Judith McNaugth - Tobula

— Net nepuoselėk tokių vilčių, — pasakė jis, o jo žvilgsnis nukrypo į keletą didelių sniego pusnių, po kuriomis tikriausiai kažkas buvo. Ėmė kapstytis vienoje iš jų ir atkasė didelį gėlių puodą, kurį pakėlė ir nunešė prie durų į kiemą.

— Ką dabar darai?

— Spėk.

— Iš kur galiu žinoti, — atšovė Džulė. — Tu nusikaltėlis, ne aš.

— Taip, bet mane pasodino už žmogžudystę, o ne už įsilaužimą į namą.

Negalėdama patikėti ji stebėjo, kaip Žakas bandė moliniame puode žarstyti sušalusias žemes, paskui trenkė puodą į namo sieną ir pabirusias žemes sumetė į sniegą prie durų. Netaręs nė žodžio, pritūpė ir plikais kumščiais ėmė daužyti žemes, tuo tarpu Džulė, vis dar apstulbusi, stebėjo.

— Ar tau užėjo pykčio priepuolis? — paklausė ji.

— Ne, panele Matison, — pabrėžtinai kantriai atsakė jis, keldamas žemių grumstą ir pirštu braukydamas jį. — Aš ieškau rakto.

— Niekas, turintis tiek pinigų, kad pasistatytų šitokį namą ir užmokėtų už kelią, nutiestą ligi jo per visą kalną, nebūtų toks naivus ir neslėptų rakto gėlių puode! Veltui gaišti laiką.

— Ar visada buvai tokia pikčiurna? — paklausė jis, irzliai purtydamas tamsiaplaukę galvą.

— Pikčiurna! — pakartojo Džulė, nevilties smaugiamu balsu. — Pavagi mano automobilį, paimi mane įkaite, grasini mano gyvybei, meluoji, ir dar tau užtenka... įžūlumo kritikuoti mano elgesį?

Ši tirada buvo pertraukta, kai Žakas iškėlė žemėm apkibusį sidabrinį daiktą, kuris, kaip suprato Džulė, buvo raktas, o paskui įkišo jį į spyną. Perdėtai iškilmingai jis atvėrė duris, o tada plačiu rankos mostu pakvietė ją vidun.

— Mes jau susitarėm, kad aš sulaužiau visas Emilės Post [4]taisykles, kiek tai susiję su tavimi. Dabar siūlau įeiti vidun ir apsižvalgyti, kol atnešiu iš automobilio tavo daiktus. Kodėl nenori atsikvėpti? — pridūrė jis. — Pailsėk. Pasigėrėk vaizdais. Įsivaizduok, kad atvykai atostogauti, — pridūrė jis.

Džulė išsižiojusi dėbtelėjo į jį, o paskui susičiaupė ir piktai atkirto:

— Man ne atostogos! Aš paimta įkaite ir nesitikėk, kad tai pamiršiu.

Atsakydamas jis pažvelgė į ją iškamuotu žvilgsniu, tarsi jam būtų neįmanomai sunku, todėl ji staigiai nusigręžė nuo jo ir įžygiavo į namą. Namas buvo kartu ir kaimiškas, ir stulbinamai prabangus, viduje didžiulis šešiakampis kambarys su trejomis durimis, vedančiomis į miegamuosius. Labai aukštos medinės lubos buvo paremtos milžiniškomis skersinėmis sijomis iš grubiai nutašyto kedro, o sraigtiniai laiptai kilo į galeriją, apstatytą gražiomis knygų spintomis. Keturios iš šešių sienų buvo ištisai stiklinės, atveriančios vaizdą į kalnus, kurie, Džulė pamanė, giedrą dieną bus stulbinantys. Penktoji siena buvo iš vietos akmens su įspūdingo dydžio židiniu, išmūrytu centre virš aukščiau esančios krosnies. Priešais židinį atgręžta į langą stovėjo ilga L raidės pavidalo sofa, apmušta minkšta sidabro spalvos oda. Priešais ją — du labai minkšti krėslai ir otomanės, apmuštos sidabriniais ir žaliais dryžiais išmarginta medžiaga, kuri tiko prie išsipūtusių pagalvių ant sofos ir erdvės prie židinio. Storas kilimas, tokio pat rašto kaip ir pagalvės, buvo priderintas prie apkraštuotos blizgančių medinių grindų dalies priešais židinį. Dar dvi poros kėdžių buvo pastatytos visai arti lango, o stalas — įkištas į kampą, tarp stiklo sienų. Bet kokiu kitu metu Džulė būtų sužavėta ir suintriguota tos pačios unikaliausios ir gražiausios vietos, kokią kada nors yra mačiusi, tačiau buvo pernelyg susikrimtusi ir pernelyg alkana, kad galėtų labiau negu probėgšmais susidomėti.

