Judith McNaugth - Tobula

Tą vakarą po vakarienės Džulė sutvarkė nuo viršaus iki apačios savo miegamąjį, kuris ir šiaip spindėte spindėjo švara; maudydamasi ji du kartus nusimazgojo paausius. Ji buvo pasiryžusi būti tokia tobula, kad tuo metu, kai Karlas ir Tedas prieš einant miegoti pakvietė ją žaisti drauge su jais žaidimo — dėlioti iš raidžių žodžius, — tą žaidimą jie žaisdavo, prisitaikę prie jos lygio, kad padėtų jai gerinti skaitymo įgūdžius, — jai net nekilo noras dirstelėti į kitą kaladėlių pusę, kad galėtų parinkti raides, kurios tinka geriausiai.

Kitos savaitės pirmadienį septintokas Bilis Nesbitas buvo sučiuptas su šešiomis alaus skardinėmis, kuriomis jis vidurdienį dosniai dalinosi su keliais bičiuliais mokyklos stadiono tribūnose. Įgrūstas į tuščią dėžę nuo šešių alaus skardinių, aiškiai matėsi rudas vokas su žodžiais „Priešpiečių pinigai — Panelės Ebot klasė“, užrašytais Džulės mokytojos ranka.

Džulės buvo oficialiai atsiprašyta prieš visą klasę o atsiprašė labai nenorom pats paniurėlis ponas Dankenas.

Tą popiety Džulė išlipo iš mokyklos autobuso priešais bažnyčią ir penkiolika minučių praleido jos viduje, paskui likusį kelią tekina parbėgo namo pranešti naujienos. Įpuolusi į vidų, išraudusi nuo žvarbaus oro, be galo trokšdama pateikti neginčijamą įrodymą, kad ji iš tikrųjų nekalta, ji įbėgo į virtuvę, kur Merė Matison ruošė vakarienę.

— Galiu įrodyt, kad nepaėmiau tų priešpiečių pinigų! — prašvokštė jinai, viltingai žiūrėdama į motiną, paskui į brolius.

Merė Matison pažvelgė į ją, sutrikusi nusišypsojo ir toliau skuto morką prie kriauklės; Karlas beveik nepakėlė akių nuo namo plano, kurį braižė savo Amerikos ateities architektų projektui mokykloje; o Tedas atsainiai šyptelėjo jai ir toliau skaitė kino žurnalą su Žaku Benediktu viršelyje.

— Mes žinojom, brangute, kad tu nepaėmei tų pinigų, — galiausiai atsakė ponia Matison. — Sakei, kad nepaėmei.

— Teisybė. Juk sakei mums, kad neėmei, — priminė jai Tedas, versdamas žurnalo puslapį.

— Taip, bet... bet galiu priversti jus tikrai tuo patikėti. Galiu įrodyti! — sušuko Džulė, klaidžiodama akimis nuo vieno abejingo veido prie kito.

Ponia Matison atidėjo į šalį morkas ir ėmė atseginėti Džulei striukę. Maloniai šypsodama ji tarė:

— Tu jau įrodei — davei mums žodį, prisimeni?

— Taip, bet mano žodis nėra neginčijamas įrodymas. Jo negana.

Ponia Matison pažiūrėjo Džulei tiesiai į akis.

— Taip, Džule, — pasakė ji švelniai, bet ryžtingai, — gana. Visiškai gana. — Atsegusi pirmą Džulės vatinės striukės sagą, pridūrė: — Jeigu visada su visais būsi tokia sąžininga kaip su mumis, netrukus tavo žodis bus pakankamas įrodymas visam pasauliui.

— Bilis Nesbitas nušvilpė tuos pinigus, kad nupirktų alaus savo draugams, — pasakė Džulė, atkakliai priešindamasi šitam emocijų atoslūgiui. O paskui, nebegalėdama susilaikyti, pareiškė: — Iš kur jūs žinot, kad visada jums sakysiu teisybę ir daugiau nieko nebenukniauksiu?

— Žinom, nes pažįstam tave , — pabrėžė įmotė. — Pažįstam ir pasitikim tavimi, ir mylim tave.

— Taip, mažę, mylim, — šypsodamas įsiterpė Tedas.

— Taip, mylim, — aidu atsiliepė Karlas, pakėlęs akis nuo savo projekto ir linksėdamas.

Savo siaubui, Džulė pajuto, kaip ašaros dilgčioja jai akyse, ir tučtuojau nusisuko į šalį, tačiau toji diena negrįžtamai pakeitė jos gyvenimą. Matisonai davė namus, pasitikėjimą ir meilę jai, o ne kokiam kitam laimingam vaikui. Šita nuostabi, šilta šeima tapo jai sava ne trumpam, o visam laikui. Jie žinojo viską apie ją ir vis tiek ją mylėjo.

