Judith McNaugth - Tobula

Atrėmusi galvą į sofos atlošą, ji švelniai šypsodama sužvairavo į Žaką ir pasakojo toliau:

— Tada vaikštinėjau aplink mokyklą ir stebėjau jį, kad įsitikinčiau, jog neklystu dėl jo ketinimų. Jis atrodė gana patenkintas, kai sėdėdavo sulaikymo kambaryje drauge su kitais mažais nenuoramom, bet negalėjau būti tikra. Tą vakarą telefonu man paskambino jo motina ir užsipuolė dėl to, ką padariau. Sakė, kad aš vaiką susargdinusi, kad esu beširdė ir nedora. Bandžiau paaiškinti, bet ji padėjo ragelį. Buvo užsiutusi. Kitą dieną Džonis neatėjo į mokyklą.

Kai Džulė nutilo, Žakas atsargiai paragino:

— Ką darei?

— Po pamokų nuėjau į namus jo aplankyti ir pakalbėti su jo motina. Be to, padariau dar kai ką: pasiėmiau drauge vieną mokinį — Vilį Dženkinsą. Vilis — tikras padūkėlis, klasės padauža ir trečios klasės didvyris. Jis sugeba viską, pradedant futbolu, beisbolu ir baigiant keikimusi — viską, išskyrus, — ir ji patikslino, kreivai šyptelėjusi, — dainavimą. Kai Vilis kalba, atrodo lyg kvarktų didžiulė varlė, o kai dainuoja, jis taip garsiai kvaksi, kad visi prapliumpa juoktis. Šiaip ar taip, pasiėmiau su savimi Vilį, ir kai priėjau Džonio namus, radau jį kieme, sėdintį invalido vežimėlyje. Vilis buvo atsinešęs savo kamuolį — man regis, jis ir miega su juo — ir liko lauke. Kai įėjau į namą, Vilis bandė priversti Džonį gaudyti sviedinį, tačiau tas net nebandė. Jis pažiūrėjo į savo motiną, o paskui sėdėjo, ir tiek. Praleidau pusvalandį, kalbėdama su ponia Everet. Pasakiau jai nuoširdžiai mananti, kad mes žlugdom Džonio galimybes būti laimingam, elgdamiesi su juo, tarsi jis būtų pernelyg gležnas ką nors veikti ir galėtų tiktai sėdėti invalido kėdėje. Baigiau kalbėti, bet dar nebuvau jos įtikinusi, kai staiga pasigirdo šauksmai ir triukšmas lauke, ir mes abi išbėgom į kiemą. Ten buvo Džonis, — pasakė Džulė, ir prisiminus akys sublizgėjo, — gulėjo aukštielninkas ant krūvos apverstų šiukšlių dėžių, suspaudęs kamuolį, o jo veide — šypsena iki ausų. Atrodo, Džonis neįstengė sugauti kamuolio, bet, pasak Vilio, Džonio dešinė ranka tokia pat gera kaip ir Džono Elvio! Džonis švytėjo, o Vilis jam pasakė, kad priims jį į savo komandą, tik reikės pasitreniruoti, Džonis galėtų ne tik išmokti gaudyti, bet ir perdavinėti kamuolį.

Kai ji nutilo, Žakas tyliai paklausė:

— Ir jie treniruojasi?

Ji linkterėjo ir išraiškingas jos veidas spindėjo iš džiaugsmo.

— Jie žaidžia futbolą kiekvieną dieną drauge su visa Vilio komanda. Paskui jie eina į Džonio namus, kur Džonis padeda Viliui atlikti namų darbus. Paaiškėjo, kad, nors Džonis ir nedalyvaudavo pamokose, jis tarsi kempinė sugerdavo viską. Jis be galo gabus, o dabar atsirado dalykų, kurių jis siekia, ir jis niekada nesiliauja bandęs. Man dar neteko matyti tiek drąsos, tiek ryžto.

Kiek suglumusi, kad taip emocingai užsidegė, Džulė vėl nutilo ir susikaupusi ėmė valgyti.

24

Baigęs valgyti, Žakas atsikėlė nuo sofos ir atrėmė kulkšnį į kitos kojos kelį, stebėdamas, kaip židinyje spragsi ir šoka liepsnos, tuo pat metu leisdamas valgančiai Džulei netrukdomai baigti vakarienę. Susikaupęs mėgino galvoti apie kitą kelionės etapą, bet sočiai prisivalgęs labiau buvo linkęs mąstyti apie neįtikėtiną likimo posūkį, pasodinusį Džulę Matison priešais jį. Per visas tas ilgas savaites, kai svarstė kiekvieną savo pabėgimo detalę, — per tas begalines naktis, kai gulėjo kameroje, svajodamas apie pirmą naktį šiame name, — niekada nepagalvojo, kad atsidurs čia ne vienas. Dėl tūkstančio priežasčių būtų buvę geriau, jeigu jis čia būtų vienas , tačiau dabar čia buvo ji ir jis negalėjo užrakinti jos kambaryje, nunešti jai maisto ir elgtis taip, tarsi jos nebūtų. Tačiau po paskutinės valandos, praleistos su ja, jautė didžiulę pagundą būtent taip ir padaryti, nes ji vertė jį pripažinti ir mąstyti apie visus tuos dalykus, kurių nebuvo jo gyvenime, dalykus, kurių visą laiką jam trūks. Savaitės pabaigoje jis vėl bėgs, ir ten, kur važiuos, nebus prabangių jaukių kalnų trobų, kur spragsės ugnis; nebus jokių pokalbių apie neįgalius berniukus su uoliomis trečios klasės mokytojomis, kurių akys it angelo, o šypsenos, galinčios net akmenį ištirpdyti. Jis neprisiminė kada nors matęs moters veidą nušvintant taip, kaip nušvisdavo jos veidas kalbant apie tuos vaikus! Jis matė ambicingas moteris džiūgaujant dėl gautų vaidmenų ar brangenybių; buvo matęs puikiausias pasaulio aktores, — scenoje ir ne scenoje, lovoje ir išlipusias iš lovos, — labai įtikinamai vaidinančias aistringą švelnumą ir meilę, bet ligi šio vakaro jam niekada nebuvo tekę stebėti ką nors tikra.

