Judith McNaugth - Tobula

Geras gyvenimas negali ilgai tęstis, su kartėliu pagalvojo Džulė, ir ašaros, kurias iš paskutiniųjų tramdė, dabar užtvindė jai akis. Akimirką ji norėjo tikėti, kad ją tiktai prilups ir neišsiųs atgal į Čikagą, tačiau numanė, kaip iš tiesų bus. Jos globėjai nepripažino rykščių, tačiau melavimą ir vogimą laikė sunkiais prasižengimais, kurie absoliučiai nepriimtini „Viešpačiui“ ir jiems. Džulė buvo pažadėjusi šito nedaryti, ir jie visiškai pasitikėjo ja.

Naujos nailoninės kuprinės dirželis nuslydo jai nuo kairiojo peties, ir kuprinė įsmuko į sniegą, tačiau Džulė jautėsi pernelyg nelaiminga, kad tai pastebėtų. Tempdama kuprinę už kito dirželio, kaustoma siaubo, ji prisiartino prie namo ir užlipo priebučio laipteliais.

Džulės mėgstamiausi šokolado trupinių sausainiai padėkluose aušo virtuvėje ant spintelės, kai ji uždarė lauko duris. Paprastai nuo gardaus ką tik iškeptų sausainių kvapo Džulei tekėdavo seilės, bet šiandien jai norėjosi vemti, nes Merė Matison daugiau niekada jų nekeps specialiai jai. Virtuvė atrodė keistai tuščia, ir, užmetusi akį svetainėn, suprato, kad ir ši tuščia, tačiau ji išgirdo savo brolių balsus, sklindančius iš jų miegamojo koridoriaus gale. Drebančiomis rankomis Džulė užkabino kuprinės dirželį ant vieno iš kablių šalia virtuvės durų, paskui nusivilko vatinę žieminę striukę, pasikabino ją ten pat ir nuėjo koridoriumi berniukų miegamojo link.

Jos šešiolikmetis įbrolis Karlas, pamatęs ją stovint tarpduryje, apglėbė per pečius.

— Sveika, kumelaite Džuli, — paerzino jis. — Kaip tau mūsų naujasis plakatas?

Paprastai Karlo sugalvota pravardė versdavo ją šypsotis, bet dabar jai norėjosi rėkti, nes ir jos daugiau nebeišgirs. Tedas, dvejais metais jaunesnis už Karlą, nusišypsojo jai ir parodė naujausio jų kino dievaičio Žako Benedikto plakatą...

— Puikus, ar ne? Vieną dieną aš turėsiu motociklą, lygiai tokį pat kaip Žako Benedikto.

Džulė pro ašaras pažiūrėjo į plakatą, kuriame visu ūgiu buvo pavaizduotas greta motociklo stovintis aukštas, plačiapetis, rūstaus veido vyriškis, sukryžiavęs rankas ant plačios, tamsiai įdegusios, juodais gyvaplaukiais apžėlusios krūtinės.

— Jis pats nuostabiausias, — sutiko ji visa užtirpusi. — Kur jūsų motina ir tėvas? — paklausė ji nusiminusi. Nors jos įtėviai iš pat pradžių prašė ją vadinti juos Mama ir Tėčiu, ir ji mielai sutiko, Džulė žinojo, kad toji teisė bus atšaukta. — Man reikia su jais pasikalbėti.

Jos balsas užkimo nuo neišlietų ašarų, tačiau ji buvo pasiryžusi kuo greičiau iškęsti tą pokalbį, nes ji tikrai daugiau nė akimirkos negalėjo ištverti to siaubo.

— Jie miegamajame svarsto kažką asmeniško, — pasakė Tedas, nenuleisdamas nuo plakato susižavėjusių akių. — Mudu su Karlu eisim rytoj vakare žiūrėti naujo Žako Benedikto filmo. Norėjom ir tave pasiimti, bet į jį leidžia tik nuo trylikos metų, nes yra smurto scenų, ir mama sakė, kad mums negalima tavęs vestis. — Jis atplėšė žvilgsnį nuo savo stabo ir pažiūrėjo į sielvartingą Džulės veidelį. — Ei, vaike, nebūk tokia nusiminusi. Nusivesim tave į pirmą filmą, kuris...

Durys kitoje koridoriaus pusėje atsidarė, ir iš savo miegamojo išėjo Džulės globėjai rūškanais veidais.

— Man pasigirdo tavo balsas, Džule, — pasakė Merė Matison. — Gal norėtum užkąsti prieš pradėdama ruošti namų darbus?

Garbusis tėvas Matisonas pažiūrėjo į įsitempusį Džulės veidą ir pareiškė:

— Manau, Džulė per daug nusiminusi, kad susikauptų namų darbams. — O mergaitės pasiteiravo: — Ar apie tai, kas tave slegia, norėtum pakalbėti dabar ar po vakarienės?

