Judith McNaugth - Tobula

Žakas šypsojo. Tai buvo jo vestuvės, ir jis buvo apimtas retai užplūstančios šventinės nuotaikos ir ramaus optimizmo, jau vaizdavosi jaukius vakarus su vaikais ant savo kelių ir tokiu šeimyniniu gyvenimu, kokio jis niekada nepatyrė. Reičelė norėjo prašmatnių vestuvių, o jis norėjo jai jas duoti, nors pats mieliau būtų nuskridęs į Tahou tik su keliais draugais.

— Visada galėčiau pasiųsti ką nors į namą, kad atneštų porą šautuvų, — pokštavo jis.

— Gera mintis. Paversim terasą bunkeriu ir iššaudysim tuos šunsnukius.

Abu vyrai nusijuokė, o paskui nugrimzdo į bičiulišką tylą. Jie susipažino prieš trejus metus, kai grupė Žako gerbėjų perlipo apsauginę tvorą, juosiančią jo namą, ir pabėgdami išjungė apsaugos sistemas abiejuose namuose. Tą naktį Žakas ir Metas suprato, kad juos sieja kai kurie dalykai, pavyzdžiui, stiprus škotiškas viskis, polinkis į beatodairišką šiurkštumą, netolerancija puikybei, o vėliau panašus požiūris į finansines investicijas. Todėl jie tapo ne tiktai draugai, bet ir partneriai daugelyje verslo reikalų.

Kai Košmaras buvo pastatytas, jis negavo „Oskaro“ ir net nesulaukė jokios nominacijos, tačiau davė gerą pelną, susilaukė puikių recenzijų ir visiškai sugrąžino pašlijusią Emilės ir Reičelės reputaciją. Emilės ir jos tėvo dėkingumas buvo beribis. Tačiau Reičelė staiga nusprendė, kad ji dar ne visai pasirengusi atsisakyti savo karjeros ir pagimdyti kūdikį, kurio taip troško Žakas. Karjera, kurios teigė nesieksianti, iš teisybės buvo ją apsėdusi lyg manija. Ji negalėdavo praleisti „svarbaus“ vakarėlio ar ignoruoti bet kokią, kad ir menkiausią progą pasirodyti viešumoje. Ji sulaikė Žako namų personalą, jo sekretorę ir atstovę spaudai su didžiausiu triukšmu, kad tvarkytų jos aukštuomenės gyvenimo reikalus ir pridengtų skandalingiausius, į viešumą iškilusius jos romanus. Ji taip nenumaldomai troško šlovės ir pripažinimo, kad nekentė visų už save žymesnių aktorių, ir taip abejojo savo sugebėjimais, kad bijojo vaidinti bet kokiame filme, jeigu jo nerežisavo jos vyras.

Optimizmas, kurį Žakas patyrė savo vestuvių dieną, dingo, prispaustas realybės. Žaką klasta įviliojo į santuoką gudri ir ambicinga aktorė, kuri tikėjo, kad tik nuo jo vieno priklausė jos garbė ir laimė. Žakas tą suvokė, tačiau labiau kaltino save negu Reičelę. Garbėtroška paskatino ją už jo ištekėti, ir Žakas, nors ir nesižavėdamas jos metodais, suprato ją, nes kadaise ir jis pats to paties norėjo. Kita vertus, jis buvo priverstas susituokti dėl jam visai nebūdingos ir keistos savybės, kuri paskatino jį patikėti, nors ir trumpai, jaukiu ištikimų sutuoktinių ir rausvažandžių linksmų vaikų, vakarais prašančių pasakų, reginiu. Jam derėjo žinoti iš savo patirties, kad tokios šeimos buvo mitas, skleidžiamas poetų ir filmų prodiuserių. Tai suvokus, gyvenimas Žakui virto priešais jį plytinčia monotoniška lyguma.

Tiems Holivudo veikėjams, kuriuos kamavo panašus nuobodulys, rekomenduojama išeitis buvo kokainas, įvairūs narkotikai, legalūs ir kitokie, arba alkoholio butelis dusyk per dieną. Tačiau Žakas iš savo senelės paveldėjo panieką silpnumui ir nepripažino jokių kvaišalų. Savo problemą jis sprendė vieninteliu jam žinomu būdu: kiekvieną rytą pasinerdavo į darbą ir dirbdavo be atvangos, kol galiausiai vakare griūdavo į lovą. Užuot išsiskyręs su Reičele, jis samprotavo, kad nors jo santuoka nebuvo idiliška, vis dėlto buvo žymiai geresnė negu jo senelių ir ne blogesnė už daugelį jo matytų. Todėl jis Reičelei pasiūlė rinktis: arba skirtis, arba sutramdyti savo ambicijas ir nusiraminti, o jis savo ruožtu patenkins jos norą dirbti su ja kitame filme. Reičelė pasielgė išmintingai, ir dėkinga priėmė pastarąjį pasiūlymą, o Žakas dar labiau suintensyvino ir taip įtemptą savo darbo grafiką, kad išpildytų sandėrio sąlygas. Po Košmaro sėkmės, Empire mielai sutiko leisti jam vaidinti pagrindinį vaidmenį ir režisuoti bet kokį jo pasirinktą filmą: Žakas rado jam patikusį scenarijų intriguojančiam trileriui Laimėtojas gauna viską su pagrindiniais vaidmenimis sau ir Reičelei. Empire skyrė pinigų. Pasitelkęs kantrybę, meilikavimą, kandžią kritiką ir retkarčiais ledinį pyktį, jis kankino Reičelę ir kitus filmo aktorius, kol išgavo iš jų tai, ko norėjo. Be to, sureguliavo apšvietimą ir parinko reikiamus kameros rakursus.

