Judith McNaugth - Tobula

— Pone Benediktai, — pradėjo ji, iš tiesų įstengusi nežymiai kreivai šyptelėti. — Aš dėkinga jums už pažadą manęs nenuskriausti. Nenorėjau būti sarkastiška. Tiesiog bijojau, ir tiek.

— O dabar jau nebebijai? — suabejojo jis, o balse pasigirdo skeptiškų gaidelių.

— Na, taip, — Džulė skubiai užtikrino jį. — Bet jau nebe taip. Šitą aš ir turėjau omeny.

— Gal galiu pasiteirauti, kas sukėlė tokią staigią permainą? Apie ką galvojai, kai tylėjai?

— Apie knygą, — atsakė ji, jai tai atrodė saugu. — Kriminalinę istoriją.

— Perskaitytą? Ar tą, kurią ketini parašyti?

Ji išsižiojo, tačiau nieko nepasakė, o tada suprato, kad jis pats to nesuvokdamas suteikė jai puikią progą jį sutriuškinti.

— Visada norėjau kada nors parašyti kriminalinį romaną, — kaip pašėlusi ėmė Džulė improvizuoti, — ir man šovė į galvą, kad tai galėtų būti... na, tyrimas.

— Suprantu.

Ji sviedė dar vieną žvilgsnį į jį ir išsigando jo šiltos šypsenos. Tas velnias sugebėjo kerėti gyvates, suprato ji, prisimindama tą šypseną, švysčiodavusią kino ekranuose ir uždegdavusią visą moterišką auditoriją.

— Tu, Džule, nepaprastai drąsi mergina.

Ji sutramdė savo irzlų reikalavimą būti vadinama panele Matison.

— Iš teisybės aš didžiausia bailė pasaulyje, pone...

— Mano vardas Žakas, — įsiterpė jis, ir abejingame jo balso tone ji vėl išgirdo įtarumo gaidelių.

— Žakas, — skubiai pritarė ji. — Tu teisus, mums derėtų vadinti vienas kitą vardais, nes mudu, matyt, būsim drauge?

— Kurį laiką, — pasufleravo jis, ir Džulė visomis pastangomis sugebėjo paslėpti savo beviltišką įniršį dėl jo neapibrėžto atsakymo.

— Kurį laiką, — pritarė ji, stengdamasi išsaugoti neutralų toną. — Ką gi, gal tai pakankamai ilgas laikas, kad pagelbėtum mano preliminariam tyrimui, — ji stabtelėjo, svarstydama, ko jo toliau klausti. — Gal galėtum man truputį paaiškinti, koks iš tiesų yra kalėjimas. Tai labai padėtų mano knygai.

— Nejau?

Žakas velnioniškai ją baugino subtiliais tolydžio besikeičiančiais balso niuansais. Dar niekada ji nebuvo sutikusi to kito vyro ar moters, kuris sugebėtų tiek perteikti nepastebimai keisdamas balsą, ir niekada gyvenime nebuvo girdėjusi tokio balso. Tai buvo sodrus baritonas, akies mirksniu galėdavęs nepaaiškinamai pereiti iš mandagaus į linksmą, ledinį ar grėsmingą toną. Atsakydama į jo klausimą, Džulė ryžtingai linkterėjo galvą, mėgindama neutralizuoti skeptišką jo toną, savajam suteikdama energijos ir įtikinamumo.

— Be jokios abejonės. — Staiga jai šovė į galvą mintis, kad jei jis manytų ją palaikant jį, gal būtų nebe toks atsargus. — Esu girdėjusi, kad į kalėjimą pasodinama daug nekaltų žmonių. Ar ir tu buvai nekaltas?

— Kiekvienas kalinys tvirtina esąs nekaltas.

— Taip, bet ar tu nekaltas? — neatlyžo jinai, trokšdama sulaukti teigiamo atsakymo, kad ji galėtų dėtis tikinti juo.

— Prisiekusieji pasakė, kad esu kaltas.

— Kartais prisiekusieji klysta.

— Dvylika dorų garbingų piliečių, — staiga atsakė jis iš neapykantos suledėjusiu balsu, — nusprendė, kad aš kaltas.

— Esu tikra, kad jie stengėsi būti objektyvūs.

— Mėšlas, — pareiškė jis su tokiu įniršiu, kad nuo vėl užplūdusios išgąsčio ir baimės bangos Džulė rankomis stipriau suspaudė vairą. — Jie įkalino mane už tai, kad esu turtingas ir įžymus, — atrėžė jis. — Stebėjau jų veidus per teismą, ir kuo daugiau apygardos prokuroras siautėjo dėl mano privilegijuoto gyvenimo ir Holivudo nemoralumo, tuo labiau prisiekusieji troško mano kraujo! Visa ta nelemta šventeiviška dievobaiminga šutvė žinojo, jog buvo „pagrįsta abejonė“, kad neįvykdžiau tos žmogžudystės, todėl jie ir nesiūlė mirties bausmės. Visi buvo matę per daug filmų su Periu Meisonu — jie įsivaizdavo, jei aš to nepadariau, turėčiau įrodyti, kas tai padarė.