— Dabar, — sušnibždėjo ji. Karlas su Tedu persimetė sutrikusiais, susirūpinusiais žvilgsniais ir jau buvo beišeiną iš kambario, bet Džulė papurtė galvą, kad jie liktų. Verčiau baigti viską išsyk visų akivaizdoje, pamanė jinai. Kai jos įtėviai susėdo ant Karlo lovos, ji pradėjo drebančiu balsu: — Šiandien klasėje buvo pavogti pinigai.

— Mes tą žinom, — ramiai atsakė garbusis tėvas Matisonas. — Mokyklos direktorius jau skambino mums. Ponas Dankenas, taip pat ir tavo mokytoja, linkę manyti, kad kalta tu.

Džulė grįždama namo iš mokyklos jau buvo nusprendusi, kad nors ir kokie skaudūs ir neteisingi galėtų būti jų kaltinimai, ji jokiu būdu neprašys, nemaldaus ir nesižemins. Deja, ji neįsivaizdavo to neįtikėtino skausmo, kurį jaus tą akimirką, kai neteks savo naujosios šeimos. Ji susigrūdo rankas į užpakalines džinsų kišenes, nesąmoningai užimdama provokuojančią pozą, bet, jos siaubui, jos pečiai ėmė smarkiai drebėti, ir jai teko rankove šluostytis nuo veido bjaurias ašaras.

— Ar tu, Džule, pavogei pinigus?

— Ne! — Tas žodis skausmingu riksmu išsiveržė jai iš burnos.

— Vadinasi, taip ir yra. — Kai garbusis tėvas Matisonas ir ponia Matison abudu atsistojo, tarsi abu būtų nusprendę, kad ji ne tik melagė, bet dar ir vagilė, Džulė ėmė maldauti ir prašyti, nors ir buvo pasiryžusi to nedaryti.

— P-prisiekiu, neėmiau tų priešpiečių pinigų, — graudžiai verkė ji, rankose sukiodama megztuko kraštą. — Aš jums pa-pažadėjau daugiau nebemeluoti ir nevogti, ir aš to nedariau. Nedariau! Prašau! Prašau, patikėkit!..

— Mes tikim tavimi, Džule.

— Aš tikrai pasikeičiau, tikrai... — staigiai nutilusi, ji netikėdama įsistebeilijo į juos. — Jūs... ką? — sušnibždėjo ji.

— Džule, — kreipėsi į ją įtėvis, priglausdamas delną jai prie skruosto, — kai atvykai gyventi pas mus, paprašėme tave duoti mums žodį, kad daugiau nebemeluosi ir nebevogsi. Kai mums davei žodį, patikėjom tavimi, pameni?

Džulė linkterėjo, aiškiai kaip dieną prisiminusi tą akimirką svetainėje, tada dirstelėjusi pamatė besišypsančią įmotę ir puolė į glėbį Merei Matison. Įmotė apkabino ją, apgaubdama Džulę gvazdikų aromatu ir nebyliu pažadu, kad visas jos gyvenimas bus pilnas labos nakties bučinių ir juoko. Džulės ašaros plūdo srautais.

— Na, liaukis, dar susirgsi, — sudraudė Džeimsas Matisonas, viršum Džulės galvos šypsodamas spindinčioms savo žmonos akims. — Tegu jūsų mama pasirūpina vakariene, ir pasitikėkime, kad gerasis Dievas viską sutvarkys.

Paminėjus „gerąjį Dievą“ Džulė staiga sustingo, paskui išdūmė iš kambario, šūktelėjusi per petį, kad grįš dengti vakarienės stalo.

Gluminančioje tyloje, kuri stojo jai taip staigiai ir keistai išbėgus, garbusis tėvas Matisonas susirūpinęs pasakė:

— Jai dabar niekur nederėtų išeiti. Ji vis dar labai nusiminusi, o netrukus jau bus tamsu.

— Karlai, — pridūrė jis, — eik paskui ją ir išsiaiškink, kas jai šovė į galvą.

— Ir aš eisiu, — pasisiūlė Tedas, jau traukdamas savo striukę iš spintos.

Už dviejų kvartalų nuo namų Džulė sugriebė šaltas varines rankenas ir įstengė atidaryti sunkias bažnyčios duris, kur pastoriavo jos įtėvis. Pro aukštus langus švietė blanki žiemos šviesa, kai ji ėjo centriniu taku ir sustojo bažnyčios priekyje. Sutrikusi, gerai nežinodama, kaip toliau elgtis tokiomis aplinkybėmis, ji pakėlė spindinčias akis į medinį kryžių. Po valandėlės nedrąsiai tyliu balsu prašneko:

— Tūkstantį kartų dėkoju, kad privertei Matisonus patikėti manimi. Noriu pasakyti, kad žinau, jog esi tas, kuris privertei juos tai padaryti. Tai tikrų tikriausias stebuklas. Tu nesigailėsi, — žadėjo ji. — Aš būsiu tokia tobula, kad visi manimi didžiuosis. — Ji nusisuko, paskui vėl atsigręžė: — Ir, jeigu turi laiko, padaryk taip, kad ponas Dankenas sužinotų, kas iš tiesų pavogė tuos pinigus, antraip man vis tiek teks už tai atsiimti, o tai neteisinga.