Judith McNaugth - Tobula

— MALDAUJU! — klykė ji, bėgdama per sniegą, kad spėtų į tualetą ir užrakintų duris. Pamatė, kaip kairėje staigiai atsidarė sunkvežimio durys ir išlipo vairuotojas, nepatenkintas dėl kilusio sąmyšio; čia pat sau už nugaros išgirdo Benedikto kojas dundant per sniegą. — PADĖKIT! — klykė ji vairuotojui ir, dirstelėjusi per petį, spėjo pamatyti, kaip Zakaris Benediktas paėmė saują sniego.

Sniego gniūžtė skaudžiai kliudė jai petį ir bėgdama ji suriko:

— SULAIKYKIT JĮ! Jis...

Zakario Benedikto kvatojimas už kelių pėdų jai už nugaros užgožė jos žodžius.

— LIAUKIS, Džule, — rėkė jis ir vis dar bėgdamas šoko ant jos. — PAŽADINSI VISUS!

Stengdamasi įkvėpti pakankamai oro, kad vėl galėtų klykti, Džulė pasisuko ir, netekusi kvapo, atsidūrė po iškėtotu jo kūnu sniege, o paklaikusios mėlynos jos akys buvo vos už kelių colių nuo jo įniršusių; sunkvežimio vairuotoją turėjo apgauti tariamai šypsenai iššiepti sukąsti Žako dantys. Sunkiai alsuodama Džulė staigiai pasuko galvą į šoną, norėdama surikti, bet tuo metu jis sugrūdo saują šlapio sniego tiesiai jai į veidą. Dusdama ir apžlibinta ji girdėjo įnirtusį šnabždėjimą, kai jis čiupo už riešų ir užlaužė rankas virš galvos.

— Užmušiu jį, jei nors kiek priartės, — prašvokštė jis, dar smarkiau suspausdamas jai riešus. — Tegu tave velniai, jeigu šito nori! Ar kas nors turės dėl tavęs numirti?

Džulė inkštė, neįstengdama kalbėti, ir purtė galvą, stipriai užmerkusi akis; jai buvo bjauru žiūrėti į savo pagrobėją, nepakenčiama žinoti, kad vos už kelių pėdų buvo laisvė, ir viskas veltui, viskas dėl to, kad galiausiai atsidurtų aukštielninka ant sniego, prislėgta jo kūno, skaudant klubui, tyčia iškritus iš bleizerio. Ji girdėjo tankų Žako alsavimą, jautė jo atkaklumą.

— Jis ateina čia. Bučiuok mane, ir taip, kad atrodytų įtikėtina, kitaip jis mirs!

Nespėjus jai sureaguoti, jo burna prisispaudė prie jos. Džulės akys staigiai atsimerkė, jos žvilgsnį prikaustė sunkvežimio vairuotojas, kuris atsargiai ėjo artyn ir susiraukęs bandė įsižiūrėti į jų veidus.

— Po velnių, apkabink mane!

Jo burna sukaustė jai lūpas, ginklas kišenėje smigo jai į paširdžius, tačiau jos riešai dabar buvo laisvi. Ji galėjo grumtis, ir galbūt sunkvežimio vairuotojas linksmu veidu po juoda kepure su užrašu „PETE“ pamatys, kad vyksta kažkas labai negero, ir ateis jos gelbėti.

Ir jis mirs.

Benediktas buvo jai įsakęs apkabinti jį ir „taip, kad atrodytų įtikėtina“. Tarsi marionetė Džulė pakėlė nuo sniego švininius riešus ir glebiai uždėjo jam ant pečių, bet negalėjo prisiversti padaryti dar ką nors.

Žakas jautė sustingusias jos lūpas po savosiomis; jautė jos kūną, kietą kaip akmenį, prislėgtą jo svorio, ir suprato, kad ji bando sutelkti jėgas kitam momentui, kai, padedama trijų sunkvežimių vairuotojų, nutrauks trumpą jo laisvę ir gyvybę. Akies kampu jis matė, kaip vairuotojas lėtina žingsnius, tačiau vis dar artinasi prie jų, o jo veido išraiška darosi vis atsargesnė ir skeptiškesnė. Tai ir dar kai kas daugiau pralėkė Žako sąmonėje per tas tris sekundes, kol jie gulėjo, dėdamiesi, — neįtikinamai, — kad bučiuojasi.

Paskutinį kartą beviltiškai mėgindamas išvengti to, kas jam grėsė, Žakas prispaudė burną jai prie ausies ir prašvokštė žodį, kurio dešimt metų neleido sau vartoti: „Prašau!“

Tvirčiau apglėbdamas suakmenėjusią merginą, jis dar sykį suvaitojo maldaujamu tonu, kurio užslopinti neįstengė:

— Prašau , Džule...

Jausdamasi, tarsi pasaulis staiga būtų pakvaišęs, Džulė išgirdo maldavimą išsiveržiant iš jos pagrobėjo lūpų, lyg išplėštą jam iš krūtinės, akimirką prieš jo lūpoms įsisiurbiant į josios, ir jis skausmingai sukuždėjo:

— Aš nieko nenužudžiau, prisiekiu.