Džulė pajuto, kaip nuo įsiūčio jo balse sudrėko jai rankos. Dabar, labiau negu bet kada, ji suvokė, kaip būtina įtikinti jį, kad jį užjaučia.

— Bet tu nekaltas, ar ne? Tiktai negalėjai įrodyti, kas iš tiesų nužudė tavo žmoną, juk taip? — tikino ji drebančiu balsu.

— Ar ne vis tiek? — atkirto jis.

— M-man ne vis tiek.

Akimirką ledinėje tyloje jis stebėjo ją, o paskui jo balsas vėl staigiai pasikeitė, ir Džulė išgirdo jį švelniai bei įtaigiai tariant:

— Jeigu tau išties ne vis tiek, tokiu atveju — ne, aš jos nenužudžiau.

Žinoma, jis melavo. Turėjo meluoti.

— Tikiu. — Ir, mėgindama jį dar labiau įtikinti, pridūrė: — O jeigu esi nekaltas, tuo didesnė teisė bėgti iš kalėjimo.

Jis atsakė nesmagiai ilga tyla, ji jautė, kaip skvarbus jo žvilgsnis tyrinėjo kiekvieną jos veido bruožą, o paskui netikėtai tarė:

— Ženklas rodo, kad toliau yra telefonas. Sustok, kai pamatysi.

— Gerai.

Telefonas buvo prie kelio, ir Džulė įsuko į šalikelę. Ji stebėjo išorinį užpakalinio vaizdo veidrodėlį, tikėdamasi pamatyti kokį sunkvežimį ar šiaip kokį vairuotoją, kurį galėtų susistabdyti, bet apsnigtame kelyje buvo labai menkas judėjimas. Jo balsas privertė ją staigiai atsigręžti kaip tik tuo metu, kai jis ištraukė jos automobilio raktelius iš uždegimo spynelės.

— Tikiuosi, — tarė jis pašaipiai, — nepamanysi, kad nepatikėjau, kai sakei tikinti, jog esu nekaltas, ir nori matyti mane pabėgant. Raktus imu tik dėl to, kad, tarp kitko, esu labai atsargus žmogus.

Džulė pati save nustebino sugebėjusi papurtyti galvą ir įtikinamai pasakyti:

— Aš tavęs nekaltinu.

Šyptelėjęs jis išlipo iš automobilio, tačiau tebelaikė ranką kišenėje su ginklu, kaip sąmoningą grėsmingą priminimą jai, ir paliko praviras keleivio duris, be jokios abejonės, tam, kad matytų, ką ji darys, kol jis skambins telefonu. Neturėdama galimybės pabėgti nuo jo ir nuo gresiančios kulkos, Džulė nesitikėjo tučtuojau išsigelbėti, tačiau galėjo ruoštis ateičiai. Kai jis žengė į sniegą, ji taip nuolankiai paprašė, kaip tik įstengė:

— Ar neprieštarausi, jeigu iš savo rankinuko išsiimsiu rašiklį ir popieriaus, kad galėčiau kai ką užsirašyti, kol kalbėsi telefonu, supranti, pasižymėti jausmus ir visa kita, kad galėčiau panaudoti savo knygoje? — Nespėjus jam uždrausti, ką akivaizdžiai jis ketino daryti, ji atsargiai siekė savo rankinės nuo užpakalinės sėdynės, tuo pat metu dėstydama motyvus, kodėl jis neturėtų atmesti jos prašymo. — Rašymas visada ramina man nervus, — aiškino ji, — o tu, jei nori, gali iškrėsti mano rankinę. Pamatysi, kad neturiu nei antrų raktų, nei jokių ginklų. — Norėdama įrodyti, ji atsegė rankinę ir padavė jam. Jis sviedė į ją nekantrų susirūpinusį žvilgsnį, ir Džulė pajuto, kad jis nė akimirką netikėjo jos pasakojimu apie romano rašymą ir tik pritarė jai, kad apmaldytų.

— Rašyk, — pasakė, paduodamas jai rankinuką.

Jam nusigręžus, Džulė ištraukė nedidelį bloknotą ir rašiklį. Nenuleisdama akių nuo jo nugaros, ji sekė, kaip jis ima telefono ragelį ir meta monetas į automatą, paskui skubiai tą patį pranešimą užrašė ant trijų skirtingų popierėlių.

PRANEŠK POLICIJAI. AŠ PAGROBTA. Akies kampučiu ji matė, kaip jis ją stebi, ir palaukė, kol jis nusisuko pasikalbėti su tuo, kam skambino, paskui išplėšė pirmuosius tris lapelius, sulenkė juos pusiau ir įkišo į rankinės išorinę kišenę, kad be vargo galėtų pasiekti. Vėl atsivertė užrašų knygelę ir įsistebeilijo į ją, mintyse karštligiškai ieškodama būdų perduoti raštelius žmonėms, kurie galėtų jai pagelbėti. Dingtelėjus gerai minčiai, vogčia dirstelėjo į jį, norėdama įsitikinti, ar jis nežiūri, tada skubiai ištraukė vieną raštelį iš savo rankinuko ir sulanksčiusi įkišo jį į dešimties dolerių banknotą iš savo piniginės.