Judith McNaugth - Tobula

— Jau nebe. Turėjau pradėti dirbti nuo rytdienos, tačiau privalau prisistatyt septintą ryto, o jei ne — jie tą darbą atiduos kam nors kitam. — Jis baigė kelti automobilį ir ėmė atsukinėti rato varžtus, o paskui galva mostelėjo į nailoninius kelionmaišius, kurių Džulė iki tol nematė, nes jie buvo palindę po mašina. — Draugas prieš dvi valandas turėjo mane iš čia paimti ir šiek tiek pavežti, — pridūrė jis, — bet spėju, kad kažkas nutiko.

— Jūs laukiat čia dvi valandas? — sušuko Džulė. — Tikriausiai sušalot.

Jis veidu buvo nusisukęs, matyt, susikaupęs prie savo darbo, ir Džulė sutramdė keistą norą pasilenkti ir įdėmiau pažiūrėti į jį.

— Ar nenorėtumėt puodelio kavos?

— Mielai išgerčiau.

Užuot įpylusi iš termoso, Džulė pasuko atgal į kavinę.

— Atnešiu jums. Kokią geriat?

— Juodą, — atsakė Žakas, mėgindamas sutramdyti savo nusivylimą.

Ji važiavo į pietryčius nuo Amarilo, tuo tarpu jo kelionės tikslas buvo už keturių šimtų mylių į šiaurės vakarus. Jis vogčia dirstelėjo į laikrodį ir ėmė sparčiau darbuotis. Prabėgo beveik pusantros valandos nuo to laiko, kai jis nuėjo nuo viršininko automobilio ir rizika būti sugautam augo kas akimirką, kol jis buvo netoli Amarilo. Vis tiek, į kurią pusę moteris keliaus, jam reikia važiuoti su ja. Dabar buvo svarbu tik tai, kad jį nuo Amarilo skirtų bent kelios mylios. Jis galėjo važiuoti su mergina valandą, o vėliau grįžti atgal kitu keliu.

Padavėjai teko užplikyti dar vieną puodą kavos ir tuo metu, kai Džulė grįžo prie savo automobilio su garuojančiu popieriniu puodeliu, jos gelbėtojas jau buvo beveik baigęs keisti ratą. Sniegas jau per du colius apklojo žemę, o žvarbus vėjas tolydžio stiprėjo, plaikstėsi jos palto skvernai, net akys ėmė ašaroti. Mergina matė, kaip vyras trina nuogas rankas, ir pagalvojo apie naująjį darbą, kuris jo laukė rytoj — jeigu jis tenai nusigaus. Ji žinojo, kad darbą Teksase, ypač tarnautojams, buvo nelengva gauti, ir tai, kad jis neturėjo automobilio, rodė, jog jam labai reikėjo pinigų. Jo džinsai buvo nauji, tatai ji suprato išsyk, kai jis atsistojo, — mat pastebėjo išdavikišką vertikalią raukšlę priekyje. Gal buvo juos nusipirkęs, kad padarytų gerą įspūdį būsimam darbdaviui, nusprendė ji, ir, pagalvojusi apie tai, pajuto užplūstant užuojautą jam.

Džulė dar niekada nebuvo pasisiūliusi pavežti kokį pakeleivį; rizika buvo per didelė, bet šįsyk nusprendė tai padaryti ne vien dėl to, kad jis pakeitė jai ratą, ar dėl to, kad atrodė malonus, bet ir dėl paprastų džinsų — naujų džinsų. Naujus džinsus, standžius ir be dėmelės, greičiausiai įsigijo bedarbis, visas viltis sudėjęs į šviesesnę ateitį, kurios nebus, jeigu jo kas nors nepaveš bent pusę kelio ligi kelionės tikslo, kad galėtų pradėti darbą.

— Atrodo, jau baigėt, — tarė Džulė, eidama prie jo.

Ji ištiesė jam puodelį kavos, ir jis paėmė jį nuo šalčio paraudusiomis rankomis. Jis buvo kažkoks atsainus ir dėl to ji suabejojo, ar siūlyti jam pinigų, tačiau manydama, kad pinigai jam labiau pravers už pavežimą, vis dėlto pasiūlė.

— Norėčiau jums užmokėti už rato pakeitimą, — pradėjo ji, o kai jis griežtai papurtė galvą, pridūrė: — Tokiu atveju gal galiu jus pavežti? Aš važiuosiu valstijas jungiančiu greitkeliu į rytus.

— Būčiau labai dėkingas, — atsakė Žakas ir šyptelėjo priimdamas pasiūlymą, o paskui pasilenkęs skubiai ištraukė kelionmaišius iš po mašinos. — Aš taip pat keliauju į rytus.

Kai abu susėdo į automobilį, jis pasisakė esąs Alenas Oldričas. Džulė prisistatė kaip Džulija Matison, tačiau norėdama užsitikrinti, kad jis suvokia, jog jam siūloma tik važiuoti ir nieko daugiau, kitą kartą jį kalbindama, kreipėsi kaip į poną Oldričą. Jis suprato jos užuominą ir vėliau pats vadino ją panele Matison.

