— Ar aš pasakiau ką nors juokinga?
Džulė papurtė galvą ir atsakė:
— Visai ne. Šitaip sako dauguma vyresnių žmonių.
Žakas nesuprato, ar ji turėjo omenyje jį kaip „vyresnį“, nes jis iš tiesų atrodė kaip senis greta jos, ar tai buvo smagus atkirtis nevykusioms pastaboms apie jos amžių ir išvaizdą. Mąstė apie tai, kai Džulė paklausė, kuo jis dirba ir jis paminėjo, kas pirmiausia šovė į galvą, kas jam, rodės, neprieštaravo tam, ką jau buvo apie save sakęs.
— Dirbu statybose.
— Iš tiesų? Mano brolis taip pat statybininkas — vyriausiasis konstruktorius. Kokį darbą dirbat?
Žakas nelabai žinojo, kuriuo plaktuko galu kalti vinį, ir gailėjosi nepasirinkęs miglotesnės profesijos ar verčiau išvis patylėjęs.
— Sienas, — vangiai atsakė jis. — Sienas statau.
Ji nusigręžė nuo kelio — tai jį išgąsdino.
— Sienas? — pakartojo suglumusi. O paskui paaiškino: — Norėjau paklausti, ar turit kokią specialybę?
— Taip. Sienos, — trumpai atsakė Žakas, širsdamas ant savęs, kad pradėjo tokį pokalbį. — Čia mano specialybė. Aš statau sienas.
Džulė pagalvojo tikriausiai iš pradžių jo nesupratusi.
— Stambiaplokščius! — sušuko ji apgailestaudama. — Žinoma, esat stambiaplokščių namų montuotojas?
— Teisingai.
— Tokiu atveju stebiuosi, kad jums sunku rasti darbą. Geri montuotojai paprastai turi didžiulę paklausą.
— Aš nesu geras, — atkirto Žakas, parodydamas, kad nebenori tęsti pokalbio.
Džulė sutramdė netikėtai prasiveržusį juoką, kurį sukėlė jo atsakymas ir tonas, ir sutelkė visą dėmesį į kelią. Jis buvo labai neįprastas žmogus. Ji negalėjo apsispręsti, ar jis jai patinka ir ar jai maloni jo draugija... Ir negalėjo įveikti slegiančio jausmo, kad jis jai kažką primena. Norėjo matyti jo veidą be tų tamsių akinių, kad galėtų suprasti, kas jis. Miestas dingo užpakaliniame veidrodėlyje, ir dangus nuo ankstyvų sambrėškų pasunkėjo ir grėsmingai papilkėjo. Automobilyje tvyrojo tyla, o stambios snaigės pakšėjo į priekinį stiklą, vis kaupdamosi ant valytuvų kraštų. Jie jau važiavo ištisą pusvalandį, kai Žakas dirstelėjo į šoninį veidrodėlį savo pusėje — ir kraujas gyslose jam sustingo. Už pusės mylios užpakalyje sparčiai artėjo policijos automobilis su nepaliaujamai besisukančiais raudonais ir mėlynais švyturėliais.
Po sekundės jis išgirdo kaukiant sireną.
Moteris šalia jo taip pat išgirdo; ji žvilgterėjo į užpakalinio vaizdo veidrodėlį ir nukėlė koją nuo pedalo, sulėtindama bleizerio greitį ir pasukdama jį į kelkraštį. Žakas įkišo ranką į švarko kišenę ir delnu apėmė automatinio pistoleto rankeną, nors tą akimirką dar aiškiai nesuvokė, ką ketino daryti, jei policininkas bandytų juos lenkti. Policijos automobilis dabar buvo taip arti, kad jis sugebėjo įžiūrėti, jog priekyje sėdi ne vienas, o du policininkai. Jie aplenkė bleizerį.
Ir nuvažiavo toliau.
— Tikriausiai čia kur nors avarija, — spėjo Džulė, kai jie užvažiavo ant kalvos ir stabtelėjo už kažko, panašaus į automobilių kamštį ant apsnigto greitkelio. Po akimirkos prie jų žviegdamos sustojo dvi greitosios pagalbos mašinos.
Plūstelėjusi adrenalino srovė Žako kūne aprimo, palikdama jį sukrėstą ir vangų. Jis pasijuto taip, lyg staiga būtų praradęs sugebėjimą į bet ką reaguoti stipriu susijaudinimu, kas greičiausiai įvyko dėl to, kad bandė dvi dienas vykdyti stropiai apgalvotą pabėgimo planą, kuris dėl savo visiško paprastumo turėjo garantuotai pavykti. Ir būtų pavykęs, jeigu Hadlis nebūtų atidėjęs savo kelionės į Amarilą. Visos kitos nesėkmės kilo iš šios. Dabar jis net nebebuvo tikras, ar tebeegzistavo jo ryšininkas, Detroito viešbutyje laukiantis Žako skambučio prieš jam išsinuomojant automobilį į Vindzorą. Ir pakankamai nenutolęs nuo Amarilo, jis nedrįso sustoti ir ieškoti telefono. Dar daugiau, nors Koloradas buvo vos už 130 mylių nuo Amarilo su mažyčiu Oklahomos kyšuliu tarp jų, norėdamas ten patekti, jis turėjo traukti į šiaurės vakarus. O tuo tarpu jis keliavo į pietvakarius. Manydamas, kad gal jo Kolorado žemėlapyje gali būti mažas gabalėlis Oklahomos ir Teksaso kyšulio, jis nusprendė produktyviai panaudoti laiką, ieškodamas naujo kelio iš čia į ten. Apsisukdamas savo vietoje, pasakė:
— Manau, reiktų dirstelėti į žemėlapį.
