Judith McNaugth - Tobula

Iš nuostabos Džulė prasižiojo. Jis traukė ne į tarnybą kažkokiame nežinomame Teksaso mieste, bet prie namo Kolorade?

Radijo diktorius baigė savo reklamas ir pranešė:

— Mes turim naują pranešimą apie artėjančią pūgą, bet pirmiausia štai keletas naujausių žinių iš šerifo įstaigos ...

Džulė beveik jo negirdėjo, buvo įsispitrėjusi į aukštą vyriškį, kalbantį telefonu, ir vėl pajuto atslenkant tą keistą nerimą — kažkas jai buvo pažįstama. Jis tebestovėjo petimi atsisukęs į ją, tačiau buvo nusiėmęs tamsius akinius ir dabar laikė juos rankoje. Tarsi pajutęs jos žvilgsnį, pasuko galvą. Žako akys susiaurėjo, pastebėjusios išskleistą žemėlapį jos rankose, ir tą pačią akimirką Džulė pirmąsyk aiškiai pamatė gerai apšviestą jo veidą be maskuojančių tamsių akinių.

— Apytikriai ketvirtą valandą po pietų šiandien , — sakė balsas per radiją, — kalėjimo darbuotojai pastebėjo, kad įkalintas žmogžudys Zakaris Benediktas pabėgo, būdamas Amarile.

Akies mirksniu suakmenėjusi, Džulė spoksojo į atšiaurų, šiurkštų jo veidą.

Ir atpažino.

— Ne! — suriko ji, kai jis numetė telefono ragelį ir leidosi bėgti prie jos. Ji nėrė prie mašinos šono, atplėšė dureles ir, persilenkusi per priekinę sėdynę, užspaudė keleivio durų užraktą akimirką po to, kai Žakas atplėšė duris ir pagriebė ją už riešo. Su jėga, gimusia iš gryno siaubo, ji sugebėjo ištraukti ranką ir pulti šonu pro atviras savo dureles. Klubu trenkėsi į žemę, vargais negalais atsistojo ir leidosi bėgti, slysdama ant pažliugusio sniego, klykdama pagalbos, žinodama, kad niekas aplinkui jos neišgirs. Jis sugavo ją, nenubėgusią nė penkių jardų, staigiai apsukęs truktelėjo atgal ir prispaudė prie bleizerio šono.

— Nejudėk ir užsičiaupk!

— Imk mašiną! — sušuko Džulė. — Imk ją ir palik mane čia!

Nekreipdamas į ją dėmesio, per petį žvilgterėjo į Kolorado žemėlapį, numestą Džulės, priplotą prie aprūdijusio šiukšlių konteinerio už penkiolikos pėdų. Tarytum sulėtintame filme Džulė stebėjo, kaip vyras iš kišenės išsitraukė blizgantį juodą daiktą ir nutaikė į ją, atbulas eidamas prie žemėlapio ir jį pakeldamas. Ginklas. Dieve šventas, jis turi ginklą!

Visas jos kūnas ėmė nevaldomai drebėti, kol ji, apimta kažkokio isteriško netikėjimo, klausėsi diktoriaus balso, baigiančio skaityti žinias.

— Manoma, kad Benediktas ginkluotas ir pavojingas. Pamačiusius jį, prašome nedelsiant pranešti Amarilo policijai. Piliečiai neturėtų artintis prie jo. Antrasis pabėgęs kalinys , Dominikas Sandinis, rastas ir suimtas...

Jai vos nesulinko keliai, bežiūrint, kaip Žakas artinasi prie jos vienoje rankoje su ginklu, kitoje su vėjo plėšiamu žemėlapiu ir nurodymais. Už ketvirčio mylios automobilių prožektoriai apšvietė kalvą, ir jis ginklą įkišo atgal į kišenę, kad niekas nepamatytų, tačiau kartu įkišo ir savo ranką.

— Lipk į mašiną, — įsakė jis.

Džulė sviedė žvilgsnį per petį į artėjantį pikapą, karštligiškai svarstydama neįmanomas galimybes išvengti kulkos ar net viltį atkreipti mašinos vairuotojo dėmesį, prieš Zakariui Benediktui ją nušaunant.

— Nemėgink, — perspėjo jis grėsmingu balsu.

Širdis jai daužėsi į šonkaulius, bežiūrint, kaip pikapas ties kryžkele suko į kairę, tačiau neklausyti jo įsakymo neišdrįso. Ne čia, dar ne. Instinktas ją įspėjo, kad šis apleistas kelio ruožas pernelyg izoliuotas, kad jai kas nors pavyktų, nepraradus gyvybės.

— Judinkis!

Jis paėmė ją už alkūnės ir nuvedė prie atvirų durų vairuotojo pusėje. Gaubiama tirštėjančių snieguoto žiemos vakaro sutemų, Džulė Matison netvirtu žingsniu ėjo šalia nuteisto žmogžudžio, nutaikiusio į ją ginklą. Ją buvo apėmęs stingdantis jausmas, kad jie abu išgyvena vieną jo filmų sceną — tą, kuriame įkaitas nužudomas.

