Judith McNaugth - Tobula

— Nekreipk dėmesio, Tifane, — tarė jis ramiai ir, persilenkęs pro Džulę, ištiesė ranką. — Raštelis mano. Tai pokštas. — Kasininkė dirstelėjo į raštelį, tačiau neįmanoma buvo suprasti, ar perskaitė jį prieš ištiesdama ranką ir paduodama jį į automobilį.

— Prašom, pone, — pasakė ji, persilenkdama pro Džulę ir paduodama Zakariui raštelį. Džulė sukando dantis, kai Zakaris Benediktas tariamai supratingai nusišypsojo Tifanei, kuri iš pasitenkinimo išraudo, duodama grąžą, priklausančią jiems iš dešimties dolerių banknoto. — Štai jūsų užsakymas.

Džulė automatiškai siekė baltų maišų su maistu ir kokakola, o išgąstingas jos veidas be žodžių maldavo mergaitę pakviesti policiją, administratorių ar dar ką nors! Nedrįsdama susidurti su Benedikto žvilgsniu, perdavė jam maišus, taip smarkiai drebančiomis rankomis, kad vos neišmetė kokakolos. Važiuodama šalin nuo langelio, ji laukė kokios nors jo reakcijos, bet kadangi planas taip niekingai žlugo, Džulė buvo nepasiruošusi tokiam grubiam įniršio protrūkiui, kurį išgirdo.

— Kvaila kekšele, ar bandai viską padaryti, kad būtum nužudyta? Važiuok ligi stovėjimo aikštelės, ten, kur ji galėtų mus matyti, ji stebi.

Džulė automatiškai pakluso, krūtinė smarkiai kilsavo, jai tankiai alsuojant.

— Valgyk, — įsakė jis, kišdamas jai panosėn mėsainį su sūriu. — Ir šypsokis arba... tepadeda man Dievas...

Ir vėl Džulė pakluso. Kramtė nejausdama skonio, kiekviena kūno ląstele stengėsi nuraminti įdirgintus nervus, kad vėl pajėgtų galvoti. Įtampa automobilyje buvo tokia didelė, kad virto gyvu, beveik apčiuopiamu daiktu, nuo kurio dar labiau sudirgo nervai. Ji prašneko vien tam, kad pertrauktų tylą.

— Ar n-n-negalėčiau gauti savo k-kolos, — paprašė ji, siekdama balto maišelio su gėrimais ant grindų prie jo kojų.

Jo delnas tarsi replės surakino jai riešą, grasindamas sulaužyti trapius jos kaulus.

— Man skauda! — sušuko Džulė, vėl pagauta panikos.

Jis dar skaudžiau suspaudė jai riešą, prieš blokšdamas šalin. Mergina atsilošė sėdynėje, atmetė galvą ir užsimerkė, rydama ašaras ir trindama tvinksinčią ranką. Dar prieš kelias akimirkas jis iš teisybės nebandė sukelti jai skausmo ir ji buvo nusiraminusi, klaidingai manydama, kad jis nėra išsigimėlis žudikas, žudantis kas papuola, o veikiau vyras, atkeršijęs neištikimai žmonai, apimtas beprotiško pavydo. Kodėl, nevilties apimta svarstė jinai, kodėl ji leido sau galvoti, kad jam ne vis tiek, ar nužudyti moterį, kurią jis paėmė į nelaisvę, ar paauglį, kuris sukels triukšmą ir pats paklius į pavojų. Atsakymas buvo toks: ją apmulkino ir suklaidino prisiminimai — prisiminimai visų tų žavingų istorijų apie jį žurnaluose, prisiminimai apie nesuskaičiuojamas valandas, praleistas kino teatruose su broliais, o vėliau su gerbėjais, besigėrint juo ir net fantazuojant apie jį. Būdama vienuolikos, ji nesuprato, kodėl jos broliai ir visi jos draugai laikė Žaką Benediktą tokiu nepaprastu, tačiau po kelerių metų ji pati tai puikiausiai suvokė. Šiurkštaus grožio, nepasiekiamas, seksualus ir ciniškas, sąmojingas ir kietas. O kadangi Džulė, gavusi stipendiją, buvo Europoje per garsiąją jo bylą, jai neteko girdėti tų bjaurių detalių, nieko konkretaus, kas atsvertų visus tuos žavius paveikslus ekrane, kurie tokie tikroviški pasirodė jai kino teatruose. Didžiausia gėda, kad Žakui pasakius, jog jis nekaltas, ji patikėjo, nes tik tada jam būtų prasminga bėgti, jeigu galėtų įrodyti savo nekaltumą. Dėl kažkokios nesuprantamos priežasties mažyčiukė jos dalelytė vis dar sakė jai, kad tai padėjo jai sutramdyti baimę, tačiau nesumenkino siekimo žūtbūt pabėgti. Net jeigu jis ir neįvykdė to nusikaltimo, už kurį buvo pasodintas į kalėjimą, tai nereiškė, kad jis nežudys, o jeigu jis nekaltas, — tas jeigu buvo milžiniškas ir labai neįtikėtinas.

Ji krūptelėjo visu kūnu, kai ant grindų dunkstelėjo maišas.

