Judith McNaugth - Tobula

— Džulė pagal savo metus labai subrendusi.

Tedo mintyse tebesisuko nuostabus filmo herojaus gyvenimas.

— Įsivaizduokit, jau vaikystėje gyveno savarankiškai, dirbo rančoje, išjodinėjo arklius, kilpavirve gaudė jaučius...

4 1988

— Išvarykit iš čia tuos prakeiktus jaučius, nuo tokios smarvės net lavonas uždustų! — įsakė Zakaris Benediktas, sėdėdamas ant juodos brezentinės kėdės su baltu užrašu virš jo pavardės: „Režisierius“. Dėbtelėjo į galvijus, vaikštinėjančius po laikiną aptvarą netoli plačiai kėpsančio šiuolaikinio rančos pastato, o paskui vėl ėmė rašyti pastabas savo scenarijuje. Už keturiasdešimties mylių nuo Dalaso plytintis prabangus dvaras su medžiais apsodinta alėja, erdviomis arklidėmis, su daugybe jodinėjimui skirtų arklių ir laukais, pilnais naftos gręžinių, buvo išsinuomotas iš vieno Teksaso milijardieriaus filmui, pavadintam Lemtis. Filmui, kuris, pasak žurnalo Variety ; tikriausiai atneš Žakui dar vieną Akademijos apdovanojimą už geriausią aktorių ir geriausią režisieriaus darbą, — jeigu tik jis įstengs baigti filmą, kurį visi laikė pasmerktu nesėkmei.

Ligi pereito vakaro Žakas manė, kad reikalai negalėjo dar labiau pablogėti: iš pradžių filmui buvo skirti 45 milijonai ir keturi mėnesiai filmavimui, bet Lemtis jau mėnesiu atsiliko nuo plano ir 7 milijonais dolerių viršijo biudžetą dėl keistų problemų ir nelaimių, kurios kamavo juos beveik nuo pat filmavimo pradžios.

Dabar, po daugelio mėnesių gaišaties ir negandų, liko nufilmuoti tiktai dvi scenas, tačiau džiugų pasitenkinimą, kurį Žakas turėjo jausti, nustelbė vos tramdomas įsiūtis, kai nesėkmingai bandė susikaupti prie pakeitimų, kuriuos norėjo padaryti kitoje scenoje.

Į dešinę nuo jo, netoli pagrindinio kelio, kamera buvo statoma taip, kad nufilmuotų ryškų saulėlydį su Dalaso kontūrais, įsibrėžusiais tolimame horizonte. Pro atviras arklidžių duris Žakas matė, kaip kameras prižiūrintys vyrukai krovė šieno pundus, operatoriaus asistentai ropštėsi ant sijų ir reguliavo prožektorius, tuo tarpu operatorius šūkavo, duodamas jiems nurodymus. Už arklidžių, ten, kur nesiekė kamera, du kaskadininkai statė automobilius su Teksaso valstijos kelių patrulių ženklais gaudynių scenai, kuri bus filmuojama rytoj. Vejos pakrašty po ąžuolais į didelį pusratį buvo sutemptos gyvenamosios priekabos, skirtos pagrindiniams veikėjams, su uždengtais langais ir oro kondicionieriais, intensyviai kovojančiais su negailestinga liepos mėnesio kaitra. Šalia jų maisto tiekėjų furgonai aprūpino šaltais gėrimais prakaituojantį techninį personalą ir perkaitusius aktorius.

Visi jie buvo profesionalai, pripratę stoviniuoti ir laukti valandų valandas, kad būtų nufilmuotos vos kelios minutės. Paprastai nuotaika tvyrodavo linksma, o pabaigtuvių išvakarėse tiesiog pakili. Paprastai tie sutrikę žmonės, besibūriuojantys prie maisto furgonų, būtų šlaistęsi aplinkui Žaką, šmaikštavę apie vargus, kuriuos drauge ištvėrė, arba entuziastingai kalbėję apie filmavimo pabaigtuvių vaišes rytojaus vakarą. Tačiau po to, kas įvyko vakar vakare, niekas su juo nesišnekėjo, jeigu tik galėjo to išvengti, ir niekas nesitikėjo pabaigtuvių vakarėlio.

Šiandien visi trisdešimt aštuoni Dalaso aktoriai ir techninis personalas akivaizdžiai iš tolo vengė ir šalinosi jo, ir visi su baime laukė darbo aikštelėje. Dėl to nurodymus, kurie paprastai būdavo duodarni ramiu tonu, dabar griežtai ir nekantriai rėkte išrėkdavo kiekvienas, kuris turėjo teisę juos duoti; įsakymai, kurie paprastai būdavo vykdomi negaišuojant, dabar buvo pildomi delsiant ir netiksliai, kaip būna visada, kai sutrikę žmonės skuba ką nors užbaigti.

Žakas beveik jautė kiekvieno, netoliese esančio emocijas: jį mėgstančiųjų užuojautą, piktdžiugišką pašaipą tų, kurie jo nemėgo arba buvo jo žmonos draugai, godų smalsumą tų, kurie nė vienam iš jų nieko nejautė.

Pagaliau supratęs, kad niekas neišgirdo jo įsakymo nuginti galvijus, jis ėmė dairytis savo padėjėjo. Pamatė jį stovint vejoje, įsisprendusį į šonus, atkraginusį galvą ir stebintį vieną iš sraigtasparnių, kuris kilo aukštyn, kaip įprasta, į Dalaso laboratoriją gabendamas ryškinti filmuotą dienos medžiagą. Po sraigtasparniu žemių ir dulkių sūkurys susisuko ir pakilo, tiesiai į Žaką blokšdamas karšto žemėto vėjo šuorą, pagardintą šviežiu karvės mėšlo kvapu.

