Judith McNaugth - Tobula

Žakui pasirinkimo nebuvo; jis išėjo drauge su jais pro galines duris ir ėmė žingsniuoti ligi kryžkelės už mylios, kur žinojo keturių juostų plentą ant rampos ir gretimą kelią susikertant su autostrada. Vienintelė galimybė buvo prašyti, kad kas pavėžėtų, tam jis turėjo daugiausia pusvalandį. Vos tik Hedlis pamatys, kad jis dingęs, kiekvienas policininkas penkiasdešimties mylių spinduliu ims jo ieškoti ir atkreips dėmesį į kiekvieną, kas kelyje stabdys automobilius.

Sniegas lipo jam prie plaukų ir sūkuriavo apie kojas, kai ėjo palenkęs galvą prieš vėją. Keli sunkvežimiai praūžė pro šalį, vairuotojai nepaisė iškelto jo nykščio, ir jis stengėsi įveikti klaikią gresiančios lemties nuojautą. Autostradoje judėjimas buvo didelis, tačiau, matyt, visi skubėjo pasiekti kelionės tikslą, prieš įsisiautėjant pūgai, ir nebuvo linkę sustoti. Priešais, ties sankryža, buvo senamadiška degalinė-kavinė, kurios aikštelėje stovėjo du automobiliai — mėlynas bleizeris ir rudas automobilis atlenkiamomis sėdynėmis. Nešinas savo maišais, jis žingsniavo keliu ir, praeidamas pro kavinę, atidžiai pažvelgė pro didelį fasado langą į viduje esančius žmones. Vienoje kabinoje sėdėjo vieniša moteris, kitoje — motina su dviem mažais vaikais. Jis tyliai nusikeikė, nes abu automobiliai priklausė moterims, o jos vargu ar ims pakeleivius. Nelėtindamas žingsnių, Žakas ėjo toliau iki pastato galo, kur stovėjo abu automobiliai, spėliodamas, ar rakteliai įkišti į uždegimo spyneles. Net jei jie ir būtų, jis žinojo, kad vogti vieną iš tų mašinų beprotybė, nes jam tektų sukti pro kavinės langus, kad išvažiuotų iš stovėjimo aikštelės. Jei jis taip padarytų, automobilio savininkė paskambintų policijai, dar prieš jam dingstant, ir nusakytų, kaip atrodo jis ir mašina. O be to, iš čia jos galėjo matyti, į kurią pusę jis patrauks keturių juostų greitkeliu. Gal vienai moterų išėjus į lauką, pabandyti ją papirkti, kad pavežtų.

Jeigu nepalenktų pinigais, jis turėjo ginklą, kuris galėtų ją įtikinti. Jėzau Kristau! Turėtų būti geresnis būdas iš čia ištrūkti.

Priešais jį, apačioje, greitkeliu riaumodami lėkė sunkvežimiai, ratais sukeldami mažytes pūgas. Jis dirstelėjo į laikrodį. Buvo prabėgusi valanda nuo to laiko, kai Hedlis nuėjo į savo susirinkimą. Žakas jau nebedrįso stabdyti pakeleivinių mašinų. Nuo viaduko jis bus per visą mylią matomas. Jeigu Sandinis laikėsi jo nurodymų, Hedlis maždaug už penkių minučių sukels ant kojų visus vietinius policininkus. Tarytum jo minties paragintas, staiga ant viaduko pasirodė vietos šerifo automobilis, sulėtino greitį, paskui pasuko į kavinės automobilių aikštelę už penkiasdešimt jardų nuo Žako slėptuvės, artėdamas prie jo.

Žakas instinktyviai susigūžė, dėdamasis apžiūrįs bleizerio padangą, o tada staiga jam šovė į galvą mintis — gal per vėlai, o gal ir ne. Išsitraukęs iš kelionmaišio automatinį peilį, smeigė jį į automobilio padangą, pasitraukdamas į šoną, kad išvengtų oro išsiveržimo. Akies kampu stebėjo, kaip policijos automobilis lėtai šliauždamas sustojo užpakalyje. Užuot paklausęs, ką Žakas veikia šlaistydamasis apie kavinę su kelionmaišiais, vietos šerifas nuleido automobilio langą ir pasakė tai, kas ir šiaip buvo akivaizdu:

— Atrodo, padanga prakiuro.

— Kur jau ne, — sutiko Žakas, tapšnodamas per padangą ir stengdamasis neatsisukti atgal. — Žmona bandė mane perspėti, kad šita padanga kiaura... — Likusius jo žodžius nustelbė staigus pašėlęs policijos radijo žviegimas ir policininkas, nė žodžio netaręs, apsuko klykiantį automobilį, stipriai paspaudė akceleratorių ir riaumodamas nudūmė, kaukiant sirenai. Po akimirkos Žakas išgirdo daugiau sirenų, artėjančių iš visų pusių, o tada pamatė, kaip per viaduką lekia patrulių automobiliai su besisukančiais švyturėliais.