Džulė džiaugėsi ką tik tai supratusi; ji pražydo šitoje šilumoje kaip gležna gėlė, skleidžianti savo žiedlapius saulei. Ji dar su didesniu ryžtu ėmėsi mokslų mokykloje ir pati nustebo, kaip lengvai sugebėjo mokytis. Atėjus vasarai, paprašė leidimo lankyti vasaros mokyklą, kad galėtų pasivyti tai, ką buvo praleidusi.

Kitą žiemą Džulę pakvietė į svetainę išvynioti pačių pirmųjų savo gimtadienio dovanų stebint švytinčiai šeimai. Kai paskutinis paketas buvo išvyniotas ir surinktos suplėšyto vyniojamojo popieriaus skiautelės, Džeimsas ir Merė Matisonai su Tedu ir Karlu įteikė jai pačią nuostabiausią dovaną.

Ji buvo dideliame grėsmingai atrodančiame rudame voke. Viduje gulėjo ilgas popieriaus lapas su gražiai viršuje išspausdintomis raidėmis: „Prašymas įvaikinti“.

Džulė pažvelgė į juos ašarų užtvindytomis akimis, prie krūtinės prispaudusi popierių.

— Mane? — sušnibždėjo ji.

Tedas ir Karlas klaidingai suprato jos ašaras ir vienu metu susirūpinusiais balsais pradėjo aiškinti:

— Mes, visi mes, tik norėjom, kad tai būtų oficialu, Džule, tik tiek, kad tavo pavardė, kaip ir mūsų, būtų Matison, — pasakė Karlas, o Tedas pridūrė: — Jeigu nesi tikra, kad tai geras sumanymas, gali su juo nesutikti. — Jis nutilo, kai Džulė puolė jam į glėbį vos nepargriaudama jo.

— Aš tikra, — džiugiai sukliko ji. — Aš tikra, tikra, tikra!

Niekas negalėjo aptemdyti jos džiaugsmo. Tą vakarą, kai broliai pakvietė ją eiti į kiną drauge su būreliu savo draugių ir pasižiūrėti jų dievinamo Žako Benedikto, ji nedelsdama sutiko, nors ir nesuprato, kodėl jos broliai laikė jį tokiu nepakartojamu. Apimta džiaugsmo, ji sėdėjo trečioje eilėje Bižu kino teatre su savo broliais, — tarp jų pečių ji atrodė mažytė, — ir atsainiai žiūrėjo filmą, kuriame vaidino aukštas tamsiaplaukis vyriškis. Jis beveik nieko kito nedarė, tik lakstė motociklais, įsiveldavo į peštynes bei atrodė nuobodžiaujantis ir kažkoks... šaltas.

— Ar patiko filmas? Ar Žakas Benediktas ne kietas? — paklausė Tedas, kai jie išėjo iš kino su minia paauglių, kalbančių tą patį, ką ir Tedas.

Džulės pasiryžimas būti absoliučiai sąžininga vos įveikė jos norą pritarti visais atžvilgiais nuostabiems savo broliams.

— Na... jis... atrodo kiek senyvas, — pasakė ji, tikėdamasi, kad ją parems trys paauglės, kurios drauge su jais buvo atėjusios į kiną.

Tedą lyg perkūnas trenkė:

— Senas! Jam tiktai dvidešimt vieneri, bet jis jau visko matęs gyvenime! Kino žurnale skaičiau, kad nuo šešerių metų jis jau gyvena savarankiškai, Vakaruose pragyvenimui užsidirbdavo rančose. Žinai... — išjodinėjo arklius. Vėliau jodinėjo rodeo. Kurį laiką priklausė motociklininkų gaujai... trankėsi po visą šalį. Žakas Benediktas, — svajingai baigė Tedas, — supervyras.

— Taip, bet jis atrodo šaltas, — nesutiko Džulė. — Šaltas ir dar kažkoks nedoras.

Mergaitės garsiai nusijuokė iš to, kas Džulei pasirodė visai protinga kritika.

— Džule, — kikendama į ją kreipėsi Lorė Poison, — Zakaris Benediktas puikus ir be galo patrauklus. Visi taip sako.

Džulė, kuri žinojo, kad Karlas slapčia įsimylėjęs Lorę, nedelsdama visai sąžiningai pasakė:

— Aš taip nemanau. Man nepatinka jo akys. Jos rudos ir atrodo piktos.

— Jo akys nėra rudos, jos auksinės. Bet ko gali klausti, jo neįtikėtinai seksualios akys!

— Džulė nieko apie tai neišmano, — įsiterpė Karlas, nusigręždamas nuo savo slaptos mylimosios ir eidamas šalia Tedo, kai jie pasuko namo. — Ji per jauna.

— Nesu per jauna suprasti, — nepasidavė Džulė, sunerdama rankas ant krūtinės. — Kad tas Žakas Benediktas nė iš tolo judviem neprilygsta!

Išgirdęs tokį komplimentą, Karlas per petį išdidžiai šyptelėjo Lorei ir pasitaisė: