Judith McNaugth - Tobula

— Seniai besmegeniai — labai svarbūs meno kūriniai kai kuriose kultūrose, — pareiškė jam, nė nepajutusi, kad jos balso tonas toks, kokiu kalbėdavo su savo trečiokais. — Ar žinojai?

— Ne.

— Juos ne taip paprasta nulipdyti, — nuoširdžiai pridūrė ji.

Užuot atsakęs, jis kurį laiką susimąstęs tyliai ją stebėjo, paskui šiurkščiai atsuko jai nugarą ir grįžo į virtuvę.

Džulė jau būtų liovusis šnekėti, bet staiga jai dingtelėjo mintis, kaip kuo dažniau dingti jam iš akių, ir tučtuojau be jokios gėdos ėmė fantazuoti.

— Kalbu apie tas kultūras, kur sniego ir ledo figūros laikomos dėmesio vertomis meno formomis, senį besmegenį sudaro ne tiktai trys dideli sniego rutuliai. Aplinkui sukuriama ištisa scenelė, naudojant šakas, uogas ir akmenis, — dėstė ji, užsimaudama neperšlampamas slidinėjimo pirštines, kurias buvo radusi spintos dugne. Stodama ir uždarydama spintos duris, ji dirstelėjo per petį ir linksmai šypsodama pridūrė: — Ar neįdomu?

Jis ištraukė peilį iš stalčiaus su valgymo įrankiais ir atidarė vieną spintelę.

— Intriguoja, ar ne? — nusišaipė jis.

— Neatrodo, kad būtum labai sudomintas, — nusiskundė Džulė, pasiryžusi taip jam įkyrėti, kad jis lieptų jai eiti į lauką ir palikti jį ramybėje. — Noriu pasakyti, kad galėtum susikaupti prie projekto. Įdėti savo indėlį. Pagalvok, kaip būtų smagu ir kokį pasitenkinimą patirtum, kai senis besmegenis bus...

Jis uždarė spintelės duris su tokiu trenksmu, kad Džulė staigiai apsisuko ir jos dėmesį prikaustė peilis jo kumštyje.

— Džule, — perspėjo, — po velnių, užsičiaupk!

Būtų pakakę to netikėto nuotaikos pasikeitimo priminti jai, kad Zakaris Benediktas — pavojingas nenuspėjamas priešas, tačiau, jo rankoje blykčiojant peilio ašmenims ir grėsmingai blizgant akims, jis atrodė tikrai galįs šaltakraujiškai įvykdyti žmogžudystę.

Žakas pamatė, kaip išblyško jai veidas, pamatė, kaip ji įsistebeilijo į peilį, ir tiksliai žinojo, ką ji galvoja apie jį. Užsiplieskęs pyktis virto baisiu įniršiu.

— Teisybė, — tyčiojosi jis. — Aš nuteistas žudikas.

— B-bet tu sakei to nepadaręs, — priminė ji, labai nesėkmingai mėgindama pasirodyti rami ir tikinti tuo, ką sako.

— Sakiau, — šaipėsi jis meilikaujančiu balsu, nuo kurio Džulei per nugarą ėjo pagaugai. — Bet tu, Džule, tai geriau žinai, ar ne?

Ji mėšlungiškai nurijo seiles ir atbula ėmė trauktis trumpu koridoriumi.

— Ar galiu išeiti?

Nelaukdama atsakymo, ji aklai sugraibė duris ir atidarė jas.

Už jos Žakas stovėjo visiškai ramiai, stengdamasis susitvardyti ir numaldyti siaubą, kurį buvo matęs jos veide. Pasakė sau, kad nesvarbu, ką ji galvojo, ar kad ji žaviai atrodė plepėdama apie senius besmegenius ir kad, palyginti su ja, jis jautėsi nežmoniškas ir šlykštus.

Po kelių minučių išgirdo žinią per radiją, ir jo nuotaika smarkiai pasitaisė. Diktorius pranešė, kad Sandinio būklė nepagerėjo, bet ir nepablogėjo. Žakas nepasidavė. Jis ėmė perjunginėti radijo stotis, kol galiausiai rado tokią, kuri transliavo tik žinias ir jokios muzikos. Jis jau ėjo į svetainę, kai komentatorius pranešė, kad vyras, kurį Kanados pareigūnai manė esant Zakariu Benediktu, prieš dvi naktis išsinuomotu juodu sedanu kirto Kanados sieną ties Vindzoru.

26

— Po velnių, — tyliai nusikeikė Džulė, kai iščiuožė iš bleizerio, tebestovinčio prie namo ir nematomo pro priekinius ir šoninius didžiulius langus. Per penkiolika metų, kai ją vienintelį kartą pamokė, kaip galima sujungus laidus užkurti variklį, laidų sistemos tikriausiai pasikeitė, o ir šiaip ji nebuvo labai sumani mokinė, nes neturėjo nė menkiausio supratimo, kurie iš visos saujos laidų, kuriuos buvo ištraukusi iš po prietaisų skydelio, buvo tie reikalingieji.

