Judith McNaugth - Tobula

Dar ilgai, net kai išsijungė televizijos stotis, Žakas nepajudėjo iš vietos, priblokštas kančios ir nevilties, kad nebegalėjo sukaupti jėgų atsistoti. Pasiryžimas bėgti ir išlikti gyvam, kuris palaikė jį pastaruosius penkerius metus, palengva blėso. Atrodė, kad mirtis visą laiką buvo šalia jo ar sekė jam pavymui, ir jis staiga pavargo bėgti. Iš pradžių žuvo jo tėvai, paskui — brolis, senelis, tada žmona. Jeigu Sandinis mirė, kaltas buvo tiktai jis. Sėdėdamas čia, Žakas iš tiesų jautė, kad jį persekioja kažkoks makabriškas prakeikimas, kuris kiekvienam, kas tik buvo jam brangus, siuntė ankstyvą mirtį. Net pro savo neviltį Žakas suvokė, kad šitokios mintys pavojingos, trikdančios, beprotiškos. Bet tuo pat metu jautė, lyg jo sveiko proto pagrindas būtų labai smarkiai susvyravęs.

25

Nešina pundeliu drabužių, kuriuos ką tik buvo išėmusi iš džiovintuvo, Džulė, basa, šlapiais plaukais, nutapeno per svetainę į kambarį, kur praleido beveik ištisą bemiegę naktį. Buvo vienuolikta valanda ryto ir iš šniokščiančio vandens ji spėjo, kad Žakas jau taip pat pabudęs ir dabar prausėsi po dušu.

Prisimerkusi nuo įkyraus, tvinkčiojančio galvos skausmo, ji abejingai atliko vieną iš ryto reikalų — išsidžiovino plaukus, paskui iššukavo juos šepečiu, užsimovė džinsus ir nertinį, kurį vilkėjo prieš tris dienas, važiuodama į Amarilą. Tas rytas tarytum buvo prieš daugelį savaičių, nes tai buvo paskutinis kartas, kai viskas atrodė normalu. Dabar jau niekas nebebuvo normalu, tuo labiau jos savijauta. Įkaite ją buvo paėmęs pabėgęs kalinys — paprasta, padori, garbinga moteris tikrai būtų nepakentusi pagrobėjo ir niekinusi viską, kas siejosi su juo. Bet kokia kita normali, dora dvidešimt šešerių metų moteris būtų nepasidavusi Zakariui Benediktui, bandžiusi sužlugdyti jo planus, išsiveržti iš jo gniaužtų, pasistengusi, kad jis vėl būtų sugautas ir grąžintas atgal į kalėjimą, kur ir buvo jo vieta! Štai kaip būtų dariusi gera, padori, dievobaiminga jauna moteris.

Bet šito Džulė Matison nepadarė, svarstė Džulė ir apmaudžiai dygėjosi savimi. Ne, iš tiesų ji to nepadarė. Priešingai, leido pagrobėjui bučiuoti ir liesti ją, dar blogiau, net mėgavosi tuo. Vakar vakare ji pati save apgaudinėjo, norėjusi tik paguosti nelaimingą žmogų, tik buvusi gera, kokią būti ją mokė, tačiau išaušus rytui aiškiai žinojo, kad tai akivaizdus melas. Jeigu Zakaris Benediktas būtų buvęs koks bjaurus senis, ji nebūtų puolusi jam į glėbį ir bandžiusi bučiniais jį paguosti. Nebūtų ir taip troškusi patikėti, kad jis nekaltas. Iš teisybės ji patikėjo juokingais Zakario Benedikto tvirtinimais, kad jis nekaltas, nes norėjo tuo tikėti, o paskui „guodė“ jį, nes jis taip kokčiai ją traukė. Užuot pabėgusi ir pagelbėjusi jį sugauti poilsio aikštelėje vakar rytą, gulėjo sniege ir bučiavo jį, bet vargu ar dėl to, jog nenorėjo, kad sunkvežimio vairuotojas, vardu Pytas, būtų buvęs sužeistas.

Kytone ji beatodairiškai vengė gerų, padorių vyrų seksualinių pretenzijų, veidmainiškai girdamasi aukšta morale, kurią perėmė iš savo įtėvių. Tačiau dabar akivaizdi teisybė svilino akis: ji niekada nejautė seksualios traukos nė prie vieno iš tų šaunių dorų vyriškių ir dabar ji suprato kodėl: taip buvo dėl to, kad ją galėjo vilioti tik tokie kaip ji — socialinės atmatos, panašios į Žaką Benediktą. Padorumas, garbingumas jos netraukė; smurtas, rizika ir uždrausta aistra akivaizdžiai viliojo.

