Judith McNaugth - Tobula

Jis buvo taip įniršęs, kad pasijuto netikėtai užkluptas, kai vienas, įėjęs į kambarį ir atsistojęs už Žako, staiga pristūmė jį prie sienos, čiupo už riešų ir užlaužė rankas už nugaros. Žakas pajuto šaltą antrankių spaudimą, o antrasis pasakė:

— Zakari Benediktai, jūs suimtas už Reičelės Evans nužudymą. Turit teisę tylėti, turit teisę kviestis advokatą. Jeigu neturit pinigų advokatui...

9

— Ponios ir ponai prisiekusieji, jūs girdėjot pritrenkiančius liudijimus ir neginčijamus įrodymus... — Oltonas Petersonas, kaltintojas, stovėjo absoliučiai ramiai, skvarbiai ir lėtai nužvelgė dvylika Dalaso apygardos prisiekusiųjų, kurie turėjo nulemti bylą, sukėlusią publikos susidomėjimą ir demaskavusią Holivudo žvaigždžių svetimoteriavimo ir žmogžudystės faktus.

Kuluarai buvo pilni reporterių, suvažiavusių iš viso pasaulio ir nekantraujančių sužinoti paskutines intriguojančias Zakario Benedikto bylos naujienas. Kadaise žiniasklaida šokinėjo aplinkui jį, o dabar pranešinėjo kiekvieną Žako nuopuolio detalę su dar didesniu pasimėgavimu, pateikdami kiekvieną gardų spėjimų ir prielaidų kąsnelį suintriguotiems amerikiečiams, kurie virškins kiekvieną pikantišką naujieną, sėdėdami prie vakarienės stalo ir žiūrėdami vakaro žinias.

— Jūs girdėjot įrodymus, — pabrėždamas priminė Petersonas prisiekusiesiems, tęsdamas savo galutinį apibendrinimą, — nenuginčijamus įrodymus, pateiktus dešimčių liudininkų, kai kurie jų buvo tikri Zakario Benedikto draugai. Jūs žinot, kad nužudymo išvakarėse Zakaris Benediktas užklupo Reičelę Evans nuogą Antonio Ostino glėbyje. Jūs žinot, kad Benediktas buvo įsiutęs, kad jis puolė Ostiną ir turėjo būti plėšte atplėštas nuo to žmogaus. Jūs girdėjot viešbučio svečių, buvusių hole prie Benedikto apartamentų ir girdėjusių garsų barnį, parodymus. Iš šių liudininkų jūs sužinojote, kad Reičelė Evans buvo sakiusi Benediktui ketinanti išsiskirti su juo ir ištekėti už Antonio Ostino ir žadanti pasiimti pusę Zakario Benedikto turto. Tie patys liudininkai tvirtino, kad Benediktas perspėjo savo žmoną, ir aš cituoju... — Petersonas stabtelėjo žvilgtelėti į savo užrašus, tačiau tai buvo daroma dėl efekto, nes niekas teismo salėje negalėjo užmiršti to grasinimo. Norėdamas pabrėžti, pakėlęs balsą pakartojo: — Užmušiu tave prieš leisdamas tau ir Ostinui paimti pusę turto!

Įsitvėręs užtvaro aplinkui prisiekusiųjų suolą, jis tyrinėjo kiekvieną susidomėjusį veidą:

— Ir jis iš tiesų ją nužudė, ponios ir ponai. Nužudė ją šaltakraujiškai kartu su nekaltu negimusiu kūdikiu, kurį ji nešiojo! Jūs žinot, kad jis tą padarė, ir aš žinau, kad jis tą padarė. Tačiau tai, kokiu būdu jis tai padarė, nusikaltimą paverčia dar bjauresniu, dar šlykštesnių, nes parodo, kokia šaltakraujė pabaisa yra Zakaris Benediktas. — Pasisukęs jis ėmė žingsniuoti, atkurdamas tai, kaip buvo įvykdytas nusikaltimas ir galiausiai baigė tokia išvada: — Zakaris Benediktas nenužudė, apimtas staigaus aistros įsiūčio kaip paprastas žudikas. Ne, tiktai ne jis. Jis laukė dvidešimt keturias valandas tam, kad jo brangus filmas galėtų būti baigtas, ir tada pasirinko būdą atkeršyti, kuris yra toks keistas, toks šaltakraujis, kad man net kvapą gniaužia. Jis į ginklą sudėjo ekspansyvinius šovinius, o paskui, kai filmavo pabaigą, pakeitė scenarijų taip, kad jo žmona, o ne Antonis Ostinas, būtų nušauta per jų tariamas grumtynes.

Oltonas stabtelėjo ir vėl įsitvėrė turėklų.

