Judith McNaugth - Tobula

— Iš tiesų, — nusišaipė jis. — Manau, tikėjaisi, kad mes būsim paklydę.

Ji nekreipė dėmesio į geraširdišką ir linksmą jo toną.

— Man labiau patiktų, jei būtum paklydęs, bet neturiu jokio noro pasiklysti drauge su tavimi! Vairavau baisiu oru siaubingais keliais daugiau nei dvidešimt keturias valandas ir esu visai nusivariusi. — Ji išsigandusi nutilo, išvydusi priešais save siaurą medinį tiltą. Dar prieš dvi dienas oras Kolorade buvo neįprastai šiltas ir tirpstantis sniegas tokius mažus upeliukus kaip šis pavertė ištvinusiomis siauromis upėmis, kurios liejosi per krantus. — Šitas tiltas neatrodo saugus. Vanduo per daug pakilęs...

— Neturim kito pasirinkimo. — Ji išgirdo susirūpinimo gaidelę jo balse, ir išgąstis privertė ją minti stabdžių pedalą.

— Aš nevažiuosiu per tą nelemtą tiltą.

Žakas buvo per toli nukeliavęs, kad pasuktų atgal, be to, apsigręžti ant siauro keliuko su sniege įspaustomis provėžomis buvo neįmanoma. Kaip ir neįmanoma važiuoti atbulu automobiliu į pakalnę tais staigiais posūkiais. Kelias buvo neseniai išraustas — gal net šįryt — tarsi Metas Farelas būtų sužinojęs apie Žako pabėgimą ir atspėjęs, kodėl Žakas prieš keletą savaičių buvo prašęs jį paskambinti kam nors ir duoti smulkius nurodymus apie namelį kalnuose. Tikriausiai Metas taip pat buvo liepęs sargui išrausti kelią, kad Žakas galėtų patekti į namą. Tačiau tiltas neatrodė saugus. Ištvinęs upelis nešė dideles medžių šakas ir srauniai tekėjo, grėsmingai drebindamas tiltą.

— Išlipk, — netrukus paliepė Žakas.

— Išlipti? Po valandos būsiu mirtinai sušalusi. Tai štai ką man ruošei visą kelią, — pirma reikalavai, kad taip toli tave atvežčiau, o paskui paliksi numirti sniege?

Per visą dieną nė viena iš jos dygių pastabų negadino jam nuotaikos, išskyrus šią, nuo jos jaudinančių žodžių — žandai jam sustingo, ledinis pyktis suskambo balse.

— Išlipk iš mašinos, — įsakė jis. — Aš pervažiuosiu per tiltą. Jei atlaikys, galėsi pėsčia pereiti ir įlipti į mašiną kitame upės krante.

Džulės raginti nebereikėjo. Spausdama prie savęs megztinį, ji atidarė dureles ir išlipo, tačiau palengvėjimas, kad jai negresia pavojus, virto kažkuo kitu, kažkuo visiškai absurdišku šiomis sąlygomis: stebėdama, kaip jis spraudžiasi prie vairo, pasijuto kalta palikusi automobilį, susigėdo savo bailumo ir susirūpino Žako saugumu. Tą jausmą patyrė dar prieš tai, kai jis ištiesė ranką ir nuo užpakalinės sėdynės paėmė merginos paltą ir dvi Karlo antklodes, kurias padavė jai pro atviras duris ir pasakė:

— Jeigu tiltas neišlaikys, įsisupk į juos ir susiieškok vietą, kur galėtum pereiti pėsčia. Kalvos viršūnėje yra namas su telefonu ir daugybe maisto. Gali išsikviesti pagalbą ir, kol ji atvyks, pralaukti pūgą.

Jis pasakė: Jeigu tiltas neišlaikys“, nei veidas, nei balsas neišdavė nė menkiausio susijaudinimo, ir Džulė pašiurpo supratusi, kad Žakas Benediktas taip šaltakraujiškai gali rizikuoti savo gyvybe. Jeigu tiltas neišlaikys, tada jis ir mašina nugarmės į tą patvinusį ledinį upelį.

— Jeigu neišlaikys, — tarė ji, — numesiu tau virvę ar šaką, kad galėtum pasiekti krantą.

Jai tariant paskutinius žodžius, jis uždarė dureles, ir Džulė drebėdama prispaudė prie savęs paltą ir antklodes. Automobilio ratai sukosi sniege, paskui užkibo ir mašina palengva pajudėjo pirmyn. Džulė sulaikė kvapą, padrikai šnabždėdama maldas ir kėblindama per sniegą prie tilto. Pažvelgė žemyn į sraunų vandenį, spėliodama, koks galėtų būti gylis. Pro šalį lėkė rąstai sukdamiesi ir daužydamiesi, kai ji pritraukė prie krašto sausą aštuonių pėdų ilgio šaką ir smeigė ją. Šaka nesiekė dugno ir mergina apmirė iš siaubo.

— Palauk! — sukliko ji, mėgindama perrėkti kaukiantį vėją. — Galim palikti automobilį ir eiti abu!