Paskui Džulei atlėgo. Panelės Matison formalumas ją nuramino, kaip ir tai, kad jis pripažino jų situaciją. Bet vėliau, kai jis visiškai nutilo ir tapo abejingas, ji pasigailėjo reikalavusi tokio formalumo. Žinojo nesugebanti slėpti savo minčių, todėl jis greičiausiai iš pat pradžių suprato, kad ji jam parodė jo vietą — nereikalingas užgaulumas, tuo labiau kad jis, pakeisdamas jai ratą, parodė tik galantišką draugiškumą.

17

Po dešimties minučių kelyje, Žakas pajuto, kad smaugianti įtampa, veržusi jam krūtinę, ima atlėgti, ir jis atsikvėpė — pirmas lengvas atokvėpis po daugelio valandų. Ne, ištisų mėnesių. Metų. Tuštuma ir bejėgiškumas taip ilgai buvo jį užvaldę, kad be jų jam beveik svaigo galva. Pro šalį praūžė raudonas automobilis, kirto jų juostą, kad išsuktų iš greitkelio, paslydo ir apsisuko, vos per kelis colius nuo bleizerio — tik todėl, kad jauna moteris šalia jo stebėtinai meistriškai valdė keturių ratų važiuoklę. Deja, ji taip pat važiavo velnioniškai greitai ir nutrūktgalviškai agresyviai, drąsiai ignoruodama pavojų, tai, kaip Žakas patyrė, buvo unikalūs ir būdingi teksasiečių bruožai.

Jis svarstė, kaip pasisiūlyti, kad ji leistų jam vairuoti, kai ji ramiai ir linksmai pasakė:

— Dabar galit nurimti. Aš jau sulėtinau greitį. Nenorėjau jūsų gąsdinti.

— Aš nebijojau, — nenorėdamas atžariai atsakė jis.

Ji sužvairavo į jį ir lėtai nuovokiai nusišypsojo.

— Jūs abiem rankom laikotės įsikibęs į prietaisų skydelį. Paprastai tai visada išduoda.

Du dalykai staiga pribloškė Žaką: jis taip ilgai išbuvo kalėjime, kad lengvas pajuokavimas tarp dviejų skirtingos lyties asmenų jam tapo visai nebesuprantamas ir svetimas ir kad Džulės Matison šypsena pritrenkianti. Jos šypsena, įsižiebusi akyse, kerinčiai nušviesdavo visą veidą, nors šiaip jis buvo tik dailus. Kadangi gėrėtis ja buvo daug parankiau negu rūpintis tais dalykais, kurie nepriklausė nuo jo valios, Žakas visą dėmesį sutelkė į Džulę. Ji buvo beveik nepasidažiusi, tik lūpas lengvai brūkštelėjusi lūpdažiu, ir iš merginos sklindantis skaistumas, tankių žvilgančių rudų plaukų šukuosenos paprastumas — viskas vertė jį galvoti, kad ji dar neturi dvidešimties, o gal keleriais metais perkopusi dvidešimt. Kita vertus, kaip dvidešimtmetė atrodė pernelyg tikra ir pasitikinti savimi.

— Kiek jums metų? — tiesiai paklausė jis, paskui susigūžė, kad taip stačiokiškai, netaktiškai paklausė. Tikriausiai, jeigu jie nesučiups jo ir nesugrąžins atgal į kalėjimą, jam teks iš naujo mokytis kai kurių dalykų, kuriuos manė turįs iš prigimimo — elementaraus mandagumo ir pokalbių su moterimis etiketo.

Tačiau, užuot suirzusi, Džulė švystelėjo jam vėl savo kerinčią šypseną ir smagiai atsakė:

— Man dvidešimt šešeri.

— Dieve mano! — Žakas išgirdo save leptelint, paskui užsimerkė pasidygėjęs savo neįtikėtinu netaktu. — Norėjau pasakyti, — paaiškino jis, — kad neatrodot esanti tokio amžiaus.

Ji, matyt, pajuto jo suglumimą, nes tyliai nusijuokė ir pasakė:

— Gal dėl to, kad aš vos kelios savaitės esu dvidešimt šešerių.

Bijodamas pasakyti vėl ką nors spontaniškai, jis stebėjo, kaip stiklo valytuvai be perstojo brėžia pusmėnulius ant priekinio stiklo, ir tuo pat metu analizavo kitą klausimą, kad jame nebūtų nė krislelio tos beskonybės, sudarkiusios ankstesnius jo žodžius. Jausdamas, kad kitas klausimas geresnis, jis tarė:

— Ką jūs veikiat?

— Aš mokytoja.

— Nepanaši.

Nepaaiškinamas juokas vėl įsižiebė jos akyse, ir jis pastebėjo, kaip ji sutramdė savo šypseną. Jausdamasis visai sutrikęs ir suglumęs dėl jos nenuspėjamų reakcijų, jis kiek šiurkštokai paklausė: