. Savo grobį atiduoda mažesniems Lašalo vaikams.

— Ar jūs tuo tikra?

— Absoliučiai. Patikrinau.

Apžiūrinėdamas mergytę, Džonas Frezjeris nenorom šyptelėjo:

— Ji veikiau panaši į Piterį Peną, o ne į Robiną Hudą. Ne tokią tikėjausi pamatyti, perskaitęs jos bylą.

— Ji ir mane nustebino, — prisipažino daktarė Vilmer.

Anot Džulės bylos, Lašalo globos bendrijos direktorė, kur dabar dirbo Vilmer, manė ją esant „drausmės problema su polinkiu valkatauti, trikdyti ramybę, vagiliauti ir trainiotis su bjauriais berniokais“. Baigusi skaityti neigiamus komentarus Džulės byloje daktarė Vilmer buvo įsitikinusi, kad Džulė Smit bus karinga, užkietėjusi mergaitė, kuri, nuolat bendraudama su vyresniais berniukais, galbūt buvo anksčiau fiziškai subrendusi ir net seksualiai aktyvi. Todėl ji beveik žioptelėjo, pamačiusi prieš porą mėnesių į jos kabinetą įžingsniavusią mergytę, panašią į apskretusį mažą elfą su džinsais, apiplyšusiais marškinėliais, trumpai kirptais tamsiais garbanotais plaukais. Vietoj bręstančios femme fatale , kurią tikėjosi išvysti daktarė Vilmer, ji pamatė malonų Džulės Smit padaužos veidelį, iš kurio išsiskyrė didžiulės stebinančios tamsiai mėlynų našlaičių spalvos akys tankiomis blakstienomis. Kaip priešybė tam šmaikščiam veidukui, nekaltai žaviom akutėm ji tą pirmą dieną stovėjo priešais daktarės Vilmer rašomąjį stalą su berniokiška bravūra, atlošusi smakriuką ir susigrūdusi rankas į savo džinsų užpakalines kišenes.

Teresa buvo pakerėta to pirmojo susitikimo, bet Džule ji susižavėjo dar anksčiau — beveik nuo tos akimirkos, kai ji namie vieną vakarą atsivertė mergaitės bylą ir ėmė skaityti jos atsakymus į daugybę klausimų, kurie buvo dalis vertinamojo tyrimo, neseniai sudaryto pačios Teresos. Baigusi Teresa jau buvo visiškai suvokusi, kaip veikia paviršutiniškas vaiko protas, taip pat ir jos skausmo gelmes bei dabartinės būklės niuansus: pamesta tikrųjų tėvų, atstumta dviejų įtėvių porų, Džulė buvo priversta praleisti savo vaikystę Čikagos lūšnynų pakraščiuose keliuose perpildytuose globos namuose. Todėl per visą jos gyvenimą vienintelis žmogiškos šilumos ir paramos šaltinis buvo bičiuliai — apskretę, nevalyvi vaikai, kuriuos ji filosofiškai laikė „savais“ ir kurie išmokė ją kniaukti prekes iš parduotuvių, o paskui drauge su jais bėgti iš pamokų. Guvus protas ir dar miklesni pirštai Džulę išgarsino ir vienoje, ir kitoje srityje, kad ir kiek kartų buvo kilnojama iš vienų globos namų į kitus, ji beveik tučtuojau įgydavo tokį populiarumą ir pagarbą tarp savo bendraamžių, kad prieš keletą mėnesių berniukų šutvė teikėsi jai pademonstruoti įvairių būdų, kaip įsilaužti į automobilius ir be rakto juos užvesti, tik sujungiant laidus. Ši pamoka baigėsi tuo, kad akylas Čikagos policininkas visus juos susėmė, tarp jų ir Džulę, kuri buvo tiktai stebėtoja.

Tą dieną Džulę suėmė pirmąsyk ir, nors Džulė to nežinojo, tai buvo ir pirmas Džulės „tikras nusižengimas“. Dėl to ji galiausiai pateko į daktarės Vilmer akiratį. Po to, kai ją kiek neteisingai areštavo už bandymą pavogti automobilį, Džulė tapo dalyve daktarės Vilmer naujosios eksperimentinės programos, kurią sudarė daugybė psichologinių, intelektualinių testų, asmeninių pokalbių ir vertinimų. Visa tai atliko daktarės Vilmer sudaryta savanorių psichiatrų ir psichologų grupė. Programos tikslas buvo perduoti nepilnamečius valstybės globai, ištraukti juos iš nusikaltimų ir dar blogesnių dalykų pasaulio.

