Judith McNaugth - Tobula

— Aš kiaurai peršlapau, — nusiskundė ji, uoliai vengdama jo žvilgsnio ir braukdama sniegą nuo plaukų, — esu visa snieguota.

Žakas automatiškai siekė valyti nuo jos sniegą, tačiau ji kaipmat atšoko, vengdama jo prisilietimo, kai pati valėsi pečius ir džinsų užpakalį.

— Nemanyk, kad gali liesti mane vien dėl to, kas ką tik įvyko! — perspėjo jį, tačiau Žakas vis dar mėgavosi jų bučinio sukeltais padariniais: didžiulės akys tamsiomis blakstienomis spindėjo, balta kaip porcelianas oda ties aukštais skruostikauliais nusidažė rausvai. Paraudusi ir kiek susijaudinusi, kokia buvo dabar, Džulė Matison atrodė stulbinamai graži. Be to, buvo drąsi ir labai gera, nes, nors ir neįveikė jos bauginimais ar žiaurumu, ji reagavo į jo beviltišką prašymą.

— Leidausi bučiuojama tik dėl to, kad supratau, jog tu teisus, — kodėl kas nors turėtų žūti vien dėl to, kad aš išsigandau. Na, dabar keliaukim ir baikim šią kankynę.

Žakas atsiduso.

— Iš tavo tono, panele Matison, suprantu, kad mes vėl priešai?

— Žinoma, priešai, — atšovė ji. — Nuvešiu tave ten, kur tau reikia, bet daugiau jokių triukų, tik išsiaiškinkim vieną dalyką: kai tave nuvešiu, netrukdysi man išvažiuoti, gerai?

— Gerai, — pamelavo Žakas.

— Tad keliaukim.

Valydamas sniegą nuo savo švarko rankovių, Žakas nusekė įkandin, stebėdamas, kaip vėjyje plaikstosi jos plaukai ir grakščiai supasi liekni klubai, jai žingsniuojant prie automobilio. Sprendžiant iš jos kalbos ir sustingusios nugaros, nebuvo jokios abejonės, kad ji pasiryžusi vengti bet kokių romantiškų susidūrimų su juo.

Šiuo atžvilgiu, kaip ir visais kitais, Žakas dabar buvo tvirtai pasiryžęs pasiekti tikslą, absoliučiai priešingą jos tikslui: jis buvo ragavęs jos lūpų skonio ir pajutęs jų atsaką. Išbadėję jo pojūčiai norėjo mėgautis puotos gausa.

Viena jo proto dalis perspėjo jį, kad bet koks seksualinis įsipainiojimas su jo belaisve — beprotybė. Tai viską sukomplikuotų, o jam daugiau komplikacijų nebereikėjo.

Kita jo proto dalis klausėsi sujaudinto kūno balso ir teigė, labai įkyriai ir labai palankiai, — kad tai protinga. Galų gale patenkinti belaisviai tampa vos ne bendrininkais. Ir su jais daug maloniau bendrauti.

Žakas ryžosi ją suvedžioti ne todėl, kad mergina būtų gundanti, kad jį labai intrigavo ir jaudino, ar dėl to, kad ji būtų labai patraukli, ar dėl to, kad būtų puoselėjęs kokį nors užgimstantį švelnų jausmą.

Sau jis pasakė, kad suvedžios Džulę Matison, nes tai naudinga. Ir, žinoma, be galo malonu.

Galantiškai, — to dar nebuvo prieš jiems pasibučiuojant, ir Džulei tai pasirodė labai juokinga, o kartu ir baugino dabar, pasikeitus aplinkybėms, — jis palydėjo ją ligi vairuotojo vietos, tačiau jam nereikėjo atidaryti jai durelių — jos tebebuvo atviros po nepavykusio bandymo bėgti. Jis uždarė automobilio dureles ir apėjo mašiną iš priekio, bet, atsisėdęs šalia, pastebėjo, kad ji krūptelėjo ir sunkiai atsiduso pasitraukdama.

— Kas nutiko?

— Užsigavau klubą ir koją, kai šokau iš mašinos, o tu griebei mane, — atšovė ji, pykdama ant savęs, kad iš teisybės jai patiko tas bučinys. — Ar tau dėl to nesmagu ir graužia sąžinė?

Jis ramiai atsakė:

— Taip, graužia.

Ji staigiai nusuko žvilgsnį nuo niūrios jo šypsenos, negalėdama ir atkakliai nenorėdama pasijausti sužavėta ir patikėti tokia neįtikėtina melagyste. Jis buvo įkalintas žmogžudys, ir ji neturi teisės, negali šito niekada pamiršti.

— Aš alkana, — pareiškė ji, nes tai buvo pirmas dalykas, kurį ji sugalvojo pasakyti.

Ji suprato, kad to nereikėjo daryti tą pačią akimirką, kai jo žvilgsnis įsmigo į jos lūpas.

— Ir aš.

Ji užrietė nosį ir įjungė motorą.

Jis atsakė tyliu kikenimu.

