Judith McNaugth - Tobula

Tiesą sakant, ne perspektyva vaidinti filme nudžiugino Žaką, o jam siūlomas atlyginimas. Taigi, jis gavo sutikimą iš Kino aktorių gildijos ir mokėsi vaidinti.

Po teisybei, vaidinti jam nebuvo sunku. Visų pirma jis „vaidino“ daugelį metų, prieš palikdamas savo senelės namus, kai apsimetinėdavo, kad jam į viską nusispjaut, nors buvo priešingai; antra, jis buvo visiškai pasišventęs vienam tikslui: pasiryžęs įrodyti savo senelei ir visiems kitiems Ridžmonte, kad gali ne tik gyventi savarankiškai, bet ir klestėti. Tam tikslui pasiekti buvo pasirengęs daryti bet ką, nesvarbu, kiek pastangų tai pareikalautų.

Ridžmontas buvo nedidelis miestelis, ir Žakas neabejojo, kad jo gėdingo išvykimo smulkmenas visi sužinojo prabėgus vos keliom valandom po to, kai jis pėsčias paliko savo senelės namus. Kai buvo pastatyti pirmieji du jo filmai, jis peržiūrėjo visus gerbėjų laiškus vildamasis, kad kas nors iš jo pažįstamų bus jį atpažinęs. Bet jei ir atpažino, nepasistengė parašyti.

Kurį laiką jis svajojo grįžti į Ridžmontą, nupirkti Stenhoupų įmones ir jas valdyti, bet kai jam sukako dvidešimt penkeri, o jis turėjo sukaupęs pakankamai pinigų įsigyti bendrovei, buvo jau pakankamai subrendęs, kad suprastų, jog net ir nusipirkęs visą tą nelemtą miestą, nieko nepakeistų. Tuo metu jis jau buvo gavęs vieną „Oskarą“, Kongreso apdovanojimą, pripažintas turįs fantastinių sugebėjimų ir pavadintas „būsima legenda“. Jis galėjo rinktis pagrindinius vaidmenis, banke turėjo tikrą lobį ir jo ateitis žadėjo būti dar nuostabesnė.

Buvo visiems įrodęs, kad Zakaris Benediktas sugebėjo išgyventi ir puikiausiai klestėti. Dabar jis nebeturėjo ko siekti, jam nieko nebereikėjo įrodinėti, ir šitų dviejų dalykų trūkumas vertė jį jaustis keistai subliūškusį ir tuščią.

Įgyvendinęs ankstesnius tikslus, Žakas ieškojo pasitenkinimo kitur. Statėsi didelius namus, važinėjo lenktyniniais automobiliais; lydėjo gražias moteris į prašmatnius pokylius, o paskui tempdavosi jas į lovą. Mėgaudavosi jų kūnais ir nuolatine jų draugija, bet niekada nežiūrėjo į jas rimtai, o jos retai šito ir laukdavo. Žakas tapo seksualiniu grobiu, kurio ieškoma tik dėl prestižo permiegoti su juo, o aktorės jo geisdavo tik dėl jo įtakos ir ryšių. Kaip visos kitos superžvaigždės ir sekso simboliai, jis irgi tapo asmeninės sėkmės auka. Negalėdavo išlipti iš lifto ar pavalgyti restorane, kad jo neapniktų gerbėjai; moterys kišdavo jam į delną raktus nuo viešbučių kambarių ir papirkinėjo tarnautojus, kad įleistų jas į jo apartamentus. Prodiuserių žmonos kviesdavosi jį į savaitgalio pobūvius savo namuose ir išsmukdavo iš savo vyrų lovų, kad įliptų į jo.

Nors Žakas dažnai vaišindavosi jam skirtoje seksualinių ir visuomeninių privilegijų puotoje, buvo jo dalis, — jo sąžinė ar koks užslėptas tradicinės jankių moralės bruožas, — kurį piktino pasileidimas ir paviršutiniškumas, narkomanai ir pataikūnai, save įsimylėję žmonės, visa, ką gamino Holivudas, jam atrodė tarsi kanalizacija, apvalyta nuo kvapų, kad neužgautų visuomenės jautrumo.

Vieną rytą jis pabudo ir staiga ėmė viso to nepakęsti. Pabodo beprasmis seksas, įkyrėjo triukšmingi pobūviai, jį pykino neurotiškos aktorės ir ambicingos žvaigždutės, — jis absoliučiai pasibodėjo savo buvusiu gyvenimu.

Ėmė ieškoti, kuo galėtų užpildyti savo dienų tuštumą, naujo iššūkio ir prasmingesnio egzistencijos tikslo. Vaidyba jau nebebuvo iššūkis, todėl jis susidomėjo režisūra. Jeigu jam nepavyks tapti režisieriumi, tai bus labai viešas žlugimas, tačiau net rizika savo reputacija šioje srityje turėjo stimuliuojantį poveikį. Mintis režisuoti filmą, kuri jau nuo seno kirbėjo jo sąmonės paraštėse, tapo naujuoju jo tikslu, ir Žakas siekė jo nesižvalgydamas į šalis taip pat ryžtingai kaip visada. Empire prezidentas Irvinas Levainas bandė jį atkalbėti, prašė, protino, meilikavo, tačiau galiausiai kapituliavo, kaip Žakas ir žinojo atsitiksiant.