Džulė, žinoma, pagalvojo, kad jis nori pasitikrinti kelią į tą miestą Teksase, kur buvo jo naujasis darbas.
— Kur jūs traukiat? — paklausė ji.
— Į Elertoną, — atsakė Žakas, šyptelėjęs jai, kai siekė pro nuleistą užpakalinę sėdynę savo kelionmaišio netoli bagažinės durelių. — Amarile aš tariausi dėl to darbo, bet pats ten niekada nesu buvęs, — pridūrė, kad ji neimtų klausinėti apie vietovę.
— Vargu ar esu kada girdėjusi apie Elertoną. — Po kelių minučių, kai jis tvarkingai sulankstė žemėlapį su mašinraščiu atspausdintu lapu viršuje, Džulė paklausė: — Ar radot Elertoną?
— Ne. — Kad sulaikytų ją nuo kitų klausimų apie neegzistuojantį miestą, jis pamojavo jai mašinėle prirašytu lapeliu, kai persilenkė per sėdynę įkišti žemėlapio atgal į kelionmaišį. — Aš čia turiu smulkius nurodymus, todėl rasiu jį.
Ji linkterėjo, tačiau jos žvilgsnis buvo nukreiptas į išvažiavimą priekyje.
— Manau, čia išsuksiu iš greitkelio ir šoniniu keliu aplenksiu avarijos vietą.
— Gera mintis. — Išvažiavimas pasirodė esąs kaimo kelias, beveik lygiagretus greitkeliui, o paskui sukantis į dešinę. — Gal tai ir nebuvo gera mintis, — pasakė ji po poros minučių, kai siauras asfaltuotas kelias ėmė vingiuoti tolyn nuo pagrindinio greitkelio.
Žakas ne išsyk atsakė. Priekyje ties kryžkele stovėjo apleista degalinė, o tuščiame sklype netoli kelio — atvira telefono būdelė.
— Norėčiau paskambinti, jeigu jūs galėtumėt stabtelėti. Nesugaišiu nė poros minučių.
— Neprieštarausiu. — Džulė sustabdė automobilį po gatvės žibintu ir stebėjo, kaip jis eina apšviestas prožektorių spindulių.
Sutemo anksčiau negu paprastai ir atrodė, kad pūga vejasi juos per Teksaso kyšulį, stulbinančia jėga drėbdama sniegą. Nusprendusi nusivilkti gremėzdišką paltą ir persirengti megztinį, kad būtų patogiau vairuoti, ji atsuko radiją, tikėdamasi išgirsti orų prognozę, paskui išlipo iš automobilio, nuėjo prie bagažinės. Atidarydama ją, girdėjo Amarilo pranešėją skelbiant, kaip išmintinga esą pirkti naują automobilį Vilson Forde.
— Bobas Vilsonas parduos jums už bet kokią kainą , bet kur, bet kada... — entuziastingai skelbė diktorius.
Laukdama pranešimo apie orus, ji nusivilko paltą, ištraukė iš lagamino rusvą moherinį megztinį ir dirstelėjo į žemėlapį, kyšantį iš kelionmaišio. Kadangi ji pati neturėjo pasiėmusi žemėlapio ir nebuvo tikra, koks kelias kirs greitkelį, arba jeigu savo keleivį ji veš taip toli nuo jo kelio, jog jis norės, kad kas nors kitas jį pavėžėtų, nusprendė dirstelėti į žemėlapį. Ji žvilgterėjo į telefono būdelę, ketindama ištraukti žemėlapį ir paprašyti jo leidimo, bet jis petimi buvo atsisukęs į ją ir atrodė, kad jis kalba į ragelį. Nusprendusi, kad jis veikiausiai neprieštarautų, Džulė sulankstė mašinraščiu rašytus nurodymus ir išskleidė žemėlapį, kurį Žakas studijavo. Pasitiesė žemėlapį ant bagažinės ir prilaikė jo kraštus, kad vėjas neišplėštų jo iš rankų. Prabėgo gera minutė, kol ji suvokė, kad tai ne Teksaso, o Kolorado žemėlapis. Suglumusi pažiūrėjo į tvarkingai atspausdintus nurodymus, prisegtus prie žemėlapio: „Tiksliai už 26,4 mylių pravažiavęs Stentono miestą“, buvo ten rašoma, „pasieksi nepažymėtą kryžkelę. Toliau pradėk žvalgytis siauro kaimo kelio, kuris atsišakoja iš dešinės ir dingsta tarp medžių maždaug už penkiolikos jardų nuo plento. Namas yra šio kelio gale, maždaug penkios mylios nuo posūkio, ir nei nuo plento, nei nuo bet kurios kalno pusės nėra matomas“.
Читать дальше