Judith McNaugth - Tobula

— Turbūt taip. Kada nors.

Ji vis dar mąstė, kai jie visi trys ėjo iš namų ir sutiko šaligatviu priešais juos ateinantį Hermaną Henkelmeną su skrybėle rankoje, sutrikusį ir kvailai šypsantį. Septyniasdešimties sulaukęs, jis buvo aukštas, prakaulus, tačiau kai ištiesdavo pečius, — ką dabar padarė, — jo povyzoje atsirasdavo orumo, kuris visada suvirpindavo Džulei širdį.

— Labą vakarą visiems, — pasveikino jis pulkelį, susibūrusį priebutyje, o tada atsigręžė į Karlą ir tarė: — Žinau, kad praradau Adelsono darbą, bet, Karlai, tikėjausi, kad bent leisi man sutvarkyti tą darbą, kurį sugadinau. Tik tiek tenoriu. Neprašau, kad man užmokėtumėt, bet aš apvyliau jus ir norėčiau už tai atlyginti, kaip įmanydamas geriau.

— Hermanai, atleisk, bet negaliu...

Senesnysis vyras pakėlė ranką, ilgapirštę, stebinamai aristokratišką.

— Karlai, niekas kitas, išskyrus mane patį, negali įsivaizduoti, ką aš ten pripainiojau. Visą savaitę jaučiausi blogai, tik nenorėjau tau nieko sakyti, nes bijojau, kad pamanysi, jog esu susenęs ir ligotas, ir atleisi mane iš darbo. Jokios rimtos ligos, tiktai gripas. O dabar jūsų naujasis elektrikas tikriausiai tariasi žinąs visa, ką aš blogai padariau, bet jeigu kas nors paaiškės išdžiūvus sienoms, jūs griausit sienas savaitę po to, kai atsikraustys Adelsonas. Žinot, kad negalima keisti elektrikų darbo vidury, jei nenorit vėliau turėti bėdų.

Karlas dvejojo, o Džulė su Tedu suteikė jam galimybę vienam persigalvoti. Atsisveikinę jie pasuko prie Karlo bleizerio.

— Mėlynai pažymėtas šiaurinis kelias į Penhendlą, — paaiškino Tedas, vilkėdamas lengvu švarku. — Jeigu ims snigti, džiaugsies turėdama keturratę važiuoklę. Būtų gerai, jeigu Karlui nereikėtų telefono jo pikape. Geriau jausčiausi, jei būtų galėjęs palikti jį bleizeryje.

— Man nieko neatsitiks, — linksmai pažadėjo Džulė, pakštelėdama jam į skruostą.

Nuvažiuodama užpakaliniame veidrodėlyje ji stebėjo brolį. Jis stovėjo ant šaligatvio, rankas susikišęs į kišenes, aukštas, lieknas, patrauklus, šviesiaplaukis vyras — šaltas ir nelaimingas. Tą išraišką ji dažnai matydavo jo veide po skyrybų su Ketrina Keihil. Ji buvo geriausia Džulės draugė, ir dabar tebebuvo, nors ir persikėlė į Dalasą. Nei Ketrina, nei Tedas nieko bloga vienas apie kitą nesakė Džulei, ir ši nesuprato, kodėl du žmonės, kuriuos ji taip mylėjo, negalėjo mylėti vienas antro. Nuvydama šalin tas slegiančias mintis, Džulė ėmė galvoti apie rytdienos kelionę į Amarilą. Tikėjosi, kad nesnigs.

— Ei, Žakai, — kuždesys buvo beveik negirdimas. — Ką darysi, jeigu poryt ims snigti, kaip žadėjo orų prognozė? — Dominikas Sandinis persilenkė žemyn nuo viršutinio gulto ir pažvelgė į vyriškį, tysantį ant lovos apačioje ir stebeilijantį į lubas. — Žakai, ar girdi mane? — sušnibždėjo garsiau.

Atsitraukdamas nuo begalybės minčių apie artėjantį bėgimą ir su juo susijusios rizikos, Žakas iš lėto pasuko galvą ir pažvelgė į ištvermingą judrų trisdešimtmetį, gyvenantį su juo toje pačioje kameroje Amarilo valstijos kalėjime ir žinantį apie pabėgimo planus, nes pats buvo į juos įtrauktas. Dominiko dėdė užėmė svarbią vietą tuose planuose — buvęs bukmekeris, pagal kalėjimo bibliotekoje esančią informaciją, turėjo ryšių su Las Vegaso mafija. Žakas užmokėjo Enrikui Sandiniui didžiulius pinigus už tai, kad tas viską paruoštų pabėgimui. Jis tai padarė Dominikui užtikrinus, kad jo dėdė — „sąžiningas žmogus“, tačiau niekaip negalėjo per kelias valandas įsitikinti, ar pinigai, kuriuos liepė Metui Farelui pervesti į Sandinio sąskaitą Šveicarijos banke, iš tikrųjų nebus prarasti.

— Aš viską sutvarkysiu, — trumpai drūtai pareiškė Žakas.

— Na, kai „tvarkysi“, nepamiršk, kad esi man skolingas dešimt dolerių. Pernai lažinomės dėl Lokių žaidimo ir tu pralošei. Prisimeni?

