Judith McNaugth - Tobula

— Jis, matyt, turėjo kažkokių paperkančių savybių, antraip nebūtum jo įsimylėjusi.

— Man buvo dvidešimt metų, buvau pamišusi dėl žvaigždžių, kai įsimylėjau jį, — nesutiko jinai. — O tu kuo pasiteisinsi?

— Gal vidutinio amžiaus krizė? — atsakė jis, nevykusiai mėgindamas pajuokauti.

— Baisiai blogai, kad ligoninėje jį atgaivino paskutinį kartą perdozavus.

Arklidėse jau žiebėsi žiburiai, ir jis mostelėjo galva į tą pusę.

— Eime, jau metas.

Dajana apkabino jį per liemenį, ir jie nužygiavo į arklides.

— Žinai, kaip sakoma, — pareiškė ji, — kaip pasiklosi, taip išmiegosi.

— Taigi, bet ne visada patalas minkštas.

Savo priekaboje Žakas paskubom šaltu vandeniu apsišlakstė veidą ir krūtinę, užsivilko švarius marškinius ir išėjo. Stabtelėjo, pamatęs Emilės tėvą, vaikštinėjantį pirmyn atgal priešais jos priekabą.

— Ar Emilė arklidėse?

— Ne, Žakai, dar ne. Nuo karščio jai visą laiką bloga, — pasiskundė Džordžas Makdenjelsas. — Jai nereikėtų tiek laiko praleisti saulėje. Ar ji negalėtų likti mūsų priekaboje, kur yra oro kondicionierius, kol jums jos prireiks? Noriu pasakyti, dar tikriausiai filmuosite keletą kadrų su Reičele ir Ostinu prieš Emilės sceną.

Kitomis aplinkybėmis pasiūlymas, kad režisierius lauktų aktorės dėl to, kad ši nori patogiai padrybsoti, Makdenjelsui būtų kainavęs kandų Žako atkirtį. Tačiau Žakas, kaip ir daugelis kitų, jautė silpnybę Emilei, todėl sutramdė savo balsą atsakydamas:

— Apie tai negali būti nė kalbos, ir tu, Džordžai, tą žinai. Emilė yra eilinis kareivis. Ji susidoros su kaitra laukdama savo eilės.

— Bet... aš pakviesiu Emilę, — pasitaisė jis, kai Žako išraiška tapo grėsminga.

Paprastai Žakas jausdavo tiktai panieką įkyriems vaikų aktorių tėvams, tačiau Emilės tėvas buvo kitoks. Jo žmona paliko juos abu, kai Emilė dar buvo kūdikis. Tik per laimingą atsitiktinumą režisierius pastebėjo mergytę su duobutėmis skruostuose žaidžiant parke su tėvu. Kai tas pats režisierius pasiūlė Emilei vaidmenį filme, jos tėvas atsisakė dieninio darbo, kad galėtų globoti ją per filmavimą, ir pradėjo dirbti naktimis. Makdenjelsas nujautė, kad ji mažiau „išpuiks“, jeigu liks viena nakčiai su aukle, negu filmavimo aikštelėje dieną su samdoma globėja. Vien tai nebūtų Žako patraukę prie šio vyriškio, bet visi žinojo, kad jis kiekvieną Emilės uždirbtą centą investavo į jai skirtą fondą. Jam rūpėjo tiktai jos interesai, ir jo budrumas atsipirko: Emilė buvo geras vaikas, stebinantis Holivudo vaikas žvaigždė. Ji nekvailiojo su alkoholiu ir narkotikais, nemiegojo su kuo pakliūva, buvo mandagi ir padori, ir Žakas žinojo, kad visa tai dėl jos tėvo begalinio atsidavimo ją tokią išsaugoti.

Emilė atskubėjo jam įkandin, kai jis artinosi prie arklidžių, ir jis šūktelėjo jai per petį:

— Lipk, gražuole, ant žirgo ir baikim tai!

Tekina pralėkė pro jį su jojimo kelnėmis ir švarkeliu — savo kostiumu.

— Aš, Žakai, pasiruošusi, jeigu ir jūs pasiruošęs, — riktelėjo ji, ir ją apėmė nenusakomas sielvartas dėl to, ką jam teks patirti, paskui dingo už kampo, kur du operatoriaus padėjėjai laukė jos su žirgu.

Žakas žinojo, kad tėra menka galimybė pirmu bandymu tobulai nufilmuoti sceną, nesvarbu, ar ją repetuos prieš tai, ar nerepetuos, bet turint omeny tai, kas buvo įvykę pereitą vakarą, jis norėjo kiek įmanoma mažiau sugaišti bandymams. Maža to, įtampa tarp jo žmonos, jos meilužio ir jo paties tik stiprės, kuo daugiau kartų jis turės režisuoti įtemptą seksualią sceną.

Iš krūmų prie durų išlindo šešėlis ir stropiai moduliuojamas taikus Ostino balsas privertė Žaką sustoti kaip įdiegtą.

— Klausyk, Žakai, šitą sceną bus pakankamai sunku nufilmuoti ir be priešiškų mudviejų jausmų dėl Reičelės, — pasakė jis, išeidamas į šviesą. — Mudu esam daug patyrę, mes protingi, suaugę žmonės. Tad taip ir elkimės.