Jeigu jis ją ir girdėjo, vis tiek nepaisė. Motoras dirbo dar smarkiau, kai padangos slydo sniege ir kabinosi, paskui automobilis pasviro ir nėrė į priekį, įgaudamas pakankamą pagreitį prasiskverbti sniegu per tiltą. Staiga Džulė išgirdo, kaip ėmė vaitoti tilto rąstai, ir sukliko:

— Nemėgink! Tiltas tavęs neišlaikys! Lipk lauk! Lipk iš mašinos...

Buvo per vėlu. Bleizeris nestodamas važiavo per girgždančius rąstus, bamperiu ardamas sniegą, padangoms sukantis, kimbant, vėl sukantis, kai keturių ratų mechanizmas dirbo savo darbą.

Prie krūtinės prispaudusi antklodes, aplinkui sūkuriuojant sniegui, Džulė stovėjo bejėgė, tarsi paralyžiaus ištikta, priversta stebėti tai, kam sukliudyti ji negalėjo.

Kol automobilis kartu su bepročiu vairuotoju saugiai nepasiekė kranto, mergina negalėjo alsuoti, o tada jai pasidarė labai apmaudu, kad Žakas dar kartą privertė ją patirti siaubą. Rūškana perkėblino per tiltą, atidarė keleivio dureles ir įsėdo.

— Atvykom, — pareiškė jis.

Džulė sviedė į jį triuškinantį žvilgsnį.

— Kur atvykom?

Atsakymas pasigirdo po kelių minučių, kai įveikė paskutinį staigų posūkį kalno viršūnėje. Ten, atokioje proskynoje tarp tankių pušų, stovėjo didingas namas, pastatytas iš vietinių akmenų ir kedrų, su medinėmis terasomis ir didžiulėmis įstiklintomis verandomis.

— Čia, — pasakė jis.

— Kas, dėl Dievo meilės, čia pastatė tokį namą, gal koks atsiskyrėlis?

— Kažkas, kam patinka vienatvė ir nuošalumas.

— Ar jis koks tavo giminaitis? — įtariai paklausė ji.

— Ne.

— Ar savininkas žino, kad ketini pasinaudoti jo namu kaip slėptuve, kol policija tavęs ieškos?

— Po galais, per daug klausinėji, — pyktelėjo jis, sustabdęs automobilį prie namo ir lipdamas lauk. — Tačiau atsakymas — ne. — Jis priėjo prie jos pusės ir atidarė dureles. — Einam.

— Einam? — apstulbo Džulė, prisispausdama prie sėdynės atlošo. — Sakei, kad kai tave čia atvešiu, mane paleisi.

— Melavau.

— Šunsnukis, aš tavimi patikėjau! — suriko ji, tačiau ir ji melavo.

Kiaurą dieną ji beviltiškai stengėsi ignoruoti tai, ką jai kuždėjo sveika nuovoka. Žakas nepaleido merginos taip ilgai tik dėl to, kad sutrukdytų jai pranešti valdžios atstovams, kur jis: jeigu dabar ją paleistų, jai niekas nesukliudys to padaryti.

— Džule, — tarė jis su tariama kantrybe, — neapsunkink savo padėties daugiau, negu reikia. Tu įstrigai čia keletui dienų, ir tai nėra tokia prasta vieta laikui praleisti.

Tai sakydamas, jis ištiesė ranką pro ją, ištraukė raktelius iš uždegimo spynelės ir nužirgliojo namo link. Sekundę ji buvo per daug įširdusi ir per daug nelaiminga, kad galėtų pajudėti, paskui sutramdė ašaras, plūstančias jai į akis, ir išlipo iš automobilio. Be paliovos drebėdama stingdančiuose vėjo šuoruose, Džulė klampojo Žako pėdomis, atidžiai statydama kojas į duobes, gilumo ligi kelių, kurias paliko jo kojos pusnyse, supančiose namą. Apsiglėbusi rankomis, stebėjo, kaip Žakas klibina durų rankeną. Užrakinta. Jis smarkiai papurtė duris. Buvo tvirtai užrakintos. Paleido rankeną ir stovėjo, įsisprendęs į šonus, dairydamasis, akimirką paskendęs mintyse. Džulė ėmė kalenti dantimis. ‘

— K-k-kas dabar? — paklausė ji. — K-k-kaip žadi patekti į vidų?

Jis sviedė į ją ironišką žvilgsnį.

— Kaip manai?

Nelaukdamas atsakymo, jis apsigręžė ir nuėjo prie terasos, supantį namo fasadą. Džulė klusniai bidzeno jam įkandin, sušalusi ir pikta.

— Iškulsi langą, — svarstė ji pasipiktinusi, paskui pakėlė akis į milžiniškas stiklo plokštes, kylančias aukštyn ligi stogo viršaus mažiausiai per dvidešimt penkias pėdas, ir pridūrė: — Jeigu iškulsi vieną šitų, šukės sukapos tave į gabalėlius.