— Atiduosiu, kai ištruksiu iš čia. — Ir dėl viso pikto, jeigu kas nors jų klausėsi, Žakas pridūrė: — Kada nors.

Šypsodamas kaip sąmokslininkas, Sandinis atsilošė, pakišo nykštį po laiško, kurį šiandien buvo gavęs, kraštu, sukryžiavo kojas ties kulkšnimis ir, ėmęs skaityti, nutilo.

Dešimt sumautų dolerių, niūriai pagalvojo Žakas, prisimindamas tuos laikus, kai dalydavo dešimtinėmis arbatpinigius pasiuntiniams ir viešbučio patarnautojams taip nerūpestingai, lyg tai būtų lošimo pinigai. Šitoje pragaro skylėje, kurioje jis praleido pastaruosius penkerius metus, vyrai už dešimt dolerių žudė vienas kitą. Už dešimt dolerių galėjai nusipirkti bet ką, kas čia parduodama: saują cigarečių su marihuana, saują raminamųjų ar slopinamųjų, žurnalų, galinčių patenkinti bet kokį iškrypimą. Tai buvo tik kelios „prabangos prekės“, kurias čia galėdavai gauti už pinigus. Paprastai jis stengdavosi negalvoti apie tai, kaip kadaise gyveno; mintys apie tai paversdavo jo dvylikos ir penkiolikos pėdų kamerą su kriaukle, tualeto puodu ir dviem gultais dar labiau nepakenčiamą, bet dabar, kai buvo pasiryžęs bėgti arba bėgdamas mirti, nenorėjo to gyvenimo užmiršti. Prisiminimai sustiprins jo ryžtą ištrūkti, kad ir kiek tai kainuotų, kad ir kaip būtų rizikinga. Norėjo prisiminti įniršį, užplūdusį pačią pirmą dieną, kai trinktelėjo uždaromos kameros durys, ir kitą kartą, kai gauja galvažudžių apsupo jį kalėjimo kieme, erzindami: „Eikš, ekrano žvaigždeee, parodyk mums, kaip kine laimėdavai visas tas muštynes“. Tai buvo grynas, aklas, iracionalus įniršis, privertęs jį tvoti didžiausiam grupėje, įniršis ir neišreikštas noras baigti savo gyvenimą ten ir kaip įmanoma greičiau, — bet prieš tai įskaudinti savo kankintoją. Ir tą dieną jis daugelį įskaudino. Buvo puikios formos ir visos pamokos, per kurias išmoko tariamai muštis vaidindamas „kietą vyruką“, nenuėjo veltui. Numaldžius muštynes, Žakui buvo sulaužyti trys šonkauliai ir sutrenktas inkstas, tačiau du jo priešininkai atrodė nepalyginamai prasčiau.

Jo triumfas baigėsi vienute savaitei, tačiau paskui jau niekas jo nebeerzino. Pasklido gandas, kad jis maniakas, ir net bjauriausi chuliganai plačiu lankstu apeidavo jį. Galų gale jis buvo nuteistas už žmogžudystę, o ne už paprastą smulkų prasižengimą. Tai irgi kėlė tam tikrą pagarbą. Jam prireikė trejų metų, kol įgijo išminties ir suprato, kad lengviausias kelias — tapti patikėtiniu, o tai reiškė pačiam gerai elgtis ir žaisti žaidimą, tarsi jis būtų geras kareivėlis. Ir jis tai darė, netgi pamėgo kai kuriuos kalinius, tačiau niekada per šitiek metų nepatyrė ramybės. Ramybė galėjo ateiti tik susitaikius su likimu, tačiau nė sykio būnant kalėjime, net nė akimirką jis negalėjo daryti to, kas buvo patariama kaliniams: jis negalėjo susitaikyti su savo įkalinimu ir paprasčiausiai stumti čia laiką. Jis išmoko žaisti šį žaidimą ir dėtis esąs „prisitaikęs“, tačiau iš tikrųjų buvo atvirkščiai. Iš teisybės kiekvieną rytą, kai tik atsimerkdavo, prasidėdavo vidinė kova ir siautėdavo tol, kol Žakas galiausiai užmigdavo. Jam reikėjo iš čia ištrūkti, kol dar neišsikraustė iš proto. Jo planas buvo aiškus: kiekvieną trečiadienį viršininkas Hedlis, tvarkęs kalėjimą, lyg čia būtų koks stalininis lageris 17, dalyvaudavo susirinkime Amarile; Žakas buvo jo vairuotojas, o Sandinis — jo pasiuntinys. Šiandien buvo trečiadienis, ir visa, ko Žakui reikėjo sėkmingai pabėgti, buvo Amarile, tačiau paskutinę akimirką Hedlis, šią savaitę turėjęs kalbėti susirinkime, pranešė Žakui, kad susirinkimas perkeltas į penktadienį. Žakas sukando dantis. Jeigu ne tai, jis jau būtų laisvas. Arba nebegyvas. Dabar jam teks laukti ligi porytdienos, o jis nežinojo, kaip ištvers tą įtampą.