Žakas suprato, kad dabar valdžios atstovai žino, jog vienas kalinys atsidūręs laisvėje. Medžioklė prasidėjo.

Kavinėje Džulė baigė gerti kavą ir piniginėje ieškojo pinigų susimokėti. Jos apsilankymas pas poną Vernoną sugaišino ją ilgiau, negu buvo planavusi, o kur dar kvietimas pabūti šiek tiek su jo žmona ir juo, atsisakyti ji negalėjo. Merginos laukė penkių valandų kelionė, kuri užtruks dar ilgiau dėl sniego, tačiau piniginėje ji turėjo solidų čekį ir jautėsi taip pakiliai, kad mylios lėkte lėkė pro šalį. Ji dirstelėjo į laikroduką, paėmė termosą, kurį buvo atsinešusi iš automobilio, kad pripiltų kavos, nusišypsojo vaikams, valgantiems su motina gretimame bokse, ir priėjo prie kasos apmokėti sąskaitos.

Išėjusi iš pastato, nustėro, kai policijos automobilis it pašėlęs apsisuko priešais ją, įjungė sireną, o paskui nėrė iš aikštelės į greitkelį ir nuvinguriavo per skystą sniego apklotą. Ji nepastebėjo tamsiaplaukio vyriškio, tupinčio prie jos automobilio užpakalinio rato vairuotojo pusėje, kol vos neužgriuvo ant jo. Jis staigiai atsitiesė visu šešių pėdų dviejų colių ūgiu, o ji išsigandusi atsargiai žengė žingsnį atbula, ir nuo išgąsčio ir įtarumo drebančiu balsu paklausė:

— Ką čia darot? — raukdamasi savo atspindžiui sidabrinėse jo lakūno saulės akinių linzėse, pasiteiravo ji.

Žakas išspaudė lyg ir kokią šypseną, nes jo protas galiausiai ėmė veikti ir dabar jau tiksliai žinojo, kaip privers ją pasiūlyti jį pavežti.

Vaizduotė ir sugebėjimas improvizuoti buvo du didžiausi jo kaip režisieriaus privalumai. Mostelėjęs galva į merginos automobilio užpakalinę padangą, kuri buvo visiškai subliūškusi, pasakė:

— Ketinu jums pakeisti padangą, jeigu turit domkratą.

Džulė staiga susirūpinusi atsiduso:

— Atleiskit, kad buvau tokia šiurkšti, bet jūs mane išgąsdinot. Aš stebėjau policijos mašiną, lekiančią iš čia.

— Tai buvo Džo Lumis, vietos policininkas, — neužsikirsdamas improvizavo Žakas, tarytum policininkas būtų jo draugas. — Jis gavo iškvietimą ir turėjo važiuoti, antraip būtų man padėjęs pakeisti jūsų padangą.

Šis pasiaiškinimas numaldė Džulės būgštavimus, ir ji nusišypsojo Žakui.

— Jūs labai malonus, — pripažino ji, atidarydama bleizerio bagažinę ir ieškodama domkrato. — Čia mano brolio automobilis. Domkratas kažkur čia, bet nesu tikra kur.

— Štai, — skubiai pasakė Žakas, greitai suradęs kėliklį ir ištraukdamas jį. — Tai truks vos kelias minutes, — pridūrė jis. Jis skubėjo, bet daugiau nepanikavo. Moteris jau galvojo, kad jis bičiuliaujasi su vietos šerifu, todėl ji visai natūraliai pagalvojo, kad jis patikimas, o po to, kai jis bus pakeitęs jai padangą, jaus pareigą jį pavėžėti. Kai jie jau bus kelyje, policija nebesidomės jais, nes ieškos žmogaus, kuris keliauja vienas. Nes jei dabar kas nors jį pastebės, palaikys eiliniu vyru, keičiančiu padangą, stebint žmonai.

— Kur jūs traukiat? — paklausė jis, darbuodamasis su domkratu.

— Tolyn į rytus, Dalaso link, o paskui į pietus, — pasakė Džulė, žavėdamasi, kaip jis lengvai ir sumaniai dirba su sunkiu įrankiu. Jo nepaprastai gražus balsas, neįprastai žemas ir lygus, o smakras kampuotas ir griežtas. Jo plaukai buvo tamsiai rudi ir labai tankūs, tačiau nedailiai nukirpti, ir ji, tarp kitko, pamėgino įsivaizduoti, kaip jis atrodytų be tų veidrodinių akinių. Labai gražus, nusprendė ji, bet ne išvaizda neleido jai atitraukti žvilgsnio nuo jo profilio, buvo kažkas kita, kažkas apgaulinga, bet negalėjo tiksliai pasakyti kas. Džulė nuvijo šalin tą jausmą ir, ranka apglėbusi termosą, leidosi į mandagų pašnekesį.

— Ar dirbat čia kur netoliese?