Judith McNaugth - Tobula

— Yra reikalų.

Ada kilstelėjo antakius, nebyliai reikalaudama konkretesnio atsakymo, ir Džulė, nenorėdama būti grubi, pasidavė:

— Važiuoju į Amarilą pasišnekėti su vienu vyriškiu dėl dotacijos mokyklinei programai.

Ada linkterėjo stengdamasi suvirškinti šią naujieną.

— Girdėjau, tavo brolis turi bėdų baigdamas statyti mero Adelsono namą. Nereikėjo jam samdyti Hermano Henkelmeno. Tas žmogus niekada nieko gerai nepadaro.

Užgniauždama norą dirstelėti į panelę Flosę ir pažiūrėti, kaip ji reaguoja į menamo jos buvusio mylimojo pasmerkimą, Džulė atkirto Adai:

— Karlas — geriausias statybininkas šioje Dalaso pusėje, todėl mero Adelsono architektas jį ir pasirinko. Viskas tame name turi būti specialiai padaryta. Tam reikia laiko ir kantrybės. — Ada išsižiojo norėdama tęsti savo kamantinėjimą, bet Džulė užbėgo jai už akių ir, skubiai dirstelėjusi į savo laikroduką, atsisveikino: — Verčiau jau važiuosiu. Ligi Amarilo toli. Sudie, panele Flose, sudie, panele Ada.

— Būk atsargi, — perspėjo panelė Flosė. — Girdėjau, kad ryt ar poryt atslinks šalto oro frontas kažkur nuo Amarilo. Penhendlyje smarkiai prisnigo. Juk nenorėtum, kad užkluptų pūga.

Džulė meiliai nusišypsojo storulei dvynei.

— Nesirūpinkit. Aš važiuoju Karlo bleizeriu. Be to, per orų prognozę pranešė, kad tėra tik dvidešimt procentų tikimybės, jog ten snigs.

Dvi senyvos moteriškės stebėjo, kaip bleizeris atbulas išvažiavo iš keliuko, o tada Flosė svajingai atsidūsėjo.

— Džulės gyvenimas pilnas nuotykių. Pernai vasarą ji važiavo į Prancūziją, į Paryžių, su mokytojais, o dar prieš metus — į Didįjį Kanjoną. Sakau, ji nuolatos keliauja.

— Taip daro valkatos, — pasakė Ada gaižiu balsu. — Jei klaustum mane, sakyčiau, kad jai derėtų sėdėti namie ir, kol dar turi galimybę, ištekėti už pastoriaus padėjėjo, kuris jai neabejingas.

Užuot šokusi beprasmiškai prieštarauti valdingai seseriai, Flosė, — kaip tokiais atvejais elgdavosi, — paprasčiausiai pakeitė pokalbio temą.

— Tėvas Matisonas ir ponia Matison tikriausiai labai didžiuojasi savo vaikais.

— Jie nesididžiuotų, jei žinotų, kad Tedas pusę nakties praleidžia su ta mergina, su kuria dabar vaikštinėja. Irma Boder sakė, kad prieš dvi naktis beveik ligi ketvirtos ryto negirdėjo, kaip nuvažiavo jo mašina.

Flosės išraiška tapo svajinga.

— Bet, Ada, gal jie turi labai daug kalbos. Kertu lažybų, kad jie jau įsimylėję!

— Aistra juos degina! — atkirto Ada. — O tu tebesi tokia pat romantiška kvailė kaip ir tavo mama. Tėtis visada taip sakydavo.

— Ji buvo ir tavo mama, Ada, — atsargiai pastebėjo Flosė.

— Bet aš tokia kaip tėtis. Aš visai nepanaši į mamą.

— Ji mirė, kai mes buvom dar visai mažytės, tad negali būti tokia tikra.

— Aš tikra, nes tėtis visada taip sakydavo. Sakydavo, kad tu kvaila kaip ir ji, o aš — stipri kaip jis. Štai kodėl jis į mano rankas atidavė visą turtą, jei prisimeni, tavimi negalima pasikliauti, kad pati savimi pasirūpintum, todėl aš rūpinuosi mumis abiem.

Flosė prikando lūpą, o paskui vėl atsargiai pakeitė temą.

— Mero Adelsono namas bus pavyzdinis. Girdėjau, net liftas bus įrengtas.

Ada užkėlė koją ant slenksčio ir taip piktai atsispyrė, kad sūpynės ėmė linguoti ir girgždėti.

— Kai stato Hermanas Henkelmenas, merui teks džiaugtis, kad jo liftas neprijungtas prie jo komodos! — atkirto ji su kandžia panieka. — Tas žmogus — beviltiškas netikša, koks buvo ir jo tėtis, ir tėčio tėtis. Sakiau jums, kad jis toks bus.

Flosė, nunarinusi akis, žiūrėjo į savo mažas rankas, sudėtas į skreitą. Ji nieko nepasakė.

