Judith McNaugth - Tobula

— Neatsiprašinėkit. Man nė motais, ką ji veikia, — atsakė Tedas, taip jis ir galvojo. Žinia, kad Ketrina Keihil ruošiasi antroms vedyboms, šįsyk su penkiasdešimt penkerių metų aukštą padėtį visuomenėje užimančiu Dalaso gyventoju Spenseriu Heivordu, Tedui buvo visai neįdomi ir nė kiek jo nestebino. Jis buvo skaitęs apie tai laikraščiuose, kur buvo aprašomi ir Heivordo reaktyviniai lėktuvai, dvidešimt dviejų kambarių rūmų ir spėjamos draugystės su prezidentu, tačiau niekas nesukėlė Tedui pavydo.

— Važiuojam pasikalbėti su motina ir tėčiu, — pasakė jis, vilkdamasis švarką, ir pravėręs palaikė duris, praleisdamas Karlą. — Jie žino, kad Džulė vakar naktį negrįžo ir juos graužia rūpestis. Gal jie girdėjo ką nors daugiau apie jos planus, kurie nežinomi man.

Jie buvo tik spėję pereiti gatvę, kai seserų Eldridž siuvyklos durys atsivėrė ir išėjo Ketrina. Ji staigiai stabtelėjo, pastebėjusi, kad atsidūrė vos per šaligatvį nuo savo buvusio vyro, tačiau Tedas tik linkterėjo jai taip atsainiai ir mandagiai, kaip sveikinamasi su absoliučiai svetimais žmonėmis, kad ir kokie reikšmingi jie būtų, o tada atidarė savo juodai balto automobilio dureles vairuotojo pusėje. Tačiau Ketrina, matyt, galvojo kitaip — tikriausiai pagal visuomenės normas teisingiau — apie tai, kaip išsiskyrusios poros turėtų elgtis pirmąsyk po skyrybų susitikusios viešumoje. Nekreipdama dėmesio į tai, kad yra ignoruojama, Ketrina žengė pirmyn ir išlavintu balsu pašaukė Tedą, priversdama jį sustoti.

— Tedai? — Stabtelėjusi trumpai ir nepriekaištingai mandagiai nusišypsojusi Karlui, kuris jau viena koja buvo automobilyje, atsigręžė į savo buvusį vyrą ir pridūrė: — Kur taip leki, kad net nepasisveikini su manimi?

— Aš kaip tik ir ketinau labintis, — atsakė, o jo veidas išliko toks pat abejingas net ir tada, kai išgirdo naujų, švelnesnių ir liūdnesnių Ketrinos balso niuansų.

Ji, vilkėdama vyšniniu vilnoniu kostiumėliu, apgulančiu liekną liemenį, ilgų šviesių plaukų gaubiamais pečiais, artinosi, tiesdama jam delną.

— Tu... gerai atrodai, — baigė ji kiek vangiai, kai Tedas nepadavė jai rankos. Kai jis ir toliau ignoravo buvusią žmoną, ji maldaujamai pažvelgė į Karlą. — Ir tu, Karlai, gerai atrodai. Girdėjau, vedei Sarą Veikfyld?

Siuvykloje jai už nugaros, plyšyje tarp langinių, pasirodė Ados Eldridž akies obuolys, o šalia kosmetikos salone prie lango stovėjo dvi didžiausios miestelio liežuvautojos su suktukais plaukuose, akivaizdžiai šnipinėjo. Tedas nebeištvėrė:

— Ar baigei tai, ką išmokai per Visuomeninį bendravimą 201? — paklausė jis kandžiai. — Tu keli sceną.

Ketrina dirstelėjo į kosmetikos salono langą, tačiau nepasidavė, nors nuo jo pašaipos gėdos raudonis užliejo jai skruostus.

— Džulė man rašė, kad baigei Teisės fakultetą.

Jis nusisuko nuo jos ir atidarė automobilio dureles.

Ji kilsterėjo smakrą.

— Aš išteku — už Spenserio Heivordo. Panelės Flosė ir Ada siuva man suknelę.

— Neabejoju, kad jos džiaugiasi gavusios bet kokio darbo, net ir iš tavęs, — įgėlė Tedas, lipdamas į automobilį. Ji uždėjo ranką ant durelių, neleisdama jam uždaryti.

— Tu pasikeitei, — pastebėjo ji.

— Tu ne.

— Taip, aš pasikeičiau.

— Ketrina, — ryžtingai tarė jis. — Man nėmaž nerūpi, ar tu pasikeitei, ar ne.

Jis uždarė dureles jai prieš nosį, užkūrė variklį ir nuvažiavo, užpakalinio vaizdo veidrodėlyje stebėdamas, kaip ji atkragino pečius, pilna išdidaus orumo, kurį, kaip atrodo, turtuoliai ir privilegijuotieji atsineša gimdami, o paskui pasisuko ir piktai dėbtelėjo į veidus kosmetikos salono lange. Jeigu Tedas nebūtų taip labai jos niekinęs, būtų susižavėjęs jos drąsa tokio viešo pažeminimo akimirką, tačiau nejuto nei susižavėjimo, nei pavydo dėl to, kad ji vėl išteka. Jautė tik užuojautą vyrui, gausiančiam žmoną papuošalą — gražią, tuščią ir ūmaus būdo. Kaip Tedas jau buvo patyręs ir skaudžiai nusivylęs, Ketrina Keihil Matison buvo išlepinta, nesubrendusi, savanaudė ir išdidi.

Ketrinos tėvui priklausė naftos gręžiniai ir galvijų ranča, tačiau jis mieliau didžiumą laiko leido Kytone, kur buvo gimęs ir kur naudojosi neabejotinai aukšta padėtimi. Nors Ketrina ten užaugo, tačiau nuo dvylikos metų gyvendavo prašmatniuose internatuose. Juodu su Tedu pirmą kartą ir susitiko, kai jai buvo devyniolika. Baigusi vieno prašmatnaus rytų koledžo antrą kursą, ji grįžo namo, kad pavasarotų Kytone. Jos tėvai, dviem mėnesiams išvykę pagyventi į Europą, nubaudė ją palikdami Kytone už tai, — kaip ji vėliau papasakojo Tedui, — kad praleido tiek daug pamokų koledže ir vos iš jo neišlėkė. Grynai vaikiškai užsiožiavusi, — Tedas vėliau prie to priprato, — Ketrina atkeršijo tėvams — pasikvietė dvidešimt koledžo draugų praleisti mėnesio linksmybių jos šeimos rūmuose. Vieną tokį vakarą kažkas susigalvojo pašaudyti, tad teko iškviesti policiją.

Tedas atvyko su kitu vietos šerifu patikrinti, kas vyksta. Duris atidarė Ketrina, iš baimės išsprogintomis akimis, vos prisidengusi dviejų dalių tinkliniu kostiumėliu, apnuoginančiu beveik kiekvieną įrudusio dailaus kūno centimetrą.

— Tai aš jus kviečiau, — pratrūko ji, rodydama rankomis į namo vidų, kur pro iki žemės įstiklintus langus atsivėrė plaukimo baseinas ir terasa su vaizdu į Kytono miestą. — Čia mano draugai, bet vakarėlis kiek per daug įsišėlo, o jie nenori padėti mano tėvo ginklų. Bijau, kad ko nors nesužeistų.

Stengdamasis nukreipti savo geidulingą žvilgsnį nuo jos apvalaus užpakaliuko, Tedas nulydėjo ją per namą, išklotą persiškais kilimais, su įspūdingomis prancūziškomis senienomis. Lauke jis su partneriu pamatė dvidešimt jaunų žmonių, visiškai nuogų, apgirtusių arba apkvaitusių nuo narkotikų ir siautėjančių baseine, jie svaidė nuo terasos molio grumstus ir šaudė į juos. Nuraminti susirinkusius buvo nesunku: kai tik vienas plaukiojančių sukliko: „O Dieve, policija!“ — šėlsmas staigiai liovėsi. Plaukikai išlindo iš baseino, šaudantieji padėjo ginklus — išskyrus vieną grėsmingą dvidešimt trejų metų vyruką, apsvaigusį nuo marihuanos, kuris nusprendė suvaidinti sceną iš Rembo, pasirinkęs Tedą savo priešu. Kai nutaikė į jį ginklą, Ketrina suriko, o Tedo partneris išsitraukė tarnybinį revolverį, tačiau Tedas rankos mostu davė ženklą jį paslėpti.

— Čia nereikia jokių nesusipratimų, — pareiškė jis vaikinui. Ir improvizuodamas pridūrė: — Mudu su partneriu atėjom čia pasilinksminti. Ketrina mus pakvietė. — Jis dirstelėjo į ją ir kerinčiai nusišypsojo. — Pasakykit jam, Keite, kad pakvietėt mane.

Mažybinis vardas, kurį jis sugalvojo ekspromtu, galbūt išgelbėjo kai kam gyvybę, nes arba pakankamai išgąsdino vaikiną ir jis nuleido savo ginklą, arba įtikino, kad Tedas iš tiesų šeimos draugas. Ketrina, kurios niekas niekada taip nevadino, šoko vaidinti spektaklį: pripuolė prie Tedo, prisiglaudė visu kūnu prie jo, ranka apglėbdama jam nugarą.

— Žinoma, Brendonai, — patikino ji, tik nežymus balso virptelėjimas išdavė ją, o akių vis dar negalėjo atitraukti nuo ginklo, kurį vaikinas vis dar laikė.

Ketindamas ir toliau žaisti šį žaidimą, Tedas apkabino ją, delnu apimdamas jos neįtikėtinai liekną liemenį, ir palenkė galvą kažko jai sakyti. Ar atsitiktinai, ar sąmoningai Ketrina klaidingai suprato užuominą ir pasistiebusi pabučiavo jį tiesiai į lūpas. Tedas iš nuostabos prasižiojo, o ranka automatiškai įsitempė, mergina staiga atsidūrė jo glėbyje ir įsisiurbė jam į burną. Lygiai taip pat nesąmoningai jis atliepė į jos netikėtą įkarštį. Tedo rankos suėmė Ketriną tvirčiau, o kūnas įsitempė nuo geismo. Liežuvis prasiskverbė pro godžias jos lūpas ir bučiniu atsakė į josios, stebint būriui džiūgaujančių girtų apstulbusių turtingų jaunuolių, vaikino, vardu Brendonas, nutaikiusio į policininką užtaisytą ginklą akivaizdoje.