Jis ištiesė ranką, kad ją paspaustų.

Žakas su panieka pažvelgė į jo ištiestą ranką, o paskui į jį patį.

— Eik velniop!

7

Įtampa, tiršta ir įkaitusi, tvyrojo nelyginant uždanga viršum arklidžių, kai Žakas praėjo pro žiūrovus ir taku pasuko tamsoje skendinčių dekoracijų link. Semas Hadžinsas jau stovėjo prie kameros, ir Žakas stabtelėjo prie dviejų monitorių, prijungtų prie kameros lęšių, kad galėtų tiksliai matyti tai, ką filmavo kameros. Jis linktelėjo Tomiui, ir viskas pajudėjo įprasta seka:

— Junkit! — garsiai šūktelėjo režisieriaus padėjėjas.

Sugergždė metalas, spragtelėjus jungiklius, ir įsižiebė milžiniški prožektoriai, užliedami visą plotą kaitria balta šviesa. Susikišęs rankas į kišenes, Žakas stebėjo vaizdus abiejuose monitoriuose. Niekas nekalbėjo, niekas nesukosėjo, niekas nesujudėjo, tik jis vienas miglotai suvokė tą neįprastą tylą. Tai, ko trūko jo gyvenimui, daugelį metų jis kompensavo darbu, visiškai pasinerdamas į jį ir nieko neįsileisdamas, ir dabar tai darė be sąmoningų pastangų. Šiuo momentu scena, kurią žadėjo filmuoti, buvo visa, kas jam rūpėjo; tai buvo jo kūdikis, jo mylimoji, jo ateitis, ir jis tyrinėjo kiekvieną detalę abiejuose monitoriuose, įsivaizduodamas, kaip visa tai atrodys trisdešimties pėdų pločio kino teatro ekrane.

Ant gegnių asistentas ir elektrikas laukė instrukcijų pajudinti prožektorių arba, jeigu reikia, pakreipti kitu kampu deflektorių. Vyriausiasis apšvietėjas stovėjo už Semo kameros, laukdamas nurodymų, o dar du elektrikai buvo šalia krano ir žiūrėjo aukštyn į antrąjį operatorių, kuris sėdėjo dvidešimčia pėdų aukščiau, kad sceną galėtų nufilmuoti iš reikiamo kampo. Operatoriaus pagalbininkai stovėjo šalia, kad pertvarkytų bet ką, ką tiktai Žakas palieps; garso operatorius buvo pasiruošęs užsidėti ant kaklo kabančias ausines, scenarijaus kontrolierė vienoje rankoje laikė scenarijų, o antrojoje — chronometrą. Šalia jos režisieriaus asistentas rašė ant pliauškės, kuri bus panaudota pažymėti scenai, kai Žakas įsakys įjungti kameras. Tonis ir Reičelė laukdami stovėjo šone.

Patenkintas Žakas linkterėjo ir pažiūrėjo į Semą.

— Kaip tau atrodo?

Kaip jau buvo daręs keletą kartų per dieną, vyriausiasis operatorius prikišo akį prie kameros ir dirstelėjo paskutinį kartą. Neatitraukdamas akies, jis dvejodamas pasakė:

— Man, Žakai, truputį kliūva tas stalas. Pristumkim jį arčiau šieno.

Vos tik pravėrė burną, du operatoriaus padėjėjai prišokę čiupo stalą ir ėmė stumti jį po colį, sekdami Semo, žiūrinčio pro kamerą, rankos judesius.

— Gerai, palikit čia.

Nekantraudamas pradėti, Žakas pažvelgė aukštyn į operatorių ant krano strėlės.

— Lesai? Kaip ten atrodo iš viršaus?

— Gerai, Žakai.

Žakas paskutinį kartą apsidairė ir linkterėjo Tomiui, kuris kaip įprasta šūktelėjo tylos ir dėmesio, nors visa komanda ir taip tylėjo kaip negyvi.

— Prašau tyliau. Visi į vietas. Čia ne repeticija. Mes iš karto filmuojam.

Tonis ir Reičelė užėmė vietas, pažymėtas jiems ant grindų, tuo tarpu grimuotoja paskutinį kartą perbraukė pudra prakaituotą Tonio kaktą, aprengėja timptelėjo žemyn Reičelei suknelės juosmenį, ir Žakas kaip visada greitakalbe priminė jiems sceną, kurią ruošėsi filmuoti.

— Gerai, — pasakė jis žvaliu, dalykišku ir ryžtingu balsu, — jūs žinot siužetą ir žinot pabaigą. Galbūt mums pavyks nufilmuoti iš karto. Jei ne, panaudosim kaip repeticiją. — Ir įsmeigė žvilgsnį į Reičelę, bet kreipėsi į ją personažo vardu, kaip paprastai darydavo: — Johana, tu įeini į arklides, žinodama, kad Rikas kažkur tyko. Žinai, ko jis iš tavęs nori. Tu bijai jo ir bijai pati savęs. Kai jis bando tave suvedžioti, tu pasiduodi, bet tik kelioms akimirkoms, tačiau tai karštos akimirkos, — baigė Žakas, nusprendęs, kad jam nereikia labai konkrečiai kalbėti apie tokią aistrą, kokią tikėjosi išvysti tarp jos ir jos meilužio tikrame gyvenime. — Supratai? Labai karštos.