Judith McNaugth - Tobula

23

Ant grotelių kepančio pjausnio kvapas, nuo kurio tįso seilės, pažadino ją iš kieto miego. Miglotai suvokdama, kad didžiulė lova, kurioje miegojo, per didelė, kad būtų jos lova, ji apsivertė aukštielninka, visiškai nesiorientuodama. Mirkčiodama įsistebeilijo į juodą kaip rašalas nepažįstamo kambario tamsą, ji veidu atsigręžė į priešingą pusę, ieškodama, iš kur sklinda blanki šviesa, o tai pasirodė esąs siauras tarpas sienų draperijose. Mėnesiena. Kelias palaimingas akimirkas ji įsivaizdavo atostogaujanti kažkur prabangiame didelio viešbučio kambaryje.

Dirstelėjo į skaitmeninį laikrodį ant naktinio stalelio. Ten, kur ji atsidūrė, vietos laiku buvo 20.20. O kambaryje buvo šalta — taip šalta, kad Džulė, nors ir buvo apsnūdusi, aiškiai suvokė, jog čia ir ne Kalifornija, ir ne Florida. Tada jai dingtelėjo, kad viešbučio kambariuose niekada nejusti gaminamo maisto kvapai. Ji buvo kažkokiuose namuose, ne viešbutyje, o gretimame kambaryje girdėjosi žingsniai.

Sunkūs, vyriški žingsniai.

Džulė atsitokėjo, tarsi gavusi smūgį į paširdžius, ir atsisėdo kaip įbesta lovoje, nusviesdama apklotus, ir jau stojosi, o adrenalinas ėmė sroventi jos gyslomis. Ji skubiai priėjo prie lango, galvoje ėmė suktis pabėgimo planas, nors protu dar nespėjo logiškai mąstyti. Basos kojos pašiurpo ir visa virpėdama, niekaip negalėdama patikėti savo akimis, Džulė pažiūrėjo į tai, ką vilkėjo — vyriškus sportinius marškinėlius, kuriuos buvo ištraukusi iš tualetinio stalelio stalčiaus po to, kai nusiprausė duše. Vėl prisiminė savo pagrobėjo įspėjimą: „Aš turiu automobilio raktelius, o ant šio kalno nėra kitų namų... Mirtinai sušalsi, jei bandysi pėsčia pabėgti... Durų užraktai lengvai atsirakina... Gali laisvai judėti po namus ...“

— Ilsėkis, — balsu pasakė Džulė pati sau, tačiau dabar ji buvo pailsėjusi ir visai žvali, o galvoje vienas ant kito griuvo bėgimo planai, nes nė vienas iš jų neatrodė nors kiek realus. Be to, ji buvo peralkusi. Visų pirma reikia pavalgyti, nutarė ji, o paskui galvoti, kaip iš čia ištrūkti.

Iš lagamino ji išsitraukė džinsus, kuriuos mūvėjo važiuodama į Amarilą. Išsimaudžiusi duše, ji išsiskalbė apatinius baltinius, bet jie tebebuvo šlapi. Užsimovusi džinsus, nuėjo prie didelės sieninės spintos ir apžiūrėjo lentynose dailiai sudėtus storus vyriškus nertinius, norėdama rasti ką nors švaraus ir užsivilkti. Išsiėmė storą smėlio spalvos nertinį ir prisidėjo prie savęs. Jis nutįso jai ligi kelių. Gūžtelėjusi pečiais, ji nutarė, kad jai nėmaž nė motais, kaip ji atrodo, o storas nertinis paslėps, kad ji be liemenėlės, ir užsivilko jį. Prieš eidama miegoti Džulė buvo išsitrinkusi galvą, todėl dabar reikėjo plaukus išsišukuoti. Ji palenkė galvą ir plaukus, ilgumo iki pečių, braukė šepečiu iš apačios aukštyn, kaip visada darydavo, ir tai ją maloniai ramino. Baigusi atsitiesė, dar porą kartų brūkštelėjo šepečiu, o paskui sušukavo plaukus aukštyn nuo kaktos, leisdama jiems natūraliomis bangomis kristi šonuose. Siekė rankinės išsiimti lūpdažį, bet persigalvojo. Būti gražiai pabėgusiam kaliniui ne tik nereikalinga, bet gal ir didelė klaida, turint omeny tą bučinį sniege, kurio bendrininkė ji buvo šįryt auštant.

Tas bučinys...

Atrodė, kad nuo to laiko prabėgo ne valandos, o ištisos savaitės, ir dabar, kai buvo pailsėjusi ir atsigavusi, Džulė neabejojo, kad ji rūpėjo jam tik kaip galimybė užsitikrinti saugumą. Ne dėl sekso.

Žinoma, ne dėl sekso.

Dieve, meldžiu. Ne dėl sekso.