Filmas, kurį režisuoti jam leido Levainas, buvo pigus trileris, pavadintas Košmaru , kuriame buvo du pagrindiniai vaidmenys: devynerių metų vaikui ir moteriai. Vaikui vaidinti Empire kompanija būtinai norėjo Emilės Makdenjels, vaiko-žvaigždės su Širlės Tempi duobutėmis skruostuose, kuri jau buvo beveik trylikos metų, nors atrodė devynerių, ir vis dar buvo su jais susaistyta sutartimi. Emilės karjera jau buvo besibaigianti kaip ir kerinčios blondinės Reičelės Evans, kuriai buvo skirtas kitas vaidmuo. Ankstesniuose filmuose Reičelė Evans atliko tik nežymius vaidmenis ir nė viename iš jų neatskleidė savo aktorinių sugebėjimų.

Žako studija įkišo jam abi aktores akivaizdžiai norėdama įrodyti, kad ne režisūra, o vaidyba yra jo sritis. Filmas galėjo tiktai grąžinti į jį investuotus pinigus, ir studijos administracija tikėjosi tuo pat metu padaryti galą savo įžymiausios žvaigždės norui stovėti prie filmavimo kamerų, užuot darius pinigus vaidinant.

Žakas visa tai žinojo, bet tai jo nesulaikė. Prieš pradėdamas statyti filmą, jis daugelį savaičių praleido namie peržiūrinėdamas senus Reičelės ir Emilės filmus ir žinojo, kad pasitaikydavo akimirkų, trumpų akimirkų, kai Reičelė Evans pademonstruodavo tikrą talentą. Akimirkų, kai Emilės „vaikiškas meilumas“, kuris nublanko jai augant, virsdavo tikru žaviu patrauklumu, kurį fiksavo kamera.

Žakas išgavo ir ištraukė visa tai ir net dar daugiau iš pagrindinių moterų vaidmenų atlikėjų per aštuonias filmavimo savaites. Jo paties pasiryžimas susilaukti sėkmės persidavė abiem aktorėms, jo veiksmų sinchronizavimo, apšvietimo pojūtis taip pat padėjo, bet daugiausia lėmė intuicija žinojimas, kaip tinkamiausiai panaudoti Emilę ir Reičelę.

Reičelė niršo, kad taip kankinama, kad vis kartojami dubliai ir kartojami, tačiau, kai jis parodė jai pirmosios savaitės filmuotą medžiagą, ji be galo pagarbiai pažvelgė į jį didžiulėmis žaliomis akimis ir maloniai padėkojo:

— Ačiū, Žakai. Pirmą kartą gyvenime man atrodo, kad aš tikrai tikrai sugebu vaidinti.

— Ir man taip pat atrodo, kad aš tikrai tikrai galiu režisuoti, — šaipėsi jis, tačiau buvo patenkintas ir to neslėpė.

Reičelė apstulbo.

— Nori pasakyti, kad ir tu abejojai savimi? Maniau, kad puikiai žinai, ką darai.

— Tiesą sakant, nė vienos nakties ramiai nemiegojau nuo to laiko, kai pradėjom filmuoti, — prisipažino Žakas.

Tai buvo pirmas sykis per daugelį metų, kai jis išdrįso kam nors pasakyti turįs abejonių dėl savo darbo, bet toji diena buvo ypatinga. Jis ką tik įsitikino turįs režisieriaus talentą. Be to, jo naujas atrastas talentas dramatiškai nušvies patrauklaus vaiko — Emilės Makdenjels ateitį, kai kritikai pamatys jos puikią vaidybą Košmare. Dirbdamas su Emile, Žakas taip prie jos prisirišo, kad ėmė ilgėtis savo tikro vaiko. Matydamas, kaip artimai ji bendrauja ir kartu juokiasi su savo tėvu, kuris filmuojant ją prižiūrėdavo, Žakas staiga suprato norįs šeimos. Tai ir buvo, ko taip trūko jo gyvenimui — žmona ir vaikai, su kuriais galėtų dalytis laimėjimais, drauge juoktųsi ir drauge kovotų.

Jiedu su Reičele atšventė tą vakarą prie vėlyvos vakarienės stalo, kurį aptarnavo jo tarnas. Abipusio atvirumo nuotaika, atsiradusi tada, kai jie pripažino savo abejones dėl individualių sugebėjimų, privedė prie švelnaus intymumo, kurio Žakas nepažinojo ir kuris veikė jį kaip terapija. Sėdėdami jo svetainėje Ramiojo Vandenyno skardžiuose priešais per du aukštus einančią stiklo sieną į vandenyno pusę, jie ilgas valandas kalbėjosi, bet ne apie „reikalus“. Tai buvo geistina permaina Žakui, kuris troško sutikti aktorę, besidominčią kuo nors kitu. Viskas pasibaigė jo lova, kur jie labai maloniai ir išradingai mylėjosi. Reičelės aistra atrodė tikrai nuoširdi, tai daugiau negu įprastas atsilyginimas už tai, kad filme ji atrodė gerai, tai jam irgi patiko. Po teisybei, jis buvo labai patenkintas viskuo, ką jie darė lovoje — tempu, Reičelės juslingumu, nuovokumu ir sąmojumi.