Paaiškėjo šlykšti tikrovė: iš išorės Džulė Matison atrodė teisinga, ori, dora pilietė, tačiau širdyje ji tebebuvo Džulė Smit — nežinomų tėvų gatvės vaikas. Visuomenės doros normos jai nieko nereiškė anuomet; be jokios abejonės, ir dabar nieko nereiškė. Ponia Borovski, Lašalo globos organizacijos direktorė, buvo teisi; Džulė piktai brūkštelėjo šepečiu sau per plaukus, o mintyse išgirdo gaižų tos moters balsą ir pamatė paniekos iškreiptą veidą. „Leopardas negali pakeisti savo dėmių, negali pasikeisti ir tu, Džule Smit. Gali apgauti tą išpuikėlį psichiatrą, bet manęs neapgausi. Tu bloga sėkla kaip tame filme, kurį matėme per televiziją... Iš tavęs nebus nieko dora, įsidėmėk mano žodžius... Iš kiaulės ausies nepasiųsi šilkinės piniginės, o tokia tu ir esi — kiaulės ausis. Toks tokį traukia — štai kodėl tu trainiojiesi su niekam tikusiais gatvės vaikais. Jie tokie kaip ir tu — niekam tikę... NIEKAM TIKĘ.“

Džulė stipriai užsimerkė, bandydama pabėgti nuo skaudžių prisiminimų ir visas mintis nukreipti į tą malonų žmogų, kuris ją įdukrino. „Tu gera mergaitė, Džule, — šnibždėjo jis jos mintyse taip, kaip šnibždėdavo po to, kai ji apsigyveno su jo šeima. — Šauni, gera, miela mergytė. Tu užaugsi ir tapsi šaunia puikia mergina. Kada nors išsirinksi gerą, dievobaimingą vaikiną ir būsi nuostabi žmona ir motina, tokia pat nuostabi, kokia dabar esi dukra“.

Draskoma minties, kad apvylė jį, Džulė rankomis atsirėmė į spintelę ir palenkė galvą.

— Tu klydai... — sukuždėjo ji trūkčiojančiu balsu.

Dabar ji suvokė bjaurią teisybę: ją traukė ne geri, dievobaimingi vyrai, netgi ne gražūs, tokie kaip Gregas Houlis. Ją traukė tokie vyrai kaip Žakas Benediktas, sužavėjęs ją iškart, kai tik jį pamatė restorano automobilių aikštelėje. Atgrasi buvo toji tiesa, kad vakar vakare ji geidė gultis su juo į lovą, ir jis tai žinojo. Toks tokį pažino, Žakas suprato, kad ji tokia, kaip ir jis. Todėl jis taip perpyko ir pasibjaurėjo ja, kai Džulė nutraukė jo meilinimąsi — jis niekino jos bailumą. Ji norėjo gultis su juo, vos tik jis pradėjo ją bučiuoti ir glamonėti.

Leopardas negali pakeisti savo dėmių. Ponia Borovski neklydo.

Bet tėvas Matisonas atkakliai tam prieštaravo, prisiminė Džulė. Kai ji pakartojo jam tą priežodį, jis ją papurtė ir pasakė: „Žvėrys negali keistis, Džule, tačiau žmonės gali! Štai kodėl Viešpats mums suteikė protą ir valią. Jei nori būti gera mergaitė, tau nieko kito nereikia daryti, tik būti gerai. Pasiryžk ir būk! Pasiryžk, Džule...“

Džulė lėtai pakėlė galvą ir pažvelgė į savo atspindį veidrodyje, ir nauja jėga, nauja stiprybė užgimė joje. Ji dar nebuvo nieko padariusi, kas būtų nedovanotina. Dar ne.

Kol dar nepadarė to, kuo neatšaukiamai išduotų pati save ir savo auklėjimą, ji, po galais, išsiverš iš Zakario Benedikto nagų. Ne, rūsčiai pasitaisė, trūks plyš išsiverš iš jo nagų. Šiandien. Jai šiandien pat reikia dingti, kol dar silpna valia ir gležna moralė galėjo atsispirti pavojingam vyro patrauklumui. Jeigu ji pasiliktų, faktiškai taptų jo bendrininke, o tada ji socialiai ir moraliai nebepataisomai nusmuktų. Džulė ryžtingai prisiekė šiandien pat pabėgti.

Priėjusi prie miegamojo lango, ji atitraukė draperijas ir pažvelgė į pilką, niūrų rytmetį. Aukštai danguje sunkūs sniego debesys buvo suvirtę vienas ant kito, o vėjas kaukė pro pušis ir bildino langų stiklus. Jai ten bestovint ir mintyse keliaujant atgal tuo keliu, kuriuo jie buvo čia atvažiavę, pro šalį nuskriejo pirmosios snaigės ir mergina susiraukė. Per pastarąsias dvi dienas ji buvo mačiusi tiek sniego, kad jai užteks jo ligi gyvenimo galo! Už dvidešimties jardų, anapus medinės terasos, supusios namą, kažkas buvo pritvirtinęs didžiulį apvalų lauko termometrą prie medžio; jis rodė dvidešimt aštuonis laipsnius, nors vėjas buvo toks šaltas, kad, kaip spėjo Džulė, temperatūra galėtų nukristi ligi nulio.

Ji pakėlė galvą, krūptelėjusi nuo netikėto radijo balso. Vyras, įstūmęs ją į visą tą bėdą, tikriausiai jau buvo apsirengęs ir greičiausiai svetainėje laukė žinių.