Judith McNaugth - Tobula

Gulėdama greta, Reičelė pasikėlė ant alkūnių.

— Žakai, ko tu iš tikrųjų trokšti iš gyvenimo? Turiu omeny, ko iš tikrųjų nori?

Akimirką jis tylėjo, ir gal dėl to, kad buvo nusilpęs nuo ilgų santykiavimo valandų, ar kad buvo įkyrėję apsimetinėti, jog jo susikurtas gyvenimas ir buvo jo norų išsipildymas, atsakė tik su nežymia pašaipa:

— Namelio prerijose.

— Ką? Nori pasakyti, kad pageidautum vaidinti seriale „Namelis prerijose“?

— Ne. Noriu pasakyti, kad pageidaučiau ten gyventi. Namas nebūtinai turi būti prerijose. Galvojau apie rančą kur nors kalnuose.

Ji prapliupo juoktis.

— Ranča?! Visi žino, kad tu nekenti arklių ir bjauriesi galvijais. Tomis Niutonas man sakė, — nusišaipė ji, remdamasi Košmaro režisieriaus jaunojo padėjėjo žodžiais. — Jis dirbo operatoriaus pagalbininku pirmajame vesterne, kuriame tu filmavaisi dar būdamas vaikėzu, kur Mišelė Pfaifer vaidino tavo draugę. — Šypsodama ji pirštu patrynė jam lūpas. — Beje, ko tau taip nepatinka arkliai ir galvijai?

Jis žaismingai krimstelėjo jai pirštą ir pasakė:

— Jie nė velnio nepaiso, kas jiems liepiama, ir paniškai bėga į priešingą pusę. Taip atsitiko filmuojant tą vesterną — jaučiai pasisuko ir ėmė lėkti tiesiai į mus.

— Mišelė sako, kad tą dieną tu išgelbėjai jai gyvybę. Pakėlei ją ir nunešei į saugią vietą.

Žakas kepštelėjo smakrą ir išsišiepė:

— Privalėjau, — juokavo jis. — Bėgau kiek įkertu ligi uolų, o jaučiai jau lipo man ant kulnų. Mišelė gulėjo ant tako. Pakėliau ją, kad man netrukdytų.

— Nesikuklink. Ji sakė bėgusi kiek įkabina ir spiegusi, kad jai kas nors padėtų.

— Ir aš tą patį dariau, — šaipėsi jis. Surimtėjęs pridūrė: — Mudu dar buvom vaikai. Atrodo, lyg tai būtų vykę prieš šimtą metų.

Ji pasivertė ant šono ir, išsitiesusi greta jo, gundančiai perbraukė pirštu nuo jo peties ligi bambos, paskui sustojo.

— Iš kur esi iš tikrųjų? Ir prašau, nepasakok man visų tų studijos nesąmonių, kad augai be globos, jodinėjai rodeo stadionuose ir šlaisteisi su motociklininkų gaujomis.

Apimtas ramios nuotaikos, Žakas nebuvo linkęs aptarinėti praeities. Niekada anksčiau nebuvo to daręs ir niekada nedarys. Kai jam buvo aštuoniolika, ir studijos reklamos skyrius panoro sužinoti jo praeitį, jis šaltai liepė jiems ką nors patiems sugalvoti. Tai jie ir padarė. Tikroji jo praeitis buvo mirusi, ir svarstyti jos nebederėjo. Tai buvo visai akivaizdu iš jo išsisukinėjimo.

— Nesu iš kokios ypatingos vietos.

— Bet tu nebuvai gatvės vaikas, kuris užaugo neišmanydamas, kaip naudotis šakute, tiek aš žinau, — neatlyžo jinai. — Tomis Niutonas man sakė, kad, būdamas aštuoniolikos, jau buvai neblogų manierų ir gerokai apsitrynęs. Tai viskas, ką jis žino apie tave, o juk kartu su tavimi suko kelis filmus. Nė viena iš moterų, su kuriomis tu dirbai, taip pat nieko nežino. Glena Klouz ir Golde Houn, Lorena Haton ir Merilė Stryp — visos tvirtina, kad su tavimi dirbti nuostabu, bet savo asmeninį gyvenimą tu slepi. Žinau, nes jų klausinėjau.

Žakas nebandė slėpti savo nepasitenkinimo.

— Jei manai, kad smalsaudama teiki man malonumą, tai labai klysti.

— Negaliu nesidomėti, — juokėsi Reičelė bučiuodama jam skruostą. — Tu, pone Benediktai, esi visų moterų išsvajotas meilužis, taip pat ir paslaptingasis Holivudo vyriškis. Visi žino, kad nė viena moteris, gulėjusi prieš mane šioje lovoje, neprakalbino tavęs apie kokius nors asmeninius dalykus. Kadangi atsidūriau šioje lovoje su tavimi ir kadangi šiąnakt kalbėjaisi su manimi apie daugelį dalykų, kurie yra asmeniniai, imu manyti, kad aš arba užklupau tave silpnumo akimirką, arba kad... galbūt... patinku tau labiau už kitas. Šiaip ar taip, privalau pabandyti išpešti iš tavęs ką nors tokio, ko dar nė viena nežino. Aš rizikuoju paminti savo moterišką išdidumą, supranti?