— Tai nėra mano spėjimai. Jūs girdėjot liudijimus, kurie patvirtino kiekvieną žodį: tą popietę, kai įvyko žmogžudystė, kai kiti komandos nariai per pertrauką ilsėjosi, Zakaris Benediktas vienas įėjo į arklidę tariamai patvarkyti dekoracijų. Keli žmonės matė jį įeinant — jis pats tą pripažino, — tačiau nė vienas iš komandos neprisiminė nė vieno dalyko, kuris atrodė kitaip, kai jie sugrįžo. Ką jis darė ten? Jūs žinot ką. Jis tuščius šovinius, kuriuos pastatymo asistentas tvirtino pats įdėjęs į ginklą, pakeitė mirtinais ekspansyviniais. Dar sykį primenu jums, kad ant to ginklo buvo Benedikto pirštų atspaudai. Jo ir, be abejonės, tiktai jo, per klaidą palikti po to, kai jis švariai nušluostė ginklą. Ir kai visa buvo paruošta, ar jis baigė savo šiurpų darbą ir nuėjo sau kaip paprastas žudikas? Ne, tik ne jis. Užuot tą daręs, — Oltonas atsigręžė į kaltinamąjį ir su tikra neapykanta bei pasidygėjimu pareiškė: — Zakaris Benediktas stovėjo greta operatoriaus arklidėse, stebėdamas, kaip jo žmona ir jos meilužis glėbesčiuojasi, bučiuojasi, glamonėja vienas kitą, ir vertė juos tai vis kartoti ir kartoti! Sustabdydavo kiekvienąsyk, kai jo žmona būdavo pasirengusi siekti ginklo. O tada, kai jau buvo ligi valios „pasismaginęs“, pasitenkinęs liguistu kerštu, kai nebegalėjo pratęsti tos akimirkos, kurios reikalavo scenarijus, akimirkos, kai jo žmona turėjo siekti ginklo ir šauti į Tonį Ostiną — Zakaris Benediktas pakeitė scenarijų!

Apsigręždamas Petersonas dūrė pirštu į Žaką, o jo balse skambėjo pasidygėjimas:

— Zakaris Benediktas, žmogus, taip sugadintas turto ir garbės, kad Įtikėjo esąs aukščiau ir anapus visų įstatymų, skirtų jums ir man. Jis tikėjosi, kad jūs leisit jam išsisukti. Pažvelkit į jį, ponai ir ponios prisiekusieji.

Verčiami skambaus Petersono baritono, visi kaip vienas perpildytoje teismo salėje atsisuko į Žaką, sėdintį kaltinamųjų suole. Greta pagrindinis Žako advokatas sušnypštė nepajudindamas lūpų:

— Po velnių, Žakai, pažiūrėkit į prisiekusiuosius!

Žakas automatiškai pakluso ir pakėlė galvą, tačiau abejojo, ar kas nors, ką jis darė, pakeis prisiekusiųjų kolektyvinę sąmonę. Jeigu Reičelė būtų norėjusi apkaltinti jį dėl jos nužudymo, ji nebūtų sugebėjusi geriau priversti „liudininkus“ suversti jam kaltę, negu jis pats tą padarė.

— Pažvelkit į jį, — su nauju įkarščiu ir įniršiu paliepė Oltonas Petersonas, — ir patys pamatysit, kas jis — žmogus, kaltas dėl pirmo laipsnio žmogžudystės. Tai nuosprendis, vienintelis nuosprendis, kurį galit priimti, jeigu turi būti įvykdytas teisingumas!

Kitą rytą prisiekusieji išėjo priimti nuosprendžio, ir Žakas, paleistas už milijono dolerių užstatą, grįžęs į savo apartamentus Delčios viešbutyje ėmė svarstyti, ar jam mėginti bėgti į Pietų Ameriką, ar nužudyti Tonį Ostiną. Tonis jam atrodė logiškiausias įtariamasis, tačiau nei Žako advokatai, nei privatūs detektyvai, kuriuos jie pasamdė, negalėjo pateikti jokių triuškinančių įrodymų prieš jį, išskyrus tai, kad jis tebeturėjo brangiai kainuojantį įprotį vartoti narkotikus — įprotį, kuriam pasiduoti būtų buvę daug geriau, jeigu Reičelė, išsiskyrusi su Žaku, būtų likusi gyva ir už jo ištekėjusi. Maža to, jeigu Žakas nebūtų paskutinę minutę nusprendęs pakeisti scenarijų, Tonis, o ne Reičelė, būtų buvęs nušautas. Žakas bandė prisiminti, ar jis kada nors užsiminė Toniui, kad jam nepatinka pabaiga tokia, kokia parašyta, ir jis ketina ją pakeisti. Kartkartėmis jis galvojo balsu ir griebėsi svetimų minčių, nebeprisimindamas, kad pats būtų tai padaręs. Buvo parašęs pastabas apie pabaigos keitimą savo scenarijaus egzemplioriuje ir palikęs scenarijų gulėti kur pakliūva, tačiau visi liudininkai neigė ką nors apie tai žinoję.

Tarsi tigras narve jis blaškėsi po savo kambarį, keikdamas likimą, Reičelę ir pats save. Vis iš naujo svarstė savo advokato baigiamąjį pareiškimą, bandydamas prisiversti patikėti, jog Arturas Handleris būtų galėjęs paveikti prisiekusiuosius, kad jo nepasmerktų. Handlerio vienintelis tikras ir įtikėtinas gynybos argumentas buvo tas, kad Žakas būtų buvęs absoliutus kvailys, jei būtų įvykdęs tokį akivaizdų ir groteskišką nusikaltimą, kai žinojo, kad kiekviena menkiausia įrodymo detalė rodys tiesiai į jį. Kai per procesą išaiškėjo, kad Žakas turėjo didžiulę ginklų kolekciją ir puikiai išmanė visokių rūšių ginklus ir šaudmenis, Handleris bandė įrodyti, — nes tai buvo tiesa, — jog Žakas būtų taip pat sugebėjęs sukeisti šovinius, neapdairiai nepalikdamas pirštų atspaudų ant ginklo.