18

Rankos jai taip smarkiai drebėjo, kad tik apčiuopomis įstengė sugraibyti mašinos raktelius, o kai bandė užvesti mašiną, ji vos neužsiurbė variklio, nes ir kojos jai virpėjo iš baimės. Pagrobėjas abejingai stebėjo ją iš keleivio vietos.

— Važiuok, — piktai paliepė jis, užkūrus variklį.

Džulė įstengė apsukti automobilį ir nuvažiuoti ligi stovėjimo aikštelės galo, tačiau sustojo prie pagrindinio kelio; jos sąmonė buvo taip paralyžiuota baimės, kad ji negalėjo rasti žodžių suformuluoti paprasčiausiam klausimui.

— Sakiau, važiuok!

— Į katrą pusę? — sušuko ji, nekęsdama to baikštaus, maldaujančio savo balso tono ir šlykštėdamasi tuo gyvuliu šalimais, privertusio ją patirti tokį nesutramdomą siaubą.

— Atgal tuo pačiu keliu.

— A... atgal?

— Girdėjai, ką sakiau.

Piko valandą užpustytu greitkeliu netoli miesto mašinos vos šliaužė. Automobilyje įtampa ir tyla smaugte smaugė. Beviltiškai mėgindama nuraminti įsisiautėjusius nervus ir žvalgydamasi kokios nors galimybės pabėgti, Džulė pakėlė drebančią ranką perjungti radijo stočiai, neabejodama, kad jis įsakys to nedaryti. Kai jis nieko nepasakė, ji pasuko rodyklę ir išgirdo diskžokėjaus balsą pristatant vesterno kantri dainą. Po sekundėlės automobilį užliejo linksmi dainos „Ali My Ex’s Live in Texas“ garsai.

Kol dainavo Džordžas Streitas, Džulė žvalgėsi į kituose automobiliuose sėdinčius žmones, kurie po ilgos dienos traukė namo. Vyriškis, sėdintis gretimame eksploreryje, klausėsi tos pačios radijo stoties, pirštais bilsnodamas į vairą pagal dainos ritmą. Jis pasižiūrėjo į ją ir pastebėjęs, kad mergina į jį žiūri, draugiškai linkterėjo, o paskui vėl įsistebeilijo į priekį. Džulė žinojo, kad vyras nepamatė nieko neįprasta. Jam viskas atrodė absoliučiai normalu ir, jeigu jis būtų sėdėjęs ten, kur ji sėdėjo, būtų atrodę absoliučiai normalu. Džordžas Streitas dainavo normaliai, greitkelis, prisigrūdęs automobilių, kurių vairuotojams rūpėjo pasiekti namus, atrodė normaliai, sniegas buvo gražus, visa buvo kaip įprastai. Viskas buvo normalu.

Išskyrus vieną dalyką.

Šalia jos sėdėjo pabėgęs žmogžudys, laikantis į ją nukreiptą ginklą. Tas jaukus, tariamas normalumas, kaip priešprieša jos būklės beprotiškai realybei, staiga Džulę iš sąstingio pastūmėjo veikti. Mašinos pajudėjo ir iš nevilties jai gimė mintis: jie jau buvo pravažiavę kelias mašinas grioviuose abipus kelio. Jeigu ji galėtų imituoti slydimą į griovį dešinėje ir jeigu galėtų staigiai pasukti vairą į kairę, tarytum jie slystu į griovį, jos durelės liktų varstomos, o jo gal užsikirstų. Jos automobilyje tai suveiktų, bet ji nebuvo tikra, kaip būtų su keturių varomųjų ratų bleizeriu.

Šalia sėdintis Žakas pastebėjo, kaip mergina nepaliaudama žvilgčioja į kelkraštį. Pajuto jos kylančią paniką ir suprato, kad baimė privers ją bet kurią akimirką griebtis ko nors desperatiško.

— Nurimk! — įsakė jis.

Džulės baimė pasiekė viršūnę, ir ją apėmęs siaubas žaibiškai virto įniršiu.

— Nurimk! — paantrino ji drebančiu balsu, muistydama galvą ir piktai dėbsodama į jį. — Dėl Dievo meilės, kaip, tavo manymu, aš galiu nurimti, kai sėdi į mane nutaikęs ginklą? Pasakyk!

Ji turėjo tikslą, pagalvojo Žakas, ir prieš merginai griebiantis dar kokių nors priemonių, kurios iš tikrųjų apsunkintų jo padėtį, jis nusprendė ją nuraminti, taip abiem būtų geriau.

— Tik nesijaudink, — mokė jis.

Džulė stebeilijo tiesiai prieš save. Palengva retėjo automobilių srautas, tolydžio greitėdamas, ir ji ėmė svarstyti galimybę įsirėžti bleizeriu į aplinkinius automobilius, bandant sukelti nemažą grūstį. Dėl tokio įvykio tektų iškviesti policiją. Tai būtų labai gerai.