Nerūpestingas jos bukumas pavertė Žako pyktį irzliu linksmumu.

— Jeigu ir toliau nori man patikti labiau už kitas, — pusiau rimtai patarė jis, — liaukis kamantinėjusi, ir verčiau pasišnekėkim apie ką nors malonesnio.

— Malonesnio... — Ji atsigulė jam ant krūtinės ir viliojančiai pažiūrėjo į akis, pirštais kedendama tankiai sužėlusius jo krūtinės plaukus. Spręsdamas iš jos kūno kalbos, Žakas manė, kad Reičelė pasakys ką nors gundančio, bet jos pasirinkta tema nelauktai privertė jį sukikenti: — Klausyk... žinau, kad nekenti arklių, bet mėgsti motociklus ir greitus automobilius. Kodėl?

— Nes, — erzino kedendamas jai plaukus, — jie nesusiburia į kaimenes, kai palieki juos stovėti, ir kai nusigręži, nebando tavęs sutrypti. Jie juda ten, kur jiems parodai.

— Žakai, — sušnibždėjo jinai apžiodama jo lūpas. — Ne tik motociklai juda ten, kur jiems parodai. Ir aš tą darau.

Žakas puikiai žinojo, ką ji turėjo omeny. Jis parodė. Ji pasislinko žemiau ir palenkė galvą.

Kitą rytą ji paruošė jam pusryčius.

— Norėčiau suvaidinti dar viename filme svarbų vaidmenį, kad parodyčiau pasauliui, jog aš iš tiesų sugebu vaidinti, — pasakė ji, kišdama į orkaitę angliškas bandeles.

Pasisotinęs ir nurimęs, Žakas žiūrėjo, kaip ji triūsia virtuvėje, apsimovusi kelnes su kloste ir apsivilkusi marškinius priekyje sumegztais skvernais. Be seksualių drabužių ir ekstravagantiško makiažo ji buvo jam daug patrauklesnė ir nepalyginamai gražesnė. Kaip jis jau įsitikino, ji buvo taip pat ir nuovoki, juslinga ir sąmojinga.

— Ir kas tada? — susidomėjo jis.

— O tada mesčiau kiną. Man trisdešimt. Kaip ir tu, aš noriu prasmingo gyvenimo, rūpintis ne tik savo figūra ar raukšlėmis. Gyvenime yra daugiau dalykų, ne tik šita žėrinti paviršutiniška fantazijos šalis, kurioje gyvenam ir kurią primetam likusiam pasauliui.

Šitoks negirdėtas pareiškimas iš aktorės lūpų padvelkė į jį nelauktu gaivaus oro gūsiu. Be to, kadangi ji ketino liautis vaidinusi, atrodė, kad jis bus tikrai sutikęs moterį, kuri domėjosi juo pačiu, o ne tuo, ką jis gali duoti jos karjerai. Jis mąstė apie tai, kai Reičelė, palinkusi virš virtuvės stalo, tyliai paklausė:

— Kaip mano svajonės dera prie tavųjų?

Žakas suprato, kad ji pateikia jam pasiūlymą ir daro tai ramiai ir drąsiai, be jokių žaidimų. Tylėdamas jis valandėlę stebėjo ją, o paskui, nemėgindamas slėpti svarbos, kurią teikė savo klausimui, pasakė:

— Ar tu, Reičele, svajoji turėti vaikų?

Meiliai ir nedvejodama ji pasiteiravo:

— Tavo vaikų?

— Mano.

— Ar galim pradėti dabar?

Išgirdęs netikėtą atsakymą, jis prapliupo kvatoti, o kai Reičelė klestelėjo jam ant kelių, jo juokas nutilo. Žakas pajuto jaudinantį švelnumą ir kirbančią viltį, jausmus, kuriuos jis manė išnykus dar tada, kai jam buvo aštuoniolika. Jo delnai nuslydo po jos marškiniais, ir švelnumas susiliejo su aistra.

Po keturių mėnesių jie susituokė grakščioje terasoje Žako dvaro Karmelyje vejoje, stebint tūkstančiui kviestinių svečių, tarp jų buvo ir keli gubernatoriai bei senatoriai. Daugybė, nors ir nekviestų, sraigtasparnių kurie sklandė viršum galvų, propeleriai kėlė vėjo sūkurius vejoje ir kilnojo moterims sijonus bei šiaušė kuodus. Tuo tarpu sraigtasparniuose sėdintys reporteriai savo kameras buvo nukreipę į iškilmes apačioje. Žako pabrolys buvo jo kaimynas iš Karmelio, pramonininkas Metjus Farelas; pasipiktinęs spaudos invazija, dėbčiodamas į sraigtasparnius, kurie kaip pašėlę sklandė viršum galvų, jis pareiškė: „Jiems derėtų atšaukti tą nelemtą pirmąjį Konstitucijos straipsnį“[3].