Konvulsiškai drebėdama, mergina pasilenkė ir pakėlusi glėbį pušų šakų, kurias buvo surinkusi, pučiant vėjui ir krintant sniegui nudūmė prie namo šono. Per tas penkiolika minučių, kol ji buvo lauke, Žakas stovėjo prie langų ir stebėjo ją kaip sustingusi akmeninė statula. Tariama būtinybė rasti „rekvizitą“ įsivaizduojamai senio besmegenio scenai leisdavo jai dingti iš akių kiekvieną sykį kelioms minutėms, nesukeliant jam įtarimo, kaip ji ir tikėjosi, tačiau bijojo užtrukti per ilgai. Ligi šiol ji buvo atlikusi tris trumpus žygius, kas kartą vis ilgesnius, kiekvieną sykį grįždama su pušų šakomis po mėginimo sujungti laidus ir užkurti bleizerį. Ji puoselėjo viltį, kad netrukus jis nuspręs, jog ji tikra kvailė, gaišdama laiką šaltyje lipdyti senį besmegenį, ir jam įkyrės sargybinio pareigos.

Pakėlusi rankas, Džulė užsitempė ant sušalusių ausų megztą slidinėjimo kepurę, kurią buvo pasiėmusi iš spintos ir paskui ėmė ritinti apatinį rutulį senio besmegenio liemeniui, tuo pat metu svarstydama likusias pabėgimo alternatyvas: bėgti pėsčiai tokiu oru būtų beprotiška savižudybė. Net jei nepasiklystų, bandydama leistis tiesiai nuo kalno, greičiausiai mirtinai sušaltų, nepasiekusi pagrindinio kelio. Jeigu jai netyčia pavyktų, ji tikriausiai numirtų nuo šalčio, kol pasirodytų koks nors automobilis. Važiuodami čia, jie per paskutines dvi valandas nesutiko nė vieno. Galimybė rasti Žako paslėptus bleizerio raktus atrodė tokia pat neįtikėtina, o be jų ji negalėjo užkurti automobilio variklio.

— Turi būti koks nors būdas ištrūkti iš čia! — tarė balsu Džulė, stumdama ir ridendama sniego kamuolį pušų šakų krūvos link. Namo gale buvo garažas, rakinamas kabinama spyna, kuris, kaip Zakaris Benediktas sakė, naudojamas kaip sandėlis ir dėl to ten nebuvo galima pastatyti bleizerio. Gal jis melavo. Gal tikrai nežinojo. Vienas iš raktų jos kišenėje atrodė lyg tinkamas kabinamai spynai, o vienintelė tokia spyna, kokią ji matė, buvo ant garažo šoninių durų. Tikimybė, kad namo savininkas ten buvo palikęs savo automobilį, šiuo metu per daug jos nenudžiugino. Jeigu ji ir būtų radusi raktus ir užvedusi automobilį, bleizeris užtvėrė garažo vartus.

Džulei buvo likusi tik viena galimybė: net nemačiusi garažo vidaus, ji nujautė, ką ras viduje.

Slides.

Miegamojo spintoje buvo slidžių batai, tačiau slidžių name nebuvo, vadinasi, jos greičiausiai garaže.

Džulė niekada nebuvo slidinėjusi. Buvo pasiruošusi pamėginti. Be to, tai neatrodė labai sunku, kai televizijoje ir kine matydavo žmones slidinėjant. Ar tai galėtų būti sunku? Vaikai sugebėjo šliuožti. Be abejo, ji taip pat sugebės.

Ir Zakaris Benediktas sugebės, prisiminė pagauta išgąsčio. Matė jį šliuožiant viename iš filmų paslaptingoje vietovėje Šveicarijoje. Tame filme jis atrodė esąs įgudęs slidininkas, bet gal sunkiausiose vietose jį keitė dubleris?

Stenėdama ji ritino per sniegą sunkų, vis didėjantį kamuolį. Galiausiai po dešimties minučių pavyko nuridenti jį ten, kur reikia, — nemažas žygis, turint omenyje, kad, mūvėdama ankštus džinsus, ji beveik negalėjo sulenkti kelių. Baigusi pirmą senio besmegenio dalį, ji skubiai pusračiu išbarstė pušų šakeles, tarsi turėdama galvoje kažkokį planą, paskui stabtelėjo ir dėjosi tyrinėjanti savo kūrinį.

Akies kampučiu vogčia dirstelėjo į langus ir pamatė, kad Žakas ten tebestovi, sustingęs lyg akmeninis sargybinis.

Metas, nusprendė ji, nervingai drebėdama, įsiveržti į užrakintą garažą.

Pirštinėtomis rankomis, sugrubusiomis nuo įtampos ir šalčio, Džulė nesėkmingai pabandė įkišti pirmą raktą į sunkią spyną. Sulaikiusi kvapą, įkišo antrąjį raktą ir spyna jos rankoje išsiskyrė į dvi dalis. Per petį žvelgdama į kiemo duris, ji užsitikrino, kad Žakas tikrai nenusprendė išeiti į lauką, paskui peržengė pusnį, pastojusią jai kelią, ir įėjo į garažą, už savęs uždarydama duris.