Judith McNaugth - Tobula

— Neverk dėl manęs, — sumurmėjo kimiu balsu.

— Tikiu tavimi, — pakartojo ji švelniai ir aistringai. Žako santūrumo neliko nė lašo. Gerklę užgniaužė nepažįstamų emocijų potyris, ir akimirką jis stovėjo suakmenėjęs nuo to, ką matė, girdėjo ir jautė. Jai ašaros upeliais sruvo per skruostus, sušlapo juodos blakstienos, sudrėko jo delnas; Džulės akys atrodė kaip rasotos mėlynos našlaitės, bandydama sulaikyti virpulį, kramtė apatinę lūpą.

— Prašau, neverk, — skausmingai šnibždėjo jis, priartinęs savo lūpas prie jos burnos, kad sutramdytų virpėjimą. — Prašau, neverk.

Vos tik prisilietus jo burnai, mergina sustingo, sulaikė kvapą, bet Žakas nesuprato, kas ją paralyžiavo — baimė ar nustebimas. Šią akimirką jis nežinojo, ir jam buvo nė motais. Jis troško tik vieno — sulaikyti ją, mėgautis jį užplūstančiais maloniais jausmais — pirmą kartą patirtais po daugelio metų — ir viskuo dalytis su ja.

Stengdamasis neskubėti, patenkintas tuo, kuo mergina jam atsiveria, Žakas lūpomis lietė jos lūpų kontūrus, ragaudamas jos ašarų sūrumą. Mėgino neversti jos, neskubinti ir net tuo metu, kai tą darė, sau kartojo, nors darė ir viena, ir kita.

— Bučiuok mane, — ragino ją ir bejėgis švelnumas, kurį girdėjo savo balse, buvo jam nepatirtas, kaip ir kiti jausmai, užplūdę jį. — Bučiuok mane, — pakartojo, liežuviu braukdamas per sučiauptas jos lūpas. — Prasižiok, — paprašė jis. Džulei paklusus ir palinkus prie jo, Žakas iš pasitenkinimo vos nesuvaitojo. Geismas, primityvus ir beribis, plūdo jo gyslomis, ir jis pasidavė instinktui. Ranka įsitempė, apglėbdama ją per pečius, spausdama jos klubus prie savęs, o tuo tarpu jo lūpos privertė jos burną plačiau išsižioti, ir liežuvis įsiskverbė į vynu kvepiančią švelnią jos burną. Žakas prispaudė merginą prie sienos, bučiuodamas su visa turima įtaigia jėga, jo burna lietė jos burną, o liežuvis gundė ir provokavo, rankos slydo žemyn jos nugara ir vėl kilo aukštyn po nertiniu. Po jo rankomis švelni nuoga jos oda atrodė nelyginant plonas aksomas, kai glamonėjo jos liekną liemenį, glostė nugarą, prakėtęs pirštus lietė jos diafragmą, o galiausiai ir krūtis. Ji stipriau prisiglaudė prie jo ir suvaitojo tiesiai į jo burną, kai Žakas palietė jai krūtis, ir tas žavus garsas kiaurai jį persmelkė: privertė kūną tvinkčioti, — o pirštai tyrinėjo kiekvieną jos krūtų centimetrą ir spenelius, lūpos įsisiurbė jai į burną ir liežuvis tyrinėjo su nesuvaldomu goduliu.

Tai, ką Žakas darė, Džulei atrodė lyg ji būtų įkalinta į pavojingą gąsdinantį juslingumą, kur niekas jai nepakluso. Ypač ji pati. Ilgiems jo pirštams tyrinėjant krūtis, mergina ėmė degti geismu, prieš jos pačios valią įkaitęs kūnas ėmė taikytis prie sukietėjusio vyro kūno; o prasivėrusios jos lūpos įsileido besibraunantį liežuvį.

Žakas pajuto, kaip jos pirštai slenka per švelnius jo sprando plaukus ir, braukdamas jos skruostą burna, prisiartino jai prie ausies.

— Dieve, kokia tu miela! — sušnibždėjo jis, pirštais suimdamas jos krūtų spenelius, kad sukietėtų ir taptų standus it kieti pumpurai, norėjo ją dosniai apdovanoti malonumu.

— Mažyte, — kimiai sumurmėjo jis, — tu tokia pašėlusiai graži...

Gal jo ištartas malonybinis žodis, — tas, kurį ji tikrai prisiminė jį sakius filme, — o gal taip juokingai pavartotas žodis graži , galutinai išblaškė apžavėjusius juslinius kerus, ir Džulė suprato, kad mato jį vaidinant tą pačią sceną, kurią jis dešimtis kartų vaidino filmuose su dešimtimis tikrai gražių artisčių. Tik šį kartą tai buvo jos nuogas kūnas, kurį jo rankos tyrinėjo taip įgudusiai ir tiksliai.

— Liaukis! — griežtai perspėjo ji, išsivaduodama iš jo glėbio, atstumdama jį ir tempdama žemyn nertinį.