Žvilgterėjusi į veidrodžius ant vonios kambario sienų, ji nurimo. Visada būdavo per daug užsiėmusi, kad labai rūpintųsi savo išvaizda. O kai turėdavo laiko pasidomėti, paprastai jausdavosi esanti gana keistų veido bruožų, kurie buvo pernelyg ryškūs, pavyzdžiui, akys, skruostikauliai ir tas kvailai perskeltas smakras, kuris dar labiau išryškėjo, kai jai sukako trylika. Tačiau dabar Džulė buvo priblokšta savo išvaizdos. Su džinsais, gerokai per dideliu nertiniu, šitokiais plaukais, nepasidažiusi, ji nebus patraukli jokiam vyriškiui, tuo labiau pergulėjusiam su šimtais puikių, žavingų, įžymių moterų. Ji tikrai jo seksualiai nesujaudins, tvirtai įsitikinusi nusprendė Džulė.

Giliai įkvėpusi, kad nusiramintų, ji siekė durų rankenos ir pasuko ją, nenorėdama, tačiau pasiruošusi rasti savo pagrobėją ir, reikia tikėtis, gardžią vakarienę. Miegamojo durys buvo neužrakintos. Ji tiksliai prisiminė, eidama miegoti jas užrakinusi, iš principo.

Tyliai atidarė duris ir įėjo į pagrindinį namo kambarį. Kurį laiką patrauklus vaizdas ją pakerėjo. Židinyje riaumojo ugnis, šviesos aukštai ant sijų buvo pritemdytos, o ant mažo stalelio degė žvakės, kurių šviesa žaidė ant krištolinių vyno taurių, Žako sustatytų prie drobinių servetėlių. Gal dėl vyno taurių ir žvakių Džulė staiga pasijuto lyg žengtų į gundymo sceną, o gal tai buvo dėl prislopintų šviesų ar tyliai iš stereogrotuvo sklindančios muzikos. Stengdamasi savo balsui suteikti žvalų, dalykišką toną, ji priėjo prie Zakario Benedikto, stovinčio virtuvėje nugara į ją ir imančio kažką iš krosnelės.

— Ar mes laukiam svečių?

Jis pasisuko ir pažvelgė į ją, nepaaiškinamas tingus šypsnys šmėkštelėjo jo veide, kai nužvelgė ją nuo galvos ligi kojų. Ar Džulę apėmė įspūdis, kad Žakui patiko tai, ką jis pamatė, įspūdis, kurį dar labiau sustiprino pagrobėjo keliama vyno taurė ir žodžiai:

— Atrodai žavi su šiuo per dideliu nertiniu.

Pavėluotai suvokusi, kad po penkerių kalėjime praleistų metų veikiausiai bet kokia moteris jam atrodytų patraukli, Džulė atsargiai atsitraukė per žingsnį atatupsta.

— Aš mažiausiai noriu atrodyti tau graži. Iš teisybės mieliau vilkėčiau savo drabužius, net jeigu jie nešvarūs, — pasakė ji, apsisukdama ant vieno kulno.

— Džule! — šiurkščiai šūktelėjo jis, o jo balse nebebuvo nė lašo draugiškumo.

Ji susverdėjo, priblokšta ir išgąsdinta greitos jo nuotaikų permainos. Žengė dar vieną žingsnį atbula, kai jis priėjo prie jos, abiejose rankose laikydamas po vyno taurę.

— Išgerk, — paliepė, kišdamas jai taurę ilga kojele. — Gerk, po velnių! — Jis akivaizdžiai stengėsi sušvelninti savo toną. — Tai padės tau atsipalaiduoti.

— Kodėl turėčiau atsipalaiduoti? — užsispyrusi atkirto ji.

Nors smakras ir buvo atkakliai pakeltas, o tonas maištingas, vis dėlto jos balse nežymiai virptelėjo baimė, ir tai išgirdus išgaravo visas Žako pyktis. Mergina parodė tokią drąsą per pastarąsias dvidešimt keturias valandas; ji taip negailestingai su juo kovojo, kad jis iš tiesų patikėjo, jog didžiumą laiko ji nejautė jokios baimės. Tačiau dabar, pažvelgęs į jos aukštyn iškeltą veidą, išvydo, kad kankynė, kurią privertė ją ištverti, nežymiai mėlynai nudažė jai paakius, o lygi oda buvo akivaizdžiai išblyškusi. Ji buvo stulbinama, galvojo jis, drąsi, gera ir velnioniškai narsi. Galbūt, jeigu Džulė nebūtų Žakui patikusi, — nuoširdžiai patikusi, — jam būtų buvę nė motais, kad ji stebi jį kaip pavojingą žvėrį. Užgniaužęs norą priglausti delną jai prie skruosto ir pamėginti ją nuraminti, kas tikrai būtų ją išgąsdinę, ar atsiprašyti už pagrobimą, ką ji, be abejonės, būtų palaikiusi veidmainyste, jis padarė tai, ką buvo sau žadėjęs niekada nedaryti: pabandė ją įtikinti esąs nekaltas.

— Prieš valandėlę prašiau tave atsipalaiduoti ir... — pradėjo jis, tačiau Džulė pertraukė jį.

— Tu įsakei man atsipalaiduoti, ne prašei.