Dėl Džulės daktarė Vilmer buvo tvirtai pasiryžusi tą daryti, ir kiekvienas, kuris ją pažinojo, gerai suprato, kad daktarė Vilmer pasiekdavo užsibrėžtą tikslą. Trisdešimt penkerių Terė Vilmer buvo malonaus rafinuoto elgesio, maloniai šypsojosi ir turėjo geležinę valią. Be įspūdingo medicinos laipsnių ir genealoginio medžio, kuris atrodė panašus į Socialinį registrą , ji dar turėjo ir nemaža specifinių savybių: intuiciją, užuojautą ir absoliutų pasišventimą. Su tikro evangelijos skelbėjo nenuilstančiu entuziazmu gelbėti paklydusias sielas Teresa Vilmer atsisakė puikios privačios praktikos ir dabar atsidavė perkrautos, prastai finansuojamos valstybinės globos sistemos bejėgių aukų gelbėjimui. Savo tikslams pasiekti daktarė Vilmer be jokios gėdos buvo pasiryžusi išnaudoti kiekvieną jos dispozicijoje esančią priemonę, taip pat ir savo kolegų, tokių kaip Džonas Frezjeris, paramą. Dėl Džulės ji net pasitelkė pagalbą tolimų giminaičių, kurie toli gražu nebuvo turtingi, bet savo namuose ir savo jautriose širdyse rado vietos vienai labai ypatingai mergaitei.

— Norėjau, kad dirstelėtumėt į ją, — pasakė Terė.

Ji siekė užtraukti draperijas ant stiklo kaip tik tuo metu, kai Džulė staigiai atsistojo, nusiminusi pažiūrėjo į akvariumą ir panardino abi rankas į vandenį.

— Kurių galų... — pradėjo Džonas Frezjeris, o paskui apstulbęs ir nuščiuvęs ėmė stebėti, kaip mergaitė nužingsniavo prie sekretorės, šlapiose rankose laikydama negyvą žuvelę.

Džulė žinojo, kad jai nederėjo aplaistyti kilimo, bet ji negalėjo pakęsti, kad toks gražus padaras kaip ši žuvytė su ilgais plevenančiais pelekais būtų maitojama kitų. Negalėdama suprasti, ar sekretorė jos nepastebi, ar paprasčiausiai ignoruoja, ji priėjo iš užpakalio prie pat jos kėdės.

— Atleiskit, — išpyškino pernelyg garsiai, ištiesusi rankas.

Sekretorė, pasinėrusi į darbą mašinėle, nervingai krūptelėjo, staigiai ant kėdės apsisuko ir prislopintu balsu aiktelėjo, pamačiusi blizgančią, šlapią žuvį tiesiai sau prieš nosį.

Džulė atsargiai žengė atbula vieną žingsnį, tačiau nepasitraukė.

— Ji nebegyva, — drąsiai pasakė, stengdamasi, kad jos balse nesigirdėtų sentimentalaus gailesčio, kurį jautė. — Kitos žuvys ją suės, o aš nenoriu to matyti. Tai žiauru. Jei duotumėt man popieriaus lapą, aš ją suvyniočiau, ir jūs galėtumėt išmesti ją į šiukšliadėžę.

Atsitokėjusi iš apstulbimo, sekretorė stropiai užgniaužė šypseną, atidarė stalčių, ištraukė keletą plono popieriaus lapų iš padavė juos mergytei.

— Gal norėtum pasiimti ją su savimi ir palaidoti ją namie?

Džulė kaip tik tai ir norėjo padaryti, bet jai pasirodė, kad moteriškės balse girdi pašaipą, todėl skubiai suvyniojo žuvį į jos plono popieriaus įkapes ir pakišo sekretorei.

— Žinot, aš ne tokia jau kvaila. Čia tik žuvis, o ne triušis ar šiaip koks ypatingesnis gyvūnas.