Judith McNaugth - Tobula

— Ar žadi drauge su manim įeiti vidun ir žiūrėti? — piktai pratrūko, negalėdama patikėti.

Nepaisydamas jos, jis apsižvalgė po mažytę kokliais išklotą patalpą, kaip ji spėjo, ieškodamas langų, ir jų neradęs paleido jos ranką.

— Paskubėk. Ir, Džule, tik nekvailiok.

— Kaip? — paklausė ji. — Nepasikarti tualetiniu popieriumi? Eik sau, po galais! — Ištraukusi ranką, ji žengė vidun ir, bedarant duris, staiga dingtelėjo mintis — užsklęsti duris ir likti viduje. Su pergalės šūksniu viduje ji pirštų galais pasuko užraktą ir tuo pat metu užtrenkė duris, paremdama jas petimi. Durų liežuvėlis įkrito į skląstį, saugiai trinktelėjęs, tačiau atrodė, kad užraktas neužsikabino, ir ją pagavo nemalonus jausmas, kad kitoje durų pusėje Žakas laiko rankeną.

Kitoje durų pusėje jis suko rankeną ir rankena sukosi jos delne, o tuo pat metu jo smagios rezignacijos pilnas tonas pasakė jai, kad ji neklydo.

— Tu, Džule, turi pusantros minutės, kol atidarysiu šias duris.

Puiku. Be jokios abejonės, jis buvo dar ir iškrypėlis, pamanė ji, skubiai atlikdama tai, ko ir buvo čia atėjusi. Ji plovėsi rankas lediniu vandeniu, kai Žakas pravėrė duris ir pranešė:

— Laikas baigėsi.

Užuot lipęs į bleizerį, jis delsė, laikydamas kišenėje ranką su ginklu.

— Įpilk benzino, — nurodė jis, atsišliejęs į automobilio šoną ir stebėdamas ją, kol ji vykdė jo paliepimą. — Užmokėk, — įsakė, kai ji baigė pilti, nugręžęs veidą nuo vyriškio būdelėje.

Pažeistas Džulės taupumo jausmas akies mirksniu nustelbė jos neviltį ir baimę, ir ji puolė prieštarauti pamačiusi, kad jis ištiestoje rankoje laiko du banknotus po dvidešimt dolerių. Jos pasipiktinimas išaugo dešimt kartų, kai ji suvokė, kad Žakas tramdo lyg ir kokią šypseną.

— Man regis, tu jau pradedi tuo mėgautis! — rėžė ji piktai, griebdama pinigus jam iš rankos.

Žakas stebėjo sustingusius jos pečius, kai ji nusisuko, ir priminė sau, kad daug protingiau ir naudingiau būtų kiek nukenksminti jos priešiškumą, kaip anksčiau buvo ketinęs. Jeigu jis galėtų nuteikti ją normaliai, būtų dar geriau. Todėl tyliai kikendamas pasakė:

— Tu visiškai teisi. Man regis, aš imu tuo mėgautis.

— Šunsnukis, — drėbė ji.

Aušra jau ėmė rausvinti pilko dangaus pakraščius, kai Džulė pamanė, kad Žakas bus užmigęs. Jis vertė ją laikytis šalutinių kelių, vengiant valstijas jungiančių greitkelių, todėl jai teko važiuoti per gilų sniegą, tokį klastingą, kad vietomis galėjo keliauti tik vidutiniškai po trisdešimt mylių per valandą. Tris kartus jiems teko prastovėti ilgas valandas dėl avarijų ant plento, ir vis tiek jis vertė ją važiuoti toliau. Kiaurą naktį radijas ištisai pranešinėjo apie jo pabėgimą, tačiau kuo toliau į Koloradą jie važiavo, tuo mažiau buvo kalbama apie jo dingimą, be abejonės, dėl to, kad niekas nesitikėjo, jog jis trauks į šiaurę, tolyn nuo didžiųjų oro uostų, traukinių ir autobusų. Ženklas, kurį ji buvo pravažiavusi prieš mylią, rodė, kad priekyje už penkių mylių yra poilsiavietė, ir Džulė meldėsi, kad šioje, kaip ir paskutiniojoje, kurią buvo pravažiavę, stovėtų nors keli sunkvežimiai su kabinose miegančiais vairuotojais. Realiausias sumanymas, kurį ji įstengė sukurti per visą begalinę, varginančią kelionę, buvo tiktai tas, kuris turėjo dvigubą tikslą — priversti pagrobėją paimti automobilį, o ją palikti. Atrodė taip pat nepavojinga, kaip ir bet kas šiomis aplinkybėmis. Ji įsuks į aikštelę, o atsidūrusi greta sunkvežimių, nuspaus bleizerio stabdžius, iššoks iš automobilio ir taip ims šauktis pagalbos, kad pažadintų sunkvežimių vairuotojus. Tada, jeigu visa ši fantazija išsipildys, keli tvirti vairuotojai — geriausia milžinai vyrai su ginklais ir variniais krumpliais ant rankų — pabus, iššoks iš mašinų ir lėks jos gelbėti. Jie partrenks Zakarį Benediktą žemėn, Džulei padedant, o paskui jį nuginkluos ir per racijas iškvies policiją.