Akimirką Žakas tiktai stovėjo, giliai alsuodamas, rankas nuleidęs prie šonų, visiškai sutrikęs. Jos veidas nuo geismo buvo iškaitęs, o akys dar tebeblizgėjo, tačiau ji atrodė taip, tarsi būtų norėjusi bėgti pro duris. Švelniai, tarsi kalbėtų su baikščia kumelaite, jis paklausė:

— Kas negerai, mažyte?..

— Tučtuojau liaukis, — pratrūko ji. — Aš nesu tavo „mažytė“. Ten buvo kita moteris, vaidinusi su tavimi kažkokioje kitoje scenoje. Nenoriu girdėti mane šitaip vadinant. Ir nenoriu girdėti, kad esu graži.

Žakas papurtė galvą, kad atsitokėtų. Pavėluotai suvokęs, kad ji tankiai ir negiliai alsuoja, stebi jį lyg laukdama, kada jis puls ją, nuplėš drabužius ir išprievartaus, labai ramiai ir atsargiai pasakė:

— Ar tu, Džule, bijai manęs?

— Žinoma, ne, — atšovė Džulė, tačiau vos tik pasakiusi, suprato, kad tai melas.

Kai Žakas ėmė ją bučiuoti, ji instinktyviai suprato, kad tai leido jam pasijusti it apsivalant, ir ji norėjo, kad jis tai patirtų. Bet dabar, kai jos širdis tą bučinį priėmė kaip reikalavimą duoti jam žymiai daugiau, ji išsigando. Dėl to, kad pati šito labai geidė. Ji norėjo jausti, kaip jo rankos skuba per jos nuogą odą, o jo kūnas skverbiasi į jos kūno gilumą. Tomis akimirkomis, kai ji tylėjo, matyt, aistrą pakeisdavo įsiūtis, nes jo balsas buvo ne švelnus ir malonus, bet šaltas, šaižus ir griežtas.

— Jeigu nebijai, tada kas tave trikdo? O gal pabėgusiam kaliniui gali parodyti truputį užuojautos, tačiau nenori, kad jis per daug priartėtų. Ar ne?

Džulė vos netreptelėjo koja iš apmaudo dėl jo siauraprotės logikos ir savo kvailumo, kad taip toli nuėjo.

Dabar jis kalbėjo nutęsdamas žodžius, tarsi nuobodžiautų.

— Tai kas yra, o gal neturėčiau klausti?

— Nederėtų, — atsakė ji, braukdama plaukus nuo kaktos, kai truputį sutrikusi ėmė žvalgytis, ko galėtų griebtis, kad kaip nors praskaidrintų susidariusią padėtį, kuri bauginančiai staigiai tapo jai nepavaldi.

— Aš nesu gyvulys, — pradėjo jis.

Jos žvilgsnis nuklydo į paveikslą ant sienos šalimais, kuris buvo per kelis centimetrus pakrypęs, ir ji apsigręžė jo pataisyti.

— O tu manai, kad esu? Gyvulys? Taip?

Sugluminta jo klausimų ir artumo, Džulė žvilgterėjo per petį ir pastebėjo pagalvėlę ant grindų.

— Aš manau, — tiesiai pasakė jam, eidama prie pagalvėlės, — tu esi vyras, kuris ilgus penkerius metus buvo atskirtas nuo moterų.

— Teisybė. Na ir kas?

Ji pagalvėlę padėjo vertikaliu kampu prie sofos ranktūrio ir juto, kad ima tvardytis, kai dabar tarp jų atsirado distancija.

— Taigi, — aiškino ji ir iš tikrųjų sugebėjo išspausti abejingą šypsenėlę per visą veidą, — galiu suprasti, kad tau bet kuri moteris būtų...

Tamsūs jo antakiai staiga susiglaudė virš grėsmingų akių, ir ji suglumusi nutilo, paskui pasilenkė ir kitas pagalves ėmė dėlioti meniškiau, tačiau ir toliau nesiliovė aiškinusi:

— Tau, taip ilgai išbuvusiam kalėjime, bet kokia moteris tarsi... puota išbadėjusiam žmogui. Bet kokia moteris, — pabrėžė jinai. — Noriu pasakyti, aš neprieštaraučiau, kad mane bučiuotum, jeigu tu, na, jeigu tau dėl to palengvėtų.

Žakas pasijuto pažemintas ir įsiutintas pamatęs, kad mergina jį laiko gyvuliu, kuriam svaido žmogiškų jausmų trupinius, sekso išalkusiu elgeta, kuriam ji nenorom sutiko dovanoti trumpą bučinį.

— Kokia tu kilni, panele Matison, — nusišaipė jis ir, nekreipdamas dėmesio į blykštantį jos veidą, tyčia toliau šiurkščiai kalbėjo: — Du sykiu man paaukojai savo brangųjį aš. Bet priešingai, negu manai, net tokiam gyvuliui kaip aš nesvetimas tam tikras susivaldymas ir sugebėjimas atskirti, kas yra kas. Trumpai tariant, Džule, gali manyti esanti puota, bet aš tikrai galiu tau atsispirti, nors ir esu išalkęs sekso.