Judith McNaugth - Tobula

Kai ponas Dankenas visai pagrįstai pasipriešino dėl papildomų išlaidų, kurios susidarys vakarais naudojantis klase, ji maloniai užsiminė tokiu atveju pakalbėsianti su vidurinės mokyklos direktoriumi. Nenorėdamas pasirodyti beširde pabaisa, kai vidurinės direktorius pasidavė jos mėlynoms akims ir giedrai šypsenai, ponas Dankenas leido jai naudotis jos pačios klase Kytono pradinėje mokykloje. Netrukus atkakli kovotoja sugalvojo, kad jai reikia specialių mokymo priemonių „jos“ suaugusiųjų mokymui paspartinti. Savo dideliam nusivylimui, jis suprato, jeigu Džulė Matison jau sykį iškėlė sau kokį tikslą, ji nesustos tol, kol jo neįgyvendins. Kilus pavojui kokiam svarbiam dalykui, Džulė Matison, įsitikinusi savo teisumu, pademonstruodavo tokį nepalenkiamą atkaklumą, tokią neribotą energiją ir optimizmą, kurie jį ne tik stebino, bet ir erzino.

Buvo ji užsispyrusi ir dėl savo neįgalių vaikų, bet toji neraštingumo programa buvo jos pačios bandymas, ir, kad ir ką jis sakytų ar darytų, niekas nebūtų jos sulaikęs. Ji buvo pasiryžusi išsirūpinti specialią reikalingą medžiagą, o jis neabejojo, kad Džulė dviejų laisvų dienų norėjo tam, kad nuvažiavusi į Amarilą rastų pinigų už ją susimokėti. Jis tikrai žinojo, kad ji prikalbino vieno neįgalaus vaiko turtingą senelį — žmogų, kuris, beje, gyveno Amarile, — finansuoti įrangą, reikalingą neįgaliųjų programai. Dabar, kaip įtarė ponas Dankenas, ji ketino užgriūti nieko neįtariantį žmogų, kad jis finansuotų jos moterų neraštingumo programą.

Tas jos ypatingas polinkis „rinkti lėšas“ jam buvo pats atgrasiausias ir labiausiai atstumiantis. Tai atrodė visai neoru, kai ji vaikštinėjo prašinėdama „papildomų“ lėšų, kreipdamasi į turtingus piliečius ar jų giminaičius. Per tuos ketverius metus, kai ji mokytojavo Kytono pradinėje mokykloje, Džulė Matison tapo tikru dygliu jo pašonėje, pūsle ant kulno. Dėl to jo visiškai neveikė žavus vaizdas, kai ji atsistojo ir sukvietė savo mokinius į drabužinę, duodama nurodymus dėl žaidimo kitą savaitę. Be jokios kosmetikos, nubraukusi nuo kaktos pečius siekiančius kaštoninius plaukus ir surišusi į arklio uodegą, ji tryško sveikata ir jaunatvišku gyvybingumu, kuris poną Dankeną tuo metu, kai jis ją samdė, privertė galvoti, kad ji meili, daili ir paprasta. 5 pėdų 5 colių ūgio, smulkių kaulų, ilgakojė su dailia nosyte, klasikiniais skruostikauliais ir putliomis, švelniomis lūpomis. Po grakščiai išlenktais tamsiais antakiais jos didelės akys buvo švytinčio tamsaus mėlio, apjuostos tankiomis riestomis blakstienomis, akys, kurios atrodė ir nekaltos, ir švelnios. Tačiau, kaip jis, savo nelaimei, jau buvo pastebėjęs, vienintelis bruožas tame gležname veide, kuris tikrai rodė, kokia mergina slepiasi po juo, buvo jos nemoteriškai atkaklus skeltas smakras su duobute.

Mintyse bilsnodamas koja, jis palaukė, kol toji jauna nenuorama mokytoja baigs tartis su savo „komanda“, išlygins delnu savo treningą, perbrauks praskėstais pirštais plaukus, ir tik tada teikėsi paaiškinti savo neįprasto popamokinio apsilankymo sporto salėje priežastį.

— Skambino jūsų brolis Tedas. Atsiliepiau aš, nes daugiau nieko viršuje nebuvo, — pridūrė irzliai. — Liepė jums pasakyti, kad motina laukia vakarienės aštuntą valandą ir kad jis duos jums Karlo mašiną. Jis... jis minėjo, kad žadat vykti į Amarilą. Šito nepasakėt, kai prašėt laisvų dienų savo asmeniniams reikalams.

— Taip, į Amarilą, — pakartojo Džulė, giedrai ir nekaltai nusišypsodama, taip tikėdamasi išsisukti, tačiau priešingai, — tik sukėlė jam įtarimą.

— Turit ten draugų? — paklausė, staigiai suraukdamas antakius viršum nosies.

Džulė ketino važiuoti į Amarilą susitikti su vieno savo neįgalaus mokinio giminaičiu, vildamasi įtikinti jį paremti jos neraštingumo programą, ir ją apėmė baugi nuojauta, kad ponas Dankenas jau tai nuspėjo.

— Manęs nebus tiktai dvi darbo dienas, — bandė aiškintis ji. — Aš jau susitariau, kas mane pavaduos.

— Amarilas yra už kelių šimtų mylių. Tikriausiai turit ten labai svarbių reikalų.