Kai Žakui buvo aštuoniolika, sėdėdamas puspriekabės kabinoje kelyje į Los Andželą, beveik dusdamas nuo gerklę užgniaužusių ašarų, kurių lieti sau neleido, prisiekė niekada niekada neatsigręžti atgal, nesvarstyti, koks būtų galėjęs būti jo gyvenimas, „jeigu tik viskas būtų kitaip susiklostę“. Tačiau dabar, būdamas trisdešimt penkerių, užgrūdintas dalykų, kuriuos buvo padaręs, vietų, kur jam buvo tekę būti, ir to, ką buvo matęs, jis žvelgė į Džulę Matison ir pasidavė pagundai spėlioti. Pakėlęs prie lūpų brendžio taurę, stebėjo pliauską, krintančią nuo grotelių kibirkščių lietuje, ir spėliojo, kas būtų atsitikę, jei jaunystėje būtų sutikęs ką nors panašaus į ją. Ar ji būtų galėjusi išgelbėti jį nuo paties savęs, išmokiusi atleisti, suminkštinusi jam širdį, užpildžiusi tuštumas jo gyvenime? Ar ji būtų jam suteikusi tikslų, didesnių ir teikiančių didesnį pasitenkinimą negu pinigai, valdžia ir pripažinimas, kurie formavo jo gyvenimą? Jeigu jo lovoje būtų gulėjęs kas nors panašus į Džulę, ar būtų išgyvenęs ką nors geresnio, gilesnio, prasmingesnio, pastovesnio negu tas beprasmis orgazmo malonumas?

Jį pavėluotai pribloškė neįtikėtini jo svarstymai, ir jis stebėjosi savo kvailumu. Kur, po galais, jis būtų sutikęs tokią moterį kaip Džulė Matison? Ligi aštuoniolikos metų jį supo tarnai ir giminaičiai, kurie vien savo buvimu tolydžio jam primindavo socialinį jo pranašumą. Anuomet mažo miestelio dvasininko dukra, tokia kaip Džulė, niekada nebūtų patekusi į jo aplinką.

Ne, ir Holivude nebūtų susidūręs su jokia mergina, panašia į ją. Bet kas būtų buvę, jeigu dėl kažkokios likimo užgaidos būtų ten atradęs Džulę? Žakas svarstė susikaupęs, raukdamas kaktą. Jeigu ji kaip nors būtų išlikusi nesugadinta šioje socialinio ištvirkimo, beribio savo ydų tenkinimo ir siautėjančios garbėtroškos jūroje, koks buvo Holivudas, ar jis iš tiesų būtų ją pastebėjęs , o gal ją visiškai būtų jo akyse užtemdžiusios žavingesnės, įspūdingesnės, labiau patyrusios moterys? Jeigu Džulė būtų įėjusi į jo kabinetą Beverli Draive ir paprašiusi ją išbandyti ekrane, ar jis būtų pastebėjęs tą mielą smulkų veidelį, tas neįtikėtinas akis, tą grakščią figūrą? Gal nebūtų, juk ji nebuvo pritrenkiančiai graži ir sudėta kaip perpildytas smėlio laikrodis. Jeigu Džulė būtų praleidusi valandą jo kabinete, šnekėdama su juo taip, kaip šnekėjo šįvakar, ar jis iš tiesų būtų įvertinęs jos sąmojį, jos inteligenciją, jos neapsimestinį nuoširdumą. O gal būtų ją išgirdęs, juk ji nekalbėjo „apie reikalus“ ir niekaip neparodė ketinanti gultis su juo į lovą, o tai būtų du pagrindiniai jį dominę dalykai.

Žakas sukiojo taurę tarp delnų, ieškodamas atsakymų į šiuos retorinius klausimus, stengdamasis būti pats sau negailestingai atviras. Po kelių akimirkų nusprendė, kad būtų pastebėjęs Džulės Matison subtilius bruožus, skaisčią veido spalvą, nuostabias akis. Galų gale jis buvo grožio ekspertas, ar tai būtų įprastinis grožis, ar kitoks, tačiau nepastebėti jos negalėjo. Taip, būtų įvertinęs jos tiesų nuoširdumą, jį būtų sujaudinusi merginos užuojauta ir švelnumas, meilumas, kaip kad sujaudino šįvakar. Tačiau nebūtų pakvietęs jos bandymams.