14

Žakas stovėjo priešais nedidelį veidrodį viršum praustuvų dušuose, nematančiomis akimis įsispoksojęs į savo atspindį, mėgindamas save įtikinti, kad Hedlis šiandien nebepakeis planų, kai įpuolė Sandinis, kurio veidas išdavė slopinamą susijaudinimą, ir per petį sviedė atsargų žvilgsnį į holą už nugaros. Įsitikinęs, kad nieko nėra, kas galėtų išgirsti, Sandinis priėjo artyn ir susijaudinęs ėmė šnibždėti:

— Hedlis pranešė, kad trečią valandą nori vykti į Amarilą. Štai kaip!

Žaką taip ilgai buvo kamavusi įtampa ir nekantrumas, kad jis beveik negalėjo susitaikyti su mintimi, kad lauktoji valanda jau čia. Dvejus ilgus metus jis apsimetinėjo pripratęs prie sistemos, tapęs pavyzdiniu kaliniu, norėdamas būti paskirtas patikėtiniu ir gauti visas tą postą lydinčias laisves, ištisi mėnesiai planavimo ir sąmokslų — pagaliau visa tai davė vaisius. Po kelių valandų, jeigu atidėliojimas nebus nepataisomai pakenkęs jo pasirengimui, jis jau bus kelyje su išnuomotu automobiliu, tapęs nauju žmogumi, su smulkmeniškai sudaryta dienotvarke ir lėktuvo bilietais, kurie valdžią privers jį medžioti tarsi vėją lauke.

Prie gretimo praustuvo Sandinis pasakė:

— Jėzau, kaip norėčiau bėgti drauge. Tikrai norėčiau dalyvauti Džinos vestuvėse!

Žakas pasilenkęs šliūkšterėjo vandens sau ant veido, tačiau išgirdo slopinamą susijaudinimą Sandinio balse ir tai be galo jį išgąsdino.

— Net negalvok! Po keturių savaičių tu iš čia vis tiek išeisi, — pridūrė traukdamas rankšluostį nuo kablio.

— Taip, — sutiko tas. — Tavo teisybė. Štai, paimk, — pridūrė ištiesdamas ranką.

— Kas tai? — paklausė Žakas, šluostydamas veidą.

Jis nusviedė rankšluostį ir pažiūrėjo į popierių ištiestoje Sandinio rankoje.

— Čia mamos adresas ir telefono numeris. Jeigu reikalai susiklostys taip, kaip turėtų, nugabensi savo subinę pas mamą, o ji pristatys tave mano dėdei. Jis turi ryšių visur, — gyrėsi Sandinis. — Žinau, tu abejojai, ar jis norės tau pagelbėti, tačiau po kelių valandų įsitikinsi, kad viskas Amarile bus taip, kaip pageidauji. Jis šaunus vyrukas, — išdidžiai pridūrė Sandinis.

Žakas atsainiai nusismaukė šiurkščių baltų kalėjimo marškinių rankoves, stengdamasis negalvoti apie nieką, išskyrus tai, kas dėjosi šią akimirką, tačiau, kai bandė užsisegti rankogalius, rankos jo neklausė. Sudraudė save, liepdamas nusiraminti ir galvoti apie tai, ką kalba.

— Yra kai kas, Dominikai, ko seniai norėjau tave paklausti, — atsargiai pradėjo Žakas. — Jeigu jis toks „šaunus vyrukas“ ir turi tiek „ryšių“, kodėl jis nieko nepadarė, kad išvaduotų tave iš šito pragaro?

— A, tai? Aš padariau žioplą klaidą, ir dėdė Enrikas pamanė, kad mane reiktų pamokyti.

Sandinio balsas buvo toks sielvartingas, kad Žakas nustebęs pakėlė į jį akis.

— Kokią klaidą?

— Mat viena iš mašinų, kurią paskutinį kartą pavogiau, priklausė jam.

— Tokiu atveju gali džiaugtis likęs gyvas.

— Tai jis ir pasakė.

Įtampa užgniaužė Žako juoką.

— Jis bus Džinos vestuvėse. Man tikrai gaila, kad ten nedalyvausiu. — Ir pakeisdamas temą Dominikas pridūrė: — Gerai, kad Hedliui patinka, jog žmonės tave atpažįsta, kai jį vežioji. Jeigu tavo plaukai būtų tokie trumpi kaip kitų kalinių, tave daug greičiau atpažintų už kalėjimo sienų. Tas truputis papildomų plaukų, kuriuos turi...

Abu vyrai krūptelėjo, kai į dušus įėjo kitas patikėtinis ir nykščiu parodė durų link.

— Judinkis, Sandini, — įsakė jis. — Ir tu, Benediktai. Viršininkui po penkių minučių reikės automobilio.

15

— Labą rytą, Benediktai, — pasveikino Hedlis, kai Žakas pabeldė į kalėjimo viršininko būsto duris, netoli teritorijos vartų. — Matau, kaip ir visada esi rūškanas ir nedraugiškas. Prieš mums važiuojant, — pridūrė jis, — pavedžiok Hitlerį po kiemą. — Kalbėdamas jis padavė Žakui pavadį, už kurio buvo pririštas didelis dobermanas.