Apsisukusi ji nužingsniavo į virtuvę, įspūdingą, laivo kambuzą primenančią patalpą, įrengtą išilgai galinės namo sienos ir nuo svetainės atskirta aukšto bufeto su šešiomis oda apmuštomis taburetėmis. Pilvas suurzgė, pažvelgus į ąžuolines spinteles ir ąžuolu apmuštą šaldytuvą, tačiau apetitas jau buvo bepralaimįs mūšį su nuovargiu. It pasalūnas, vagis, ji atidarė vieną spintelę, kurioje buvo indai ir stiklinės, paskui kitą, kurioje, laimei, buvo įvairiausių konservų. Nusprendusi susitepti sumuštinį, o paskui gulti į lovą, ji nedrąsiai siekė skardinės su albakoro tunu, kai Žakas įžengė į namą ir pamatė ją.

— Drįstu spėti, — pasakė jis, daužydamas nuo batų sniegą, — kad tai reiškia, jog esi linkusi šeimininkauti.

— Manai, aš moku virti?

— Taip.

— Tik ne tau! — Džulė skardinę su tunu vėl padėjo atgal į vietą ir uždarė spintelės duris kaip tik tuo metu, kai jos skrandis protestuodamas garsiai suurzgė.

— Jėzau, na ir atkakli gi tu!

Trindamas sušalusias rankas, jis priėjo prie termostato ant sienos ir įjungė šildymą, paskui pasuko prie šaldiklio ir atidarė jo dureles. Džulė dirstelėjo pro jį ir pamatė dešimtis storų pjausnių bei kiaulienos muštinių, didžiulius kepsnius, keletą į foliją įvyniotų sušaldytų paketų ir daugybę dėžių su daržovėmis, žaliomis ir paruoštomis. Tokia paroda nebūtų padariusi gėdos bet kokiai gurmanų parduotuvei. Jai ėmė tekėti seilės, kai Žakas siekė pusantro colio storumo pjausnio, tačiau nuovargis buvo stipresnis už alkį. Nuo užplūdusios šilumos, po begalinio nervus alinančio važiavimo pasiekusi kelionės tikslą, ji staiga suglebo ir suprato, kad labiau negu maisto nori karšto dušo ir ilgo miego.

— Turiu nors truputį numigti, — pasakė ji, beveik nebeįstengdama pasirodyti šalta ir valdinga. — Prašom parodyti kur?

Kažkas išblyškusiame jos veide ir mieguistose akyse privertė jį be ginčų reaguoti.

— Miegamasis štai čia, — pasakė jis, jau sukdamasis ant vieno kulno ir eidamas prie durų, vedančių iš svetainės. Jis spragtelėjo jungiklį, ir Džulė pamatė atsidūrusi dideliame miegamajame su židiniu ir vonios kambariu iš juodo marmuro ir veidrodinėmis sienomis. Telefoną ant stalelio prie didžiulės lovos ji pastebėjo tą pačią akimirką kaip ir Žakas.

— Čia yra ir vonia, — visai be reikalo pasakė jis, kai, priėjęs prie naktinio stalelio, staigiai ištraukė telefoną iš elektros lizdo ir pasikišo po pažastimi.

— Bet telefono nėra, — pridūrė ji nusiminusi, sukdama į svetainę pasiimti lagamino.

Jai už nugaros jis patikrino duris į vonios kambarį ir į miegamąjį, paskui, kai Džulė svetainėje lenkėsi pasiimti savo lagamino, čiupo jai už alkūnės.

— Klausyk, — pareiškė jis. — Mes galėtume nusistatyti ir taisykles. Situacija tokia: ant šio kalno namų daugiau nėra. Aš turiu automobilio raktelius, todėl vienintelis būdas ištrūkti — išeiti pėsčiai, bet tuomet tu mirtinai sušalsi, net nespėjusi pasiekti plento. Miegamojo ir vonios kambario durų užraktai yra niekam tikę ir bet kas gali jas atrakinti iš kitos pusės plaukų segtuku, taigi, nesiūlyčiau užsibarikaduoti, tai būtų tik laiko gaišimas, nekalbant jau apie bereikalingą savęs įkalinimą. Ar girdi, ką sakau?

Džulė nesėkmingai pabandė ištraukti ranką.

— Aš nesu silpnaprotė.

— Gerai. Tad jau turbūt supratai, kad gali laisvai judėti po namus...

— Po namus? Kaip koks dresuotas skalikas, ar ne?

— Ne visai, — atsakė Žakas, šypsenai perkreipiant jam lūpas, kai susižavėjusiu žvilgsniu glostė jos tankius banguotus kaštoninius plaukus ir liekną judrią figūrėlę. — Greičiau kaip žaismingas airių seteris, — pataisė jis.

Džulė išsižiojo, ketindama trenkti jam kandų atsakymą, kokio jis nusipelnė, tačiau, dar nespėjusi rasti tinkamų žodžių, vėl nusižiovavo.