Užuot patenkinusi direktoriaus smalsumą jos kelionės tikslu, Džulė atsmaukė savo treningo rankovę, žvilgterėjo į laikroduką ir uždususi pasakė:

— Viešpatie! Jau pusė penkių. Turiu paskubėti, jeigu noriu dar grįžti namo, nusiprausti po dušu ir suspėti šeštą valandą į pamoką.

Kai Džulė išėjo iš mokyklos, Vilis Dženkinas laukė jos prie automobilio, o mažą jo veidelį buvo išvagojusios gilios raukšlės.

— Girdėjau, kaip judu su ponu Dankenu kalbėjotės apie kelionę į Amarilą, — pareiškė jis neįtikėtinai šiurkščiu balsu, kuris skambėjo taip, lyg kalbėtų koks suaugęs vyriškis, sergantis laringitu. — Ir aš, panele Matison, norėčiau žinoti, ar man bus leista dainuoti Žiemos karnavale?

Džulė užgniaužė šypseną. Kaip ir jo vyresnieji broliai, Vilis Dženkinas galėjo dalyvauti bet kokioje sporto šakoje ir žaisti gerai; jį visada pirmą išrinkdavo į kiekvieną komandą; jis buvo populiariausias vaikas žemesnėse klasėse, todėl jam buvo labai skaudu, kad kiekvieną sykį, kai tik kas būdavo susiję su muzika, jis tapdavo paskutinis. Jam niekada neduodavo dainuoti jokios partijos todėl, kad vos tik jis išsižiodavo, nuo garsų, sklindančių iš jo burnos, publiką ištikdavo neįveikiami juoko priepuoliai.

— Sprendžiu ne aš, Vili, — tarė Džulė, sviesdama portfelį ant savo seno fordo keleivio sėdynės. — Šiais metais ne aš vadovauju Žiemos karnavalui.

Jis šelmiškai mįslingai šyptelėjo jai — kaip vyras, instinktyviai žinantis, kad moteris jaučia jam silpnybę, o Džulė tikrai jautė. Jai patiko jo įžūlumas, drąsa, narsumas, o labiausiai įgimtas švelnumas vienam neįgaliam jos klasės berniukui, vardu Džonis Everetas.

— Ką gi, — sugergždė jis, — jei būtumėt jūs, noriu pasakyti, jei jūs vadovautumėt, ar leistumėt man dainuoti?

— Vili, — nusišypsojo Džulė, užvesdama variklį, — tą dieną, kai man teks spręsti, kas dainuos, dainuosi tu.

— Pažadat?

Džulė linkterėjo.

— Pamėgink kokią dieną ateiti į bažnyčią ir aš įrodysiu. Leisiu tau giedoti vaikų chore.

— Mano namiškiams nelabai patinka per didelis pamaldumas.

— Na štai, tikra dilema, — pasakė Džulė, pradėjusi palengva atbula važiuoti iš mokytojų automobilių stovėjimo aikštelės, kalbėdama su juo pro langą.

— O ką reiškia de-lema?

Ji iškišo ranką ir pakedeno jam plaukus.

— Pasižiūrėk į žodyną.

Kelias namo ėjo per Kytono centrą, pro keturis parduotuvių ir verslo įmonių blokus, kurie kvadratu juosė seną didingą apygardos teismo pastatą. Kai ji vaikystėje pirmąsyk atvyko į Kytoną, mažas Teksaso miestelis be bulvarų ir dangoraižių — ir be lūšnų — jai pasirodė labai keistas ir svetimas, bet ji greitai pamilo jo ramias gatves ir draugišką atmosferą. Per pastaruosius penkiolika metų neįvyko jokių žymesnių permainų. Jis liko toks kaip visada — vaizdingas ir keistas su gražiu baltu paviljonu viduryje miesto parko, plytelėmis išklotomis gatvėmis, parduotuvėmis ir nepriekaištingai tvarkingais namais. Nors gyventojų skaičius Kytone išaugo nuo 3000 iki 5000, miestelis savo naujuosius piliečius privertė prisitaikyti prie savo gyvenimo būdo, užuot pats pasikeitęs ir taikęsis prie jų. Dauguma piliečių sekmadieniais vis dar lankė bažnyčią, vyrai vis dar rinkdavosi Elko klube kiekvieno mėnesio pirmą penktadienį, o vasaros atostogų pradžia vis dar būdavo pažymima ilgamete tradicija apželdintoje miesto aikštėje, kur ant pakylos, šia proga drapiruotos raudonai, baltai ir mėlynai, grieždavo Kytono miesto valdybos orkestras. Seniau Kytono gyventojai į tas iškilmes atvykdavo raiti ar vežimaičiais. Dabar suvažiuodavo pikapais ir nedideliais automobiliais, tačiau juokas ir muzika kaip ir visada aidėdavo vasaros vėjelyje, vaikai vis dar žaisdavo gaudynių tarp senų ąžuolų ar vaikštinėdavo viena ranka įsitvėrę tėvų, kitoje laikydami vaflį su ledais, tuo tarpu jų seneliai, susėdę ant parko suolelių, dalydavosi prisiminimais. Tai buvo miestelis, kur žmonės liko ištikimi seniems draugams, senoms tradicijoms, seniems prisiminimams. Tai taip pat buvo miestelis, kur visi žinojo viską apie visus.