Maldavimas ir neviltis, pasigirdę jo balse, iškalbingai atgijo jo bučinyje ir padarė tai, ko negalėjo padaryti jokie grasinimai ir pyktis: privertė Džulę suabejoti ir susvyruoti, privertė patikėti, kad tai, ką ji girdėjo jo balse, buvo tikra.

Apkvaitusi nuo prieštaringų signalų, lekiančių jai galvoje, ji pasiaukojo dėl sunkvežimio vairuotojo. Kadangi norėjo išsaugoti šio žmogaus gyvybę ir verčiama dar kažko, kas buvo veik neprotinga ir visai nepaaiškinama, Džulė sutramdė bejėgiškumo ašaras, atsargiai apglėbė Zakario Benedikto pečius ir pasidavė jo bučiniui. Kai tik ji šitaip padarė, jis pajuto ją kapituliuojant, drebulys supurtė jį, o lūpos atlėgo. Nesuvokdama, kad per sniegą girgždėję žingsniai sustojo, Džulė leido jam praskirti jai lūpas, o pirštai patys apkabino jam kaklą ir pasinėrė į švelnius, tankius plaukus jam ant sprando. Ji juto, kaip Žakas sunkiai alsuodamas įkvėpė oro, kai atsakė į jo bučinį, ir staiga viskas ėmė keistis. Dabar jis iš tikrųjų bučiavo ją, jo rankos šliaužė žemyn, slydo jos pečiais, paskui paniro į šlapius plaukus, keldamos jos veidą arčiau prie savo alkanos ieškančios burnos.

Kažkur toli virš jos suglumęs lėtas Teksaso gyventojo balsas šūktelėjo:

— Panele, ar reikia jums pagalbos, ar ne?

Džulė girdėjo ir mėgino papurtyti galvą, tačiau burna, kuri nuožmiai slinko įžambiai jos lūpomis, dabar buvo atėmusi iš jos galimybę kalbėti. Kažkur sąmonės gelmėse ji žinojo, kad čia tik vairuotojui skirtas spektaklis; žinojo taip pat aiškiai, kaip ir tai, kad jai nieko kito neliko, kaip jame dalyvauti. Bet net jei taip ir buvo, tai kodėl ji negalėjo bent papurtyti galvą ar atmerkti akis.

— Spėju, kad nereikia, — pasakė vairuotojas Teksaso tarme, nešvankiai sukikenęs. — O jums, pone? Ar reikia pagalbos tam, ką darot? Galėčiau leisti jums kurį laiką atsipūsti...

Žakas kilsterėjo galvą tiek, kiek reikėjo atsitraukti nuo jos burnos, o jo žodžiai buvo kimūs ir tylūs.

— Susirask sau kitą, — patarė juokais vairuotojui. — Šita mano.

Paskutinį žodį jis iškvėpė tiesiai Džulei į lūpas; nespėjus jo burnai paliesti jos lūpų, jo rankos apglėbė ją, liežuvis atsargiai nuslydo per jos lūpas, versdamas jas prasižioti, o jo klubai, kieti ir reiklūs, atsirėmė į jos klubus. Tyliai suvaitojusi ir pasiduodama, Džulė priėmė karščiausią, aistringiausią, patį reikliausią bučinį, kokį kada nors buvo patyrusi.

Už penkiasdešimties jardų atsidarė sunkvežimio kabinos durelės ir vyriškas balsas paklausė:

— Ei, Pytai, kas tenai sniege dedasi?

— Po velnių, žmogau, o kaip tu manai? Du suaugę kvailioja, mušasi gniūžtėm ir niurkosi sniege.

— Atrodo, kad jie padarys vaiką , jeigu nesiliaus.

Gal naujas vyriškas balsas ar staigus suvokimas, kad jos pagrobėjas fiziškai susijaudinęs, Džulę grąžino į realybę, o gal sunkvežimio durų trinktelėjimas, lydimas motoro burzgimo, kai didžiulė puspriekabė pradėjo trauktis iš aikštės. Kad ir kokia būtų priežastis, Džulė uždėjo rankas Žakui ant pečių ir ėmė spausti, bet prireikė neįsivaizduojamų pastangų, kad ji pajudėtų ir sugebėtų atsistoti. Pagauta siaubo dėl nesuprantamo savo bejėgiškumo, Džulė stumtelėjo stipriau.

— Laikykit jį! — tyliai šūktelėjo. — Laikykit. Jis pabėgs!

Apstulbintas verksmingo jos balso, Žakas kilsterėjo galvą, įsistebeilijęs į drėgną merginos odą ir švelnią burną taip godžiai, kad beveik nesugebėjo pažaboti savo aistros. Ji nepaprastai žaviai pasidavė, tai, kokia ji buvo jo glėbyje, jos prisilietimo saldybė, mintis, kad galima mylėtis sniege auštant, pasirodė įtikėtina. Jis palengva apsidairė aplinkui ir nenorom nulipo nuo jos. Ne visai suprato, kodėl ji nusprendė neperspėti vairuotojo, tačiau kad ir kokie būtų jos motyvai, jis buvo jai skolingas daugiau negu mėginimą išprievartauti sniege. Be žodžių ištiesė jai ranką, slopindamas šypseną, kai ta pati mergina, kuri prieš minutę tirpte tirpo jo glėbyje, dabar pasiruošė gintis, akivaizdžiai ignoruodama jo gestą, ir pakilo nuo sniego.