— Štai, — šiurkščiai pasakė jis, kišdamas jai skardinę su gėrimu.

Nenorėdama į jį žiūrėti, Džulė ištiesė ranką ir paėmė kokakolą, žvilgsnį įsmeigusi į vaizdą, matomą pro priekinį stiklą. Dabar ji suprato, vienintelė viltis jai pabėgti taip, kad niekas nebūtų sužeistas ar nužudytas, leisti Žakui išvažiuoti jos mašina, paliekant ją, užuot slankiojus aplinkui ir mėginus išsiveržti iš keblios padėties. Tai reiškė, kad ji privalo išlipti iš automobilio ir būti gerai matoma žiūrovams. Žlugo jos pirmasis bandymas pabėgti; dabar jis žinojo, kad ji žūtbūt stengsis antrąsyk vėl tai pakartoti. Jis lauks. Stebės. Kai ji vėl pamėgins, viskas turės būti tiksliai apgalvota. Ji instinktyviai žinojo, kad jai nebeteks laukti trečios progos. Bent nebebuvo reikalo apsimetinėti, kad esanti jo pusėje.

— Važiuojam, — šiurkščiai paragino jis.

Tylėdama Džulė užkūrė variklį ir išsuko iš aikštelės.

Po ketvirčio valandos jis vėl paliepė jai sustoti prie pakelės telefono ir dar sykį paskambino. Jis nebuvo prataręs nė žodžio, tik liepęs jai sustoti, ir Džulė įtarė jį žinant, kad tyla labiau tąso jai nervus negu bet kas, ką jis darytų, norėdamas ją įbauginti. Šį kartą skambindamas jis nenuleido nuo jos akių. Kai jis grįžo į automobilį, Džulė dirstelėjo į abejingą jo veidą ir nė minutės ilgiau nebegalėjo pakęsti tylos. Išdidžiai pažiūrėjusi į jį, mostelėjo galva į telefono būdelę ir paklausė:

— Atrodo, blogos žinios?

Žakas susitvardė nenusišaipęs, kad mergina vis dar nesiliauja priešinusis. Dailus jos veidelis išdavė atkaklią drąsą ir kandų protą, kuris nuolatos netikėtai jį užklupdavo. Užuot atsakęs, kad naujienos labai geros, jis gūžtelėjo. Tyla ją žlugdė, jis tai pastebėjo.

— Važiuok, — paliepė, atsilošęs sėdynėje ir ištiesęs kojas, tingiai stebėjo grakščius jos pirštus ant vairo.

Po kelių greitai prabėgsiančių valandų, vyras, labai panašus į Žaką, išvažiuos iš Detroito pro Vindzoro tunelį į Kanadą. Pasienyje sukels nemažą sumaištį, kad muitininkai jį įsimintų. O kai Žakas vieną ar dvi dienas pabus laisvėje, tie muitininkai turėtų jį prisiminti ir pranešti Jungtinių Amerikos Valstijų valdžios atstovams, kad pabėgęs kalinys greičiausiai įvažiavo į Kanadą. Per savaitę Žako Benedikto medžioklė greičiausiai susikoncentruos Kanadoje, tad Žakas galės laisviau vykdyti tolimesnį planą. Dabar galėjai pamanyti, kad kitą savaitę jam nieko nebereikės daryti, tiktai ilsėtis ir mėgautis laisve. Mintis atrodė maloni ir būtų sutaikiusi jį su pasauliu, jeigu ne ta įkaitė. Vienintelė kliūtis jo atokvėpiui. Labai didelė kliūtis, nes ne taip paprasta su ja susidoroti, kaip buvo manęs iš pradžių. Šiuo metu ji be reikalo važiavo taip lėtai ir svaidė į jį piktus žvilgsnius.

— Kas nutiko? — paklausė jis piktai.

— Visa bėda, kad man reikia tualeto.

— Vėliau!

— Bet... — Jis dirstelėjo į ją, ir Džulė suprato, kad ginčytis beprasmiška.

Po valandos jie perkirto Kolorado valstijos pasienį, ir jis pirmąsyk prašneko.

— Priešais yra sunkvežimių stovėjimo aikštelė. Išlipk prie išvažiavimo ir, jeigu viskas tvarkoj, mes ten sustosim.

Sunkvežimių aikštelė pasirodė pernelyg judri, kad tiktų jam, ir prabėgo dar geras pusvalandis, kol jis rado autoservisą, palyginti tuščią ir tenkinantį Žaką, nes tarp siurblių buvo tarnautojas, todėl galėjo užsimokėti už benziną, neįeidamas vidun, be to, iš lauko pusės prie pastato buvo tualetai.

— Eime, — paliepė merginai. — Neskubėk, — perspėjo, kai ji išlipo iš automobilio ir pasuko tualeto link. Jis pagriebė ją už alkūnės, tarsi norėdamas jai padėti pereiti per sniegą, jo pėdos traškino trapią sniego plutą, tuo pačiu ritmu, kaip ir jos, kai jis žengė lygiuodamas su ja. Kai jie priėjo tualetą, užuot paleidęs jos alkūnę, jis ištiesė ranką ir atidarė duris, o tada Džulė nebeištvėrė: