Judith McNaugth - Tobula

Ji turėjo planą, vykdė jį, ir žinojimas, kad dabar ateitis priklauso nuo jos, leido jai kiek nurimti ir nepanikuoti. Baugu buvo tik dėl galvoje rezgamo plano. Jausmas gimė iš instinktyvaus, tačiau tvirto įsitikinimo, kad vienas dalykas, kurį pasakė Zakaris Benediktas, buvo teisybė: jis nenorėjo jai pakenkti. Todėl šaltakraujiškai jos nenušaus. Iš teisybės jeigu dabar mėgintų pabėgti, neabejojo, kad jis vysis ją, bet nešaus, nebent atrodytų, kad ji bando sustabdyti pravažiuojantį automobilį. Kadangi kelyje nebuvo jokių automobilių, Džulė nematė tikslo plačiai atverti duris ir bandyti bėgti — ne dabar, kai jis galėjo pralenkti ją ir ji nieko daugiau nelaimėtų, tik priverstų jį visą laiką ją sergėti. Daug geriau dėtis bendradarbiaujančiai ir kiek įmanoma numaldyti jo budrumą. Zakaris Benediktas gal ir yra pabėgęs kalinys, bet ji nebuvo tokia lengvatikė nesunkiai įbauginama bailė, kokia savo elgesiu pasirodė esanti ligi šiol. Visų pirma ji privalo elgtis protingai, priminė sau, drąsindama pati save. Tuo metu, kai jis buvo išpaikintas paauglių kino dievaitis, Džulė melavo, vogė ir kovojo už išlikimą gatvėje! Jeigu Džulė dabar susikaupusi apie tai galvotų, galėtų nepasiduoti Žakui, tuo ji neabejojo! Taip, beveik neabejojo. Kol ji nepraras galvos, turės puikią galimybę laimėti šitas sumanumo varžybas. Išsiėmusi užrašų knygelę, pradėjo užrašinėti saldžius komentarus apie savo pagrobėją tam atvejui, jeigu jis kartais paprašytų parodyti, ką ji buvo pasižymėjusi. Baigusi perskaitė savo absurdiškus komentarus:

Zakaris Benediktas bėga nuo neteisingo įkalinimo, įvykdyto šališko prisiekusiųjų teismo. Jis atrodo esąs inteligentiškas, malonus, šiltas žmogus — aplinkybių auka. Aš juo tikiu.

Prastesnės beletristikos pavyzdžio niekur nebūtum radęs, nusprendė ji viduje nusivaipydama. Ji buvo taip įsigilinusi, kad tik akimirką pajuto persmelkiant baimę, kai suprato, jog jis baigė kalbėti telefonu ir lipa į automobilį. Skubiai užversdama užrašų knygelę ir kišdama ją į rankinę, ji mandagiai paklausė:

— Ar pasikalbėjai su tuo, kam mėginai prisiskambinti?

Reaguojant į jos šypseną, jo akys smarkiai susiaurėjo, ir mergina pasijuto nejaukiai, supratusi, kad persistengė vaidindama „draugišką“ spektaklį.

— Ne. Jis tebėra ten, tačiau ne savo kambaryje. Maždaug už pusvalandžio vėl pabandysiu. — Džulė dar virškino šitą nenaudingos informacijos kąsnelį, kai jis siekė jos rankinės ir išėmė užrašų knygelę. — Tik dėl atsargumo, — pašaipiai pasakė jis, atversdamas knygelę. — Neabejoju, kad supranti?

— Suprantu, — patvirtino Džulė, nervingai linksmai ir drauge neviltingai, stebėdama, kaip jam atvipo žandikaulis, kai perskaitė, ką ji buvo parašiusi.

— Na? — paklausė ji su tariamu naivumu plačiai išpūsdama akis. — Ką manai?

Jis užvertė knygelę ir įkišo ją atgal į jos rankinę.

— Manau, kad esi per didelė lengvatikė, kad galėtum nevaržoma bastytis po pasaulį, jeigu iš tiesų tiki visu tuo.

— Aš labai didelė lengvatikė, — karštai patikino jį, užvesdama variklį ir išvažiuodama į greitkelį. Jeigu jis laikė ją kvaile ir naivuole, tai buvo nuostabu, fantastiška.

20

Pusvalandį jie važiavo tylėdami, tik retkarčiais ką nors tarstelėdami apie blogą orą ar vis sunkėjančias vairavimo sąlygas, tačiau Džulė stebėjo kelkraštį, ar nepasitaikys kokia skelbimų lenta, kad galėtų įgyvendinti savo planą. Tiks bet kokia greito maisto restorano reklama artėjant išvažiavimui iš greitkelio. Kai galiausiai pamatė, širdis jai ėmė plakti dvigubai greičiau.

— Žinau, kad tu tikriausiai nenorėsi sustoti ir užeiti į restoraną, bet aš mirštu badu, — pasakė ji atsargiai, draugiškai. — Šitas ženklas rodo, kad priekyje yra Makdonaldo restoranas. Galėtume gauti maisto, neišlipę iš automobilio.

