Judith McNaugth - Tobula

— Kai prieisi prie automobilio ir pastebėsi, kad durelės užrakintos, pereik per gatvę ligi parduotuvės, valandėlę dairykis aplinkui, o tada paklausk pardavėjų, ar jie nematė žmogaus, panašaus į mane. Kai jie pasakys nematę, eik į vaistinę, knygyną ir paklausk ten to paties. Kai atsakys tau ne, drožk tiesiai į tą pastatą ir pradėk atidarinėti duris, klausinėdamas, kur vyksta viršininkų susirinkimas. Sakyk visiems, kad tau reikia pranešti apie galimą pabėgimą. Pardavėjai visose krautuvėse, kuriose buvai anksčiau, patvirtins tavo pasakojimą, o kadangi tu ketini perspėti viršininką, kad prieš pusvalandį pasigedai manęs, dar jam negrįžus ir pačiam nepastebėjus, jis neabejos, kad esi nekaltas it kūdikis. Tikriausiai išleis tave anksčiau, kad galėtum dalyvauti Džinos vestuvėse.

Sandinis išsišiepė ir, užuot iškilmingai paspaudęs ranką, linksmai parodė Žakui iškeltus nykščius, kad atrodytų įtartiniau.

— Nesijaudink dėl manęs ir eik.

Žakas linkterėjo, nusigręžė, o paskui vėl atsisuko atgal.

— Sandini? — rimtai kreipėsi jis.

— Ką, Žakai?

— Man trūks tavęs.

— Taip, žinau.

— Pasveikink mamą nuo manęs. Pasakyk seserims, kad jos visada bus mano mylimiausios pamergės, — pridūrė Žakas, paskui pasisuko ir skubiai nudrožė tolyn.

Maisto prekių parduotuvė buvo prie kampo su įėjimu iš gatvės priešais pastatą, kuriame buvo Hedlis, ir priešais kitą fasadu į šalutinę gatvę. Prisiversdamas nenukrypti nuo plano, Žakas įėjo pro pagrindinį įėjimą. Tam atvejui, jei Hedlis stebėtų jį iš pastato, ką jis kartais darydavo, jis palūkuriavo už durų, kad būtų nepastebėtas, ir lėtai suskaičiavo ligi trisdešimties.

Po penkių minučių jis jau buvo už penkių gatvių ir, po pažastimi pasikišęs kalinio švarką, skubiai drožė ligi pirmo tikslo — vyrų tualeto Filipso 66 stotelėje Korto gatvėje. Iš įtampos ir baimės plakančia širdimi jis kirto gatvę per raudoną šviesą, nerdamas tarp taksi ir velkamo sunkvežimio, kuris sumažinęs greitį suko į dešinę, o tada pamatė tai, ko ieškojo — neaiškų juodą dvivietį automobilį, pastatytą ties viduriu gatvės su Ilinojaus numeriais. Automobilis tebestovėjo, nors Žakas jį pasiekė pavėlavęs dvi dienas.

Palenkęs galvą, rankas susikišęs į kišenes, jis sulėtino žingsnį. Jau buvo pradėję labai smarkiai snigti, kai Žakas žirgliojo pro raudoną korvetę, pastatytą prie degalinės, tiesiai į vyrų tualetą. Stvėrė rankenos burbulą ir pasuko jį. Užrakinta! Atsispirdamas pagundai įsiremti pečiu į duris ir pabandyti jas išlaužti, jis čiupo už rankenos ir smarkiai papurtė. Iš vidaus piktai suriko vyriškas balsas:

— Dar nesimauk kelnių! Tuojau išeisiu.

Galiausiai po kelių minučių išniro tualete sėdėjęs žmogus, plačiai atplėšė duris, apsidairė po tuščią plotą prie pastato ir pasuko prie raudonos korvetės greta kolonėlės. Jam už nugaros Žakas išlindo iš už šiukšlių konteinerio, įėjo į vyrų tualetą, stropiai užrakino duris ir visą dėmesį sutelkė į perpildytą šiukšlių dėžę. Jeigu kas nors ją ištuštino per pastarąsias dvi dienas, sėkmė bus jį aplenkusi.

Čiupęs ją apvertė. Iškrito keli popieriniai rankšluosčiai ir skardinės nuo alaus. Jis dar sykį papurtė ir išvertė gyvą galą atmatų, o tada — iš paties dugno — du nailoniniai turistiniai maišai guodžiamai dunkstelėjo ant nešvarių grindų. Viena ranka atplėšdamas pirmąjį maišą, kita atsagstinėjo kalinio marškinius. Maiše buvo pora jo dydžio džinsų, neišvaizdus juodas megztinis, paprastas šiurkščios medvilnės švarkas, tinkamo dydžio batai ir lakūno akiniai nuo saulės. Kitame maiše rado Kolorado žemėlapį, kuriame raudonai buvo nubrėžtas jo maršrutas, mašinėle atspausdintas sąrašas, nurodantis, kaip pasiekti galutinį tikslą — vienišą namą Kolorado kalnų glūdumoje, — du stori rudi vokai, 45 kalibro automatinis pistoletas, šovinių dėželė, automatinis peilis ir komplektas automobilio raktelių, kurie, kaip jis žinojo, tiks juodam dviviečiui automobiliui kitapus gatvės. Automatinis peilis jį nustebino. Matyt, Sandinis nemanė, kad gerai apsirengęs pabėgęs kalinys turėtų būti be peilio.

Mintyse skaičiuodamas brangias sekundes, Žakas nusimetė drabužius, apsivilko naujuosius, tada senuosius sukišo į vieną iš maišų ir į šiukšlių dėžę sugrūdo atmatas nuo grindų. Dingti nepalikus nei ženklo, nei pėdsako, buvo jam gyvybiškai svarbu. Jis atplėšė storuosius vokus ir patikrino jų turinį: pirmame buvo 25 000 dolerių nežymėtomis dvidešimties dolerių kupiūromis ir pasas Aleno Oldričo vardu; antrame — rinkinys apmokėtų lėktuvo bilietų į įvairius miestus, kai kurie Aleno Oldričo vardu, kiti — įvairiais vardais, kuriuos galėtų panaudoti, jei valdžios atstovai sužinotų, kokiu slapyvardžiu jis naudojasi. Pasirodyti oro uoste Žakui buvo rizikinga, kol viskas nenurims. Kaip tik dabar jis daugiausia vilčių dėjo į planą, kurį buvo sumanęs, ir kaip galėdamas geriau realizavo iš kalėjimo kameros, naudodamasis brangia kai kurių Sandinio kontaktų ekspertize. Pastarasis, matyt, buvo nusamdęs, ką buvo galima palaikyti Žaku — vyriškį, kuris laukė viename iš Detroito viešbučių Žako skambučio. Ten atsidūręs jis išsinuomos automobilį Benedikto Džounso vardu ir dar šį vakarą kirs Kanados sieną ties Vindzoru.

Jeigu policija užkibs už šito kabliuko, tada visuotinės gaudynės, kurias jie tikriausiai pradės, bus nukreiptos į Kanadą, ne čia, ir Zakas galės patraukti į Meksiką, o iš ten, kai paieška bus kiek aprimusi, — į Pietų Ameriką.

Pats Žakas rimtai abejojo, kad šita gudrybė ilgai gelbėtų ar kad jis pasiektų pirmąjį savo kelionės tikslą dar negavęs galo. Tačiau dabar niekas nesvarbu. Šiuo metu svarbu tik tai, kad jis jau kurį laiką laisvas ir yra kelyje prie Teksaso — Oklahomos sienos, devyniasdešimt mylių į šiaurę. Jeigu jis tiek nukeliaus nepastebėtas, gal jam pavyks kirsti siaurą Oklahomos kyšulį, esantį tik už trisdešimt penkių mylių nuo Kolorado sienos. Kolorade, kažkur aukštai kalnuose, buvo pirmasis jo kelionės tikslas — vienišas namas miškų glūdumoje, kuriuo — taip jam jau nuo seno buvo tvirtinama — jis galįs naudotis kaip „slėptuve“, kai tik jam prireiksią. Iki tol jam rūpėjo kirsti dviejų valstijų sieną ir saugiai nusigauti ligi to namo niekieno nepastebėtam, o tada pažaboti savo nekantrumą ir laukti, kol sukeltas triukšmas dėl jo pabėgimo aprims, kad galėtų imtis antrosios savo plano dalies.

Jis paėmė pistoletą, sugrūdo į jį pilną apkabą, patikrino saugiklį ir įsikišo ginklą į švarko kišenę kartu su sauja banknotų po dvidešimt dolerių, paskui čiupo maišus, automobilio raktelius ir atidarė duris. Jis sugebės tai padaryti, jis jau kelyje.

Apsuko pastato kampą, žengė nuo šaligatvio ir sustojo kaip įbestas, akimirką negalėdamas patikėti savo akimis. Vilkikas, pro kurį buvo praėjęs, kirsdamas gatvę pakeliui į degalinę prieš kelias minutes, važiavo tolyn. Ant keltuvo buvo užkeltas juodas dvivietis automobilis su Ilinojaus numeriais.

Keletą sekundžių Žakas stovėjo kaip stabo ištiktas, stebėdamas jį vinguriuojant tarp automobilių. Užpakalyje išgirdo vieną iš degalinės tarnautojų šaukiant antrajam:

— Sakiau tau, kad toji mašina čia palikta. Tris dienas čia stovėjo.

Jų balsai pažadino Žaką iš sąstingio. Jis galėjo grįžti atgal į vyrų tualetą, vėl apsivilkti kalinio drabužius, viską palikti ir mėginti iš naujo viską planuoti arba galėjo čia pat improvizuoti. Pasirinkimo iš tiesų nebuvo. Į kalėjimą jis nebegrįš. Verčiau mirs. Tai supratęs, padarė vienintelį dalyką, kurį galėjo sugalvoti — nėrė prie kampo, žvalgydamasis kokios nors priemonės išvykti iš miesto. Gatve važiavo autobusas. Čiupęs išmestą laikraštį iš šiukšliadėžės, ėmė moti juo ir sustabdęs autobusą įlipo. Laikydamas laikraštį sau priešais veidą, tarsi įsigilinęs į straipsnį, jis prasibrovė pro pulką koledžo studentų, plepančių apie artėjančias futbolo rungtynes, į autobuso galą. Dvidešimt kankinamai lėtai slenkančių minučių autobusas dardėjo tarp mašinų, riaugėdamas išmetamosiomis dujomis ir beveik ties kiekvienu kampu išleisdamas keleivius, tada pasuko dešinėn į autostradą, vedančią į keturių juostų plentą. Įvažiavus į šį kelią, keleivių jau buvo sumažėję — liko tik koks pustuzinis triukšmingų koledžo studentų ir jie visi pakilo išlipti, kai pasirodė, kaip buvo galima spėti, jų pamėgtas pakelės baras.