— Tomi! — suirzęs riktelėjo jis.

Tomis Niutonas pasisuko ir žengė pirmyn, valydamas dulkes nuo savo chaki spalvos trumpų kelnių. Žemo ūgio, retėjančiais rudais plaukais, šviesiai rudų akių su vieliniais akinių apsodais trisdešimt penkerių metų režisieriaus padėjėjo rimta išvaizda slėpė nesuvaldomą humoro jausmą ir neišsenkančią energiją. Tačiau šiandien net Tomis neįstengė juokauti. Išsitraukęs savo bloknotą iš po pažasties, jeigu kartais prireiktų ką nors pasižymėti, jis paklausė:

— Ar kvietei mane?

Nepakeldamas akių, Žakas atšovė:

— Liepk kam nors tuos jaučius nuginti pavėjui.

— Gerai, Žakai.

Spausdamas telefono garso stiprintuvo mygtukus prie savo juostos, Tomis prikišo ausinių mikrofoną prie burnos ir kreipėsi į operatorių Dagą Ferlo, kuris vadovavo brigadai, stačiusiai išardomą aptvaro tvorą aplink tvartą rytdienos paskutiniam kadrui.

— Dagai, — šūktelėjo Tomis į mikrofoną.

— Ko, Tomi?

— Paprašyk tų rančos darbininkų prie gardo nuginti jaučius į pietinę ganyklą.

— Maniau, kad Žakui jų reikės kitam kadrui.

— Jis persigalvojo.

— Gerai, aš pasirūpinsiu. Ar galim pradėti ardyti dekoracijas namo viduje, ar jis nori, kad mes jų neliestume?

Tomis dvejojo, pažvelgė į Žaką ir pakartojo klausimą.

— Nelieskit, — trumpai atsakė Žakas. — Nelieskit tol, kol aš nepamatysiu rytdienos dienraščių. Jeigu bus problemų, nenoriu sugaišti daugiau nei dešimt minučių ruošdamasis kitam kadrui.

Perdavęs atsakymą Dagui Ferlo, Tomis jau ketino nusisukti, bet suabejojo.

— Žakai, — paniuręs pasakė jis, — gal tu ir nesi nusiteikęs dabar šito klausytis, bet šį vakarą bus gana karšta, ir aš gal neturėsiu kitos progos tau kai ką pasakyti.

Prisiversdamas atrodyti susidomėjęs, Žakas pakėlė akis, kai Tomis užsikirsdamas tęsė toliau.

— Tu vertas dar dviejų „Oskarų“ už šitą filmą. Dėl kelių scenų, kurias suvaidinai ir privertei suvaidinti Reičelę ir Tonį, visam kolektyvui pagaugai per nugarą ėjo, ir aš visai neperdedu.

Vien tik jo žmonos vardo paminėjimas, ir dar drauge su Tonio Ostino, užsiutino Žaką, ir jis staigiai atsistojo laikydamas rankoje scenarijų.

— Ačiū už komplimentą, — pamelavo jis. — Per valandą dar taip nesutems, kad galėtume filmuoti kitą sceną. Kai tvarte viskas bus paruošta, paleisk žmones vakarieniauti, o aš patikrinsiu. Tuo tarpu susirasiu ko nors išgerti ir nueisiu kur nors, kad galėčiau susikaupti. — Mostelėjęs galva į ąžuolų guotą vejos pakraštyje, pridūrė: — Būsiu ten, jeigu tau prireiks manęs.

Žakui einant prie maisto furgonų, Reičelės priekabos durys atsivėrė ir ji atsidūrė ant laiptelių kaip tik tuo metu, kai jis ėjo pro šalį.

Jų žvilgsniai susidūrė, visos kalbos staiga nutilo, visų galvos nukrypo į juos ir oras pritvinko įtampos prieš audrą. Tačiau Žakas tik apėjo savo žmoną ir nužingsniavo toliau, stabtelėjęs prie maisto furgono pasišnekėti su Tomio Niutono padėjėju ir apsikeisti komplimentais su dviem kaskadininkais. Jam tai buvo Akademijos apdovanojimo vertas spektaklis, reikalaujantis didžiausių valios pastangų, nes jis negalėjo žiūrėti į Reičelę, neprisimindamas jos vakar vakare, kai jis nelauktai grįžo į jų viešbučio kambarius Delčios viešbutyje ir užklupo ją su Toniu Ostinu. Tą dieną jis buvo sakęs jai, kad vėlai vakare susitinka su operatorių brigada ir režisieriaus padėjėjais aptarti kai kurių naujų sumanymų, o miegoti liko filmavimo aikštelėje, savo priekaboje. Kai brigada susirinko į jo priekabą, Žakas apsižiūrėjo palikęs savo užrašus Dalaso viešbutyje ir, užuot pasiuntęs ką nors jų paimti, nusprendė taupyti laiką ir pasikvietė juos visus drauge su savimi į Delčios viešbutį. Neįprastai gerai nusiteikę dėl pagaliau artėjančios filmavimo pabaigos, šeši vyrai įžengė į tamsoje skendinčius viešbučio kambarius, ir Žakas uždegė šviesas.