Jis dirstelėjo į laikrodį ir ėmė purtyti galvą, tada mergina skubiai pridūrė:

— Man reikia ką nors užvalgyti kas porą valandų, nes sergu... — ji padvejojo sekundėlę, karštligiškai ieškodama tinkamo medicininio termino apibūdinti sutrikimui, kurio ji neturėjo, — hipoglikemija. Atsiprašau, bet jeigu nieko neužvalgau, man pasidaro labai bloga ir aš alpstu, ir...

— Puiku, mes ten sustosim.

Džulė vos nesuriko apimta nervingo džiaugsmo, kai sustojo prie išvažiavimo rampos ir pasirodė auksinės Makdonaldo arkos. Restoranas buvo tarp dviejų atvirų sklypų šalia vaikų žaidimų aikštelės.

— Sustojom pačiu laiku, — pridūrė ji, — nes man taip svaigsta galva, kad ilgiau nebeįstengsiu vairuoti.

Nepaisydama jo įdėmaus žvilgsnio, Džulė įjungė posūkį ir įvažiavo pro Makdonaldo vartus. Nors ir siautė pūga, stovėjimo aikštelėje buvo keletas automobilių, nors ir ne tiek, kiek Džulė būtų pageidavusi, ji matė keletą šeimų, susėdusių prie stalų restorane. Laikydamasi ženklų rodomos krypties, ji apvažiavo restoraną iš užpakalio ligi langelio, pro kurį būdavo aptarnaujami klientai, ir stabtelėjo prie garsiakalbio.

— Ko norėtum? — paklausė ji.

Prieš įkalinimą Žakas nebūtų sustojęs prie tokio restorano kaip šis, net jeigu jam būtų tekę kiaurą dieną važiuoti nevalgiusiam. Dabar jis pajuto, kaip teka seilės vien pagalvojus apie paprastą mėsainį ir keptas bulvytes. Tai padarė laisvė, pamanė jis, pasakęs Džulei, ką norįs valgyti. Laisvėje oras atrodė gaivesnis ir maistas patrauklesnis. O be to, laisvėje žmogus buvo labiau įsitempęs ir įtarus, nes kažką slėpė pernelyg linksma belaisvės šypsena, tai vertė jį būti nepaprastai atsargų. Ji atrodė tokia gaivi ir nuoširdi su tomis didžiulėmis mėlynomis akimis ir švelnia šypsena, bet iš išsigandusios belaisvės per daug greitai virto įniršusia įkaite, o paskui draugiška sąjungininke.

Džulė pakartojo jų užsakymą į mikrofoną — du mėsainiai su sūriu, du keptų bulvyčių ir du kokakolos.

— Iš viso 5 doleriai 9 centai, — pranešė balsas per mikrofoną. — Prašau važiuoti prie pirmojo langelio.

Sustojusi prie pirmojo langelio, ji pamatė, kaip jis rausiasi kišenėje pinigų, tačiau ji ryžtingai papurtė galvą, jau siekdama rankinės.

— Aš užmokėsiu, — pasiūlė ji, stengdamasi žiūrėti jam tiesiai į akis. — Aš vaišinu. Nesiginčyk.

Akimirką padvejojęs, jis ištraukė iš kišenės ranką, bet suglumęs suraukė tamsius savo antakius.

— Tu labai vaišinga.

— Tokia jau esu. Visada vaišinu. Visi taip sako, — lengvabūdiškai plepėjo, traukdama dešimties dolerių banknotą, į kurį buvo įkištas sulankstytas raštelis, pranešantis, kad ji pagrobta. Nebegalėdama ilgiau atlaikyti pagrobėjo triuškinamo žvilgsnio, Džulė skubiai nusuko akis į šalį ir visą dėmesį sutelkė į prie maisto išdavimo langelio stovinčią paauglę, kuri nuobodžiaudama nekantriai ją stebėjo. Kortelėje buvo užrašytas mergaitės vardas — Tifanė.

— Tai kainuos 5 dolerius 9 centus, — pasakė Tifanė.

Džulė ištiesė jai dešimties dolerių banknotą ir maldaujamai įsistebeilijo į mergaitę. Jos gyvybė priklausė nuo tos nuobodžiaujančios paauglės garbanotais, į arklio uodegą surištais plaukais. Tarytum sulėtintame filme Džulė pamatė, kaip ji išlanksto dešimties dolerių banknotą... Mažytis raštelis nuskriejo žemėn... Tifanė pasilenkė, pakėlė jį, šiepdamasi atidengė dantų smegenis. Atsitiesė... Dirstelėjo į Džulę.

— Ar jūsų? — paklausė, laikydama raštelį iškeltą aukštyn, ir žiūrėjo į automobilį.

— Nežinau, — atsakė Džulė, mėgindama priversti mergaitę perskaityti žodžius. — Galbūt. Kas ten rašoma... — pradėjo ji, o tada užstelbė riksmą, kai Zakario Benedikto ranka suspaudė jai alkūnę ir pistoleto vamzdis dūrė į šoną.