Rezultatai buvo fantastiški: Reičelė buvo pristatyta Akademijos nominacijai už vaidmenį filme Laimėtojas gauna viską. Žakui už šį filmą buvo įteikti „Oskarai“ kaip geriausiam aktoriui ir geriausiam režisieriui. Pastarasis apdovanojimas tik patvirtino tai, ką Holivudo magnatai jau buvo pastebėję: Žakas turėjo režisieriaus talentą. Jis instinktyviai jautė, kaip įvesti įtampa trykštantį kadrą į šiurpinančią sceną, nuo kurios žiūrovams ėjo pagaugai, jis sugebėjo sukelti audringą juoką tuo, kas scenarijuje buvo tik nelabai juokinga replika ir galėjo įkaitinti ekraną meilės scena. Ir dar jis sugebėjo tą pasiekti neviršydamas filmo biudžeto.

Du „Oskarai“ Žakui suteikė didžiulį pasitenkinimą, tačiau laimės jis nepajuto. Laimės jis nebesitikėjo ir neieškojo, bet sąmoningai stengėsi būti labai užimtas, kad nepatirtų jos trūkumo. Stengdamasis išlikti reikalingas, jis per ateinančius dvejus metus pastatė dar du filmus ir atliko juose pagrindinius vaidmenis: erotiniame trileryje vaidino kartu su Glena Klouz, o nuotykių filme — su Kime Besindžer.

Jis buvo ką tik baigęs visų jo jėgų pareikalavusius darbus ir dairėsi naujų, kai nuskrido į Karmelį baigti bendro verslo projekto, kurį sudarinėjo Metas Farelas. Vėlai vakare, ieškodamas ko nors skaityti, paėmė romaną, paliktą nežinomo tų namų svečio. Dar jo nebaigęs prieš išauštant Žakas žinojo, kad Lemtis bus naujas jo filmas.

Kitą dieną jis įėjo į Empire prezidento kabinetą ir padavė jam knygą.

— Štai, Irvinai, kitas mano filmas.

Irvinas Levainas perskaitė anotaciją ant knygos aplanko krašto, atsikėlė savo aukštoje zomša apmuštoje kėdėje ir atsiduso:

— Čia, Žakai, atrodo, sudėtinga drama. Norėčiau, kad įvairumo dėlei imtumeis ko nors lengvesnio. — Staiga jis apsisuko su kėde, paėmė scenarijų nuo stiklinio stalelio už tokio pat savo rašomojo stalo ir su patenkinta šypsena padavė jį Žakui. — Kažkas perdavė man šitą scenarijų iš pastalės. Jis jau turi pirkėją, bet jei tu pasakysi, kad dirbsi su juo, mes galėtume pabandyti dėl jo tartis. Tai meilės istorija. Gera medžiaga. Smagi. Jau ištisus dešimtmečius niekas nėra daręs tokio filmo, ir, man regis, publika išalko jų. Tu tobulai tinki pagrindiniam vaidmeniui, galėtum net miegodamas suvaidinti, tai taip lengva. Pastatyti galėtum pigiai ir greitai, jaučiu, kad filmas turėtų didžiulį pasisekimą.

Scenarijus, kurį Žakas sutiko perskaityti tą vakarą, pasirodė esąs paviršutiniškas, be jokios fantazijos parašytas meilės romanas, kur tikra meilė pakeičia ciniško pramonės magnato gyvenimą, o paskui jis laimingai gyvena su savo gražia nauja žmona. Žakui jis labai nepatiko, iš dalies dėl to, kad pagrindiniam vaidmeniui atlikti jam nereikėtų jokių pastangų, bet labiausiai dėl to, kad priminė jam kvailus svaičiojimus apie meilę ir santuoką, kuriuos jis patyliukais puoselėjo būdamas jaunuolis, o suaugęs įgyvendino. Kitą rytą jis sviedė Gražios moters scenarijų Levainui ant rašomojo stalo ir išdidžiai pareiškė:

— Nesu dar toks geras aktorius ir režisierius, kad šitą šlamštą padaryčiau įtikinamą.

— Tu pasidarei ciniškas, — atsakė jam įsižeidęs Levainas, purtydamas galvą. — Pažįstu tave nuo to laiko, kai buvai berniūkštis, ir myliu tave kaip tikrą sūnų. Man skaudu matyti, kas darosi su tavimi. Labai skaudu.