Tai buvo geriausias scenarijus iš visų galimų, Džulė tai žinojo, bet jeigu bent dalelytė jo būtų įvykdoma, — jeigu nors vienas vairuotojas nubustų ir išliptų pasidomėti, kas vyksta, — ji beveik neabejojo išsivaduosianti nuo Zakario Benedikto. Kadangi, kai tik ji duos pavojaus ženklą ir atkreips žmonių dėmesį, vienintelis protingas jos žingsnis būtų pabėgti, sėdus į bleizerį. Jis nieko nelaimėtų gaišdamas, kad nušautų ją, o paskui eidamas nuo sunkvežimio prie sunkvežimio iššaudytų vairuotojus, kai pirmas šūvis tiktai privers kitus vairuotojus suklusti. Bet koks mėginimas suvaidinti finalinę sceną iš „Susišaudymo prie OK stovyklos“ būtų paprasčiausiai kvailas, o Benediktas kvailas tikrai nebuvo.

Džulė dėl to buvo tokia tikra, kad galėjo lažintis iš savo gyvybės.

Žvairomis dar sykį dirstelėjo į jį, kad įsitikintų, jog jis miega. Jo rankos buvo sukryžiuotos ant krūtinės, ilgos kojos ištiestos priekyje, galva atremta į šoninį langą. Alsavo lygiai ir ramiai.

Jis miegojo.

Padrąsinta Džulė atsargiai nukėlė koją nuo akceleratoriaus, palengva, nepastebimai sekdama, kaip spidometro rodyklė iš pradžių krinta nuo keturiasdešimt penkių mylių per valandą ligi keturiasdešimt dviejų, o paskui labai lėtai ligi keturiasdešimties. Norėdama įsukti į aikštelę, staigiai nepakeitusi greičio, kad nepabudintų keleivio, ji privalėjo važiuoti ne greičiau kaip trisdešimt mylių per valandą. Visą minutę ji išlaikė keturiasdešimt mylių greitį, paskui vėl atleido akceleratorių, koja jai drebėjo nuo pastangų kiekvieną kartą nepastebimai sumažinti greitį. Automobilis sulėtėjo ligi trisdešimties mylių per valandą, ir Džulė, ištiesusi ranką, truputį pagarsino radiją, kad išbalansuotų padidėjusią tylą automobilyje.

Poilsio zona buvo už ketvirčio mylios, nuo greitkelio slepiama pušų guoto, kai Džulė sumažino greitį ligi trisdešimties ir po colio dalelytę suko vairą, norėdama išvažiuoti iš plento. Murmėdama kažkokią padriką maldą, kad rastų ten sunkvežimių, ji sulaikė kvapą, apvažiuodama medžius, o paskui tyliai su palengvėjimu ir dėkingumu atsiduso. Priekyje trys sunkvežimiai stovėjo priešais mažą pastatėlį, kuriame buvo tualetai, ir nors auštant niekas ten nevaikštinėjo, ji tarėsi girdinti, kaip ūžia vienas iš dyzelinių variklių. Širdis jai daužėsi it pašėlusi, bet ji nepasidavė pagundai iškart veikti. Norėdama padidinti savo galimybes, ji turėjo būti prie pat sunkvežimių, kad galėtų pasiekti vieno jų dureles, prieš Benediktui ją sučiumpant.

Penkiolika jardų už pirmojo sunkvežimio Džulė buvo absoliučiai tikra girdinti motorą, ir kojos pėdą nukreipė prie stabdžio, visus kitus pojūčius sutelkdama į sunkvežimio kabiną, kad net aiktelėjo išsigandusi, kai Zakaris Benediktas staiga atsisėdo.

— Kur, po velnių... — pradėjo jis, tačiau Džulė neleido jam užbaigti. Staigiai nuspausdama stabdį, čiupo durų rankenėlę, atplėšė dureles ir, išpuolusi iš tebevažiuojančio automobilio, griuvo ant šono į apsnigtas provėžas. Skausmo ir siaubo apakinta, ji pamatė, kaip bleizerio užpakaliniai ratai rieda šalia per kelis colius nuo jos rankos ir automobilis pasviręs sudrebėjo ir sustojo.

— PADĖKIT MAN! — sukliko ji, stodama keturpėsčia, pėdos slydo, kai stengėsi išsilaikyti pažliugusiame sniege. — PADĖKIT MAN!

Ji jau buvo atsistojusi ant kojų ir bėgo prie artimiausio sunkvežimio kabinos, kai Zakaris Benediktas išsiveržė iš bleizerio ir, apsukęs ją iš užpakalio, puolė tiesiai prie jos, užkirsdamas jai kelią į pagalbą. Džulė pakeitė kryptį, norėdama jo išvengti.