Judith McNaugth - Tobula

— Žakai! — suriko Reičelė, risdamasi nuo nuogo vyriškio, kurį buvo apžergusi ant sofos, ir čiupdama savo peniuarą iš siaubo pastėrusiomis akimis. Tonis Ostinas, kuris su ja ir Žaku vaidino pagrindinius vaidmenis Lemtyje , staigiai atsisėdo.

— Nurimk, Žakai, — meldė jis, pašokdamas ant kojų ir slėpdamasis už pusapvalės sofos, kai Žakas puolė į priekį. — Neliesk mano veido, — įspėjo jis vis garsiau šaukdamas tuo metu, kai Žakas metėsi per sofos atlošą. — Aš dar vaidinu dviejose scenose ir... — Prireikė visų penkių vyrų, kad atplėštų Žaką nuo jo.

— Žakai, nekvailiok! — sušuko vyriausiasis apšvietėjas, stengdamasis jį sulaikyti.

— Negalėsi baigti to nelemto filmo, jeigu sudarkysi jam veidą! — švokštė Dagas Ferlo, laikydamas Žaką už pečių.

Žakas nubloškė šalin abu smulkesnius vyrus ir šaltai, apgalvotai sulaužė Toniui du šonkaulius, nesuskubus jiems vėl jo sulaikyti.

Švokšdamas labiau iš įniršio nei įtampos, Žakas stebėjo, kaip jie visi ratu apsupę padėjo nuogam, šlubuojančiam Ostinui išeiti iš viešbučio numerio. Pustuzinis viešbučio svečių, stovėję hole prie atvirų durų, be abejo, girdėjo Reičelę rėkiant Žakui, kad jis liautųsi. Nužirgliojęs Žakas užtrenkė duris jiems prieš nosis.

Atsisukęs į Reičelę, kuri buvo įsisupusi į persikų spalvos atlaso peniuarą, žengė pirmyn mėgindamas sutramdyti norą ir ją fiziškai sudoroti.

— Dink man iš akių! — perspėjo ją, kai ji ėmė trauktis atbula. — Dink arba aš neatsakysiu už savo veiksmus!

— Nedrįsk man grasinti, šunsnuki, — atšovė ji su tokiu niekinančiu triumfu, kad jis sustojo kaip įbestas. — Jei bent pirštu mane paliesi, mano skyrybų advokatai nepasitenkins vien tiktai puse tavo turto, aš viską pasiimsiu! Ar supranti mane, Žakai? Aš skiriuosi su tavimi. Rytoj mano advokatai Los Andžele užpildys visus dokumentus. Mudu su Toniu tuokiamės.

Supratęs, kad jo žmona su meilužiu krušosi jam už nugaros ramiai planuodami gyventi iš tų pinigų, kuriuos jis taip sunkiai uždirbo, Žakas prarado savitvardą. Čiupo ją už pečių ir smarkiai pastūmė svetainės durų link.

— Užmušiu tave, prieš leisdamas tau pasigrobti pusę! O dabar nešdinkis lauk.

Ji suklupo, įsikibusi durų rankenos, atsistojo, o jos veidas spinduliavo neapsakoma neapykanta, kai sudavė paskutinį kirtį:

— Jeigu manai, kad rytoj neleisi filmuotis Toniui arba man, nesivargink. Tu tiktai režisierius. Studija į šį filmą investavo milžiniškus pinigus, jie privers tave jį užbaigti ir spirs tau į subinę, jei mėginsi atidėlioti ar sužlugdyti darbą. Pamąstyk apie tai, — baigė piktdžiugiškai šypsodama ir staigiai atplėšė duris. — Bet kuriuo atveju tu pralošei. Jeigu nebaigsi filmo, žlugsi. Jei baigsi, aš gausiu pusę tavo uždarbio!

Ji trenkė durimis.

Reičelė buvo teisi dėl Lemties baigimo. Net šitaip įniršęs Žakas tai suvokė. Nufilmuoti liko dar dvi scenas, ir Reičelė su Toniu vaidino vienoje iš jų. Žakas neturėjo kitos išeities, kaip pakęsti savo neištikimą žmoną ir jos meilužį, kol režisuos jų sceną. Jis priėjo prie baro, įsipylė gryno škotiško viskio, maktelėjo ir įsipylė dar. Nešinas stikline priėjo prie langų ir įsispitrėjo į dangaus fone žaižaruojančius Dalaso kontūrus, įsiūtis ir skausmas ėmė rimti. Rytą jis paskambins savo advokatams imtis skyrybų bylos jam, o ne jai palankiomis sąlygomis, nusprendė jis. Nors kaip aktorius buvo sukaupęs nemažą turtą, daug sykių padidino jį gudriomis investicijomis, kurias dabar saugojo daugybė sudėtingų kreditų ir teisėtų sandėrių. Tai turėjo apsaugoti didžiumą jo turtų nuo Reičelės. Žako pirštai atsileido nuo stiklinės, kurią laikė. Dabar jis jau tvardėsi; jis išgyvens tai ir eis toliau. Žinojo, kad gali ir kad ištvers. Žinojo, nes labai seniai, būdamas aštuoniolikos, buvo patyręs daug skaudesnę nei Reičelės išdavystę, ir suprato turįs sugebėjimą nutolti nuo to, kuris jį išdavė, ir niekada niekada nebeatsigręžti.

Nusisukęs nuo langų, nuėjo į miegamąjį, ištraukė iš spintos Reičelės lagaminus, sukimšo į juos visus jos drabužius, paskui prie lovos pakėlė telefono ragelį.

— Atsiųskit pasiuntinį į Karališkuosius apartamentus, — pasakė prie komutatoriaus sėdinčiai operatorei. Kai po kelių minučių prisistatė pasiuntinys, Žakas atkišo jam lagaminus su pro kraštus tabaluojančiais drabužiais. — Nuneškit į pono Ostino apartamentus.

Jei tą akimirką Reičelė būtų grįžusi ir maldavusi jį vėl atgal ją priimti, jeigu ji būtų galėjusi įrodyti jam, kad buvo netekusi proto ir nesuvokė, ką daranti ar sakanti, būtų buvę per vėlu, net jeigu jis ja ir patikėtų. Jam ji buvo mirusi.

Tokia pat mirusi kaip senelė, kurią kadaise mylėjo, ir sesuo, ir brolis. Reikėjo didelių pastangų ištrinti jiems iš savo širdies ir proto, tačiau jam pavyko.

5

Stengdamasis užmiršti pereitos nakties įspūdžius, Žakas atsisėdo po medžiu, kur nematomas galėjo stebėti, kas vyksta. Pritraukęs kelį, uždėjo ant jo riešą ir žiūrėjo, kaip Reičelė eina į Tonio Ostino priekabą. Šio ryto paskutinėse žiniose buvo pilna sensacingų detalių iš scenos apartamentuose ir po to kilusių muštynių, detalių, kurias, be jokios abejonės, pateikė visa tai matę viešbučio svečiai. Dabar žurnalistai tiesiog užgriuvo filmavimo teritoriją, ir Žako apsaugininkai buvo ligi kaklo užsiėmę, mėgindami sulaikyti juos prie pagrindinio kelio vartų pažadais vėliau perskaityti pareiškimą spaudai. Reičelė ir Tonis jau buvo pateikę pareiškimus, tačiau Žakas neketino nė žodžio jiems pasakyti. Jis buvo toks pat šaltas ir abejingas spaudai prie savo „slenksčio“, kiek ir šįryt gautai žiniai, kad Reičelės advokatai pateikė dokumentus skyryboms Los Andžele. Jo savitvardą trikdė tik mintis, kad jam teks režisuoti vienintelę likusią sceną su Toniu ir Reičele prieš baigiant šią filmavimo dieną, — karštą, labai juslingą sceną, — ir jis nežinojo, kaip tą suvirškins, stebint visai komandai.

Įveikus šią kliūtį, ištrinti Reičelę iš savo gyvenimo bus daug lengviau, negu jis manė vakar vakare. Pats sau pripažino, kad tai, ką jautė jai vesdamas prieš trejus metus, labai greitai išnyko. Nuo to laiko jie vienas kitam tebuvo seksualiniai ir visuomeninės naudos objektai. Be Reičelės gyvenimas jam neatrodys tuštesnis, beprasmiškesnis ir paviršutiniškesnis nei dabar.

Raukdamasis nuo tos minties, Žakas stebėjo, kaip mažytis vabalėlis prie jo klubo uoliai stengiasi užlipti žolės stiebu, ir susimąstė, kodėl jo paties gyvenimas dažnai atrodydavo toks beviltiškai betikslis, be jokios prasmės ar nuoširdaus pasitenkinimo. Žakas prisiminė, kad ne visada jis taip jautėsi...

Kai jis atvyko į Los Andželą Čarlio Merdoko furgonu, jam pats išlikimas atrodė kaip iššūkis ir kroviko darbas, kurį jis gavo Empire studijose Čarlio padedamas, buvo tarytum didžiausia pergalė. Po mėnesio režisieriui, užpakalinėje aikštelėje filmavusiam nedidelio biudžeto filmą apie miesto centro galvažudžių gaują, terorizavusią vieną priemiesčio vidurinę mokyklą, masinei scenai prireikė dar kelių žmonių, ir paėmė Žaką. Jam tereikėjo rymoti atsilošusiam į mūro sieną bei atrodyti atsainiam ir kietam. Papildomi pinigai, kuriuos jis uždirbo tą dieną, prilygo dovanai. Kaip dovana atrodė ir režisieriaus kvietimas po kelių dienų.

— Žakai, vyruti, tu turi tai, ką mes vadinam scenine išvaizda. Tu tinki ekranui. Filme atrodai kaip įnoringas šių laikų Džeimsas Dynas, tik tu aukštesnis ir gražesnis už jį. Tu vien tik stovėdamas išsiskyrei tame kadre. Jei sugebi vaidinti, aš tau duosiu vaidmenį vesterne, kurį mes pradėsim filmuoti. Tik tau reiks gauti sutikimą iš sąjungos.