21

— Kur, po šimts velnių, ji galėtų būti? — Karlas Matisonas žingsniavo po mažą kambarėlį, kur buvo įsikūręs jo brolis Kytono šerifo įstaigoje, paskui stabtelėjo ir piktai įsistebeilijo į sidabrinį ženklą ant pilkų uniforminių Tedo marškinių.

— Tu policininkas, o ji dingęs asmuo, taigi daryk ką nors, po galais.

— Oficialiai ji nėra dingusi, kol nepraėjo bent dvidešimt keturios valandos, — atsakė Tedas, mėlynos jo akys buvo apniūkusios, ir jis pridūrė: — Iki tol oficialiais kanalais nieko negaliu daryti, tu žinai.

— O tu žinai, — piktai tarė Karlas, — kad Džulė paprastai taip staiga nekaitalioja savo planų. Žinai, kokia ji nuosekli. Ir jeigu jai būtiniausiai prireiktų keisti planus, ji paskambintų katram nors iš mūsų. Be to, ji žinojo, kad man šįryt reikės automobilio.

— Tu teisus. — Tedas priėjo prie lango. Uždėjęs delną ant devynių milimetrų pusiau automatinio revolverio, kurį nešiojosi prie šono, rankenos, jis atsainiai stebėjo automobilius, pastatytus miesto aikštėje, o jų savininkai žvalgėsi po vietines parduotuves ar ieškojo, ką galėtų pigiai įsigyti tose vietose, kurios buvo tapusios prieglobsčiu senienų medžiotojams. Kai jis vėl prašneko, jo balsas buvo dvejojantis, tarytum jam būtų baugu garsiai išreikšti savo mintis. — Zakaris Benediktas vakar pabėgo iš Amarilo. Jis buvo paskirtas patikėtiniu ir paspruko, viršininką nuvežęs į Amarilą.

— Girdėjau per žinias. Na ir kas?

— Benediktas ar žmogus, atitinkantis Benedikto aprašymą, paskutinį kartą buvo pastebėtas restorane netoli greitkelio.

Labai lėtai, labai atsargiai Karlas padėjo prespapjė, kurį ritino tarp delnų, ir įdėmiai įsistebeilijo į jaunesnįjį brolį.

— Kur tu suki?

— Benediktas buvo pastebėtas netoli automobilio, kuris atrodo labai panašus į tavąjį. Restorano kasininkė tariasi mačiusi jį įlipant į bleizerį su mergina, kuri ten buvo stabtelėjusi nusipirkti sumuštinio ir kavos. — Tedas nusisuko nuo lango ir nenorom pažvelgė į brolio veidą. — Kalbėjausi su kasininke, — žinoma, neoficialiai, — prieš penkias minutes. Merginos, nuvažiavusios su Benediktu bleizeryje, aprašymas visai atitinka Džulę.

— O Dieve!

Tarnautoja prie rašomojo stalo, pusamžė moteris, smulkiai garbanotais žilais plaukais ir pikto buldogo veidu, klausėsi Matisonų pokalbio apie Džulę, tuo pat metu pildydama orderį suėmimui ir laukdama atvykstant šerifo padėjėjo juodai balta patruliuojančia mašina. Dabar ji pakėlė akis, ir jos žvilgsnis užkliuvo už žvilgančio raudono BMW pakeliamu stogu, kuris kitoje gatvės pusėje sustojo greta Tedo patrulinės mašinos. Kai graži kokių dvidešimt penkerių metų blondinė išlipo iš automobilio, Ritos akys susiaurėjo ir virto plyšeliais, ir ji, staigiai apsisukusi kėdėje, atsigręžė į du kontoroje esančius vyrus.

— Bėda viena nevaikšto, — perspėjo ji Tedą ir, kai abu broliai pažvelgė į ją, mostelėjo galva į langą ir paaiškino: — Pažiūrėkit, kas grįžo į miestą — pati ponia Kekšė.

Nors ir stengėsi, nieko nepajausti ir neparodyti jokios reakcijos, pamačius savo buvusią žmoną, Tedo Matisono veidas įsitempė.

— Matyt, šiuo metų laiku Europoje nuobodu, — tarė jis, nužvelgdamas tobulas blondinės kūno linijas ir ilgas grakščias kojas. Ji dingo siuvykloje kitapus aikštės, kai Rita pridūrė:

— Girdėjau, kad Flosė ir Ada Eldridž žada siūti jai vestuvinę suknią. Šilkas, nėriniai ir kiti niekučiai gabenami iš Paryžiaus, iš Prancūzijos, lėktuvu, tačiau ponia Didžioji ir Galingoji norėjo, kad suknelę siūtų dvynės Eldridž, nes niekas rankų darbu neprilygsta joms. — Pavėluotai suvokusi, kad galbūt Tedas Matisonas nenori girdėti apie buvusios žmonos ekstravagantiškų vestuvių su kitu vyru planus, lojalioji moteriškaitė palinko vėl prie savo popierių ant rašomojo stalo ir atsiprašė: — Atleiskit. Kvailai pasielgiau.