Judith McNaugth - Tobula

Valandėlę ji svarstė, ar jai nepabandžius užsibarikaduoti šiame jaukiame šiltame kambaryje, kol jis galiausiai išeis ten, kur ketino eiti, tačiau tai buvo neįmanoma ir nenaudinga. Jai reikėjo valgyti ir, jeigu ji užsidarytų, vis tiek nieko neišeitų padaryti su langu. O be to, kuo ilgiau ji su juo pasiliktų, tuo mažiau galimybių turėtų įtikinti valdžios atstovus ir Kytono piliečius, kad nebuvo bendrininkė savo noru nei nuteisto žmogžudžio sugulovė.

Nerimastingai atsidususi, Džulė suprato, kad vienintelis „kelias į laisvę“ ir garbingumą buvo lauke, apsnigtą kalną galėtų įveikti bleizeriu, jeigu tik sugalvotų, kaip jį užvesti, arba pėsčia. Jeigu reikės keliauti pėsčiai, kas atrodė labiausiai įtikėtina, svarbiausia pasirūpinti šiluma.

Nusisukusi nuo lango, Džulė nuėjo prie didžiosios spintos, tikėdamasi iš ten „pasiskolinti“ šiltesnių drabužių. Po kelių akimirkų ji džiaugsmingai šūktelėjo: netoli spintos galo buvo kažkas panašaus į ištisinius slidininkų kombinezonus suaugusiesiems. Jie buvo ryškiai mėlyni su raudonais ir baltais apvadais, tačiau vienas jų buvo žymiai mažesnis ir, prisidėjusi jį prie savęs, Džulė suprato galėsianti jį apsivilkti. Užsimetusi kombinezoną ant rankos, grįžo į miegamąjį ir ėmė raustis po komodos stalčius. Netrukus vėl susitvardė džiaugsmingai nešūktelėjusi, kai ištraukė pašiltintų apatinių baltinių komplektą ilgomis rankovėmis ir ilgas kelnes.

Daug vargo, kol galų gale užsisegė džinsus virš storų apatinių baltinių, džinsai buvo tokie ankšti, kad Džulė nebegalėjo sulenkti kelių, tačiau šito nepatogumo ji nepastebėjo. Galvojo tik apie tai, kaip apgauti Zakarį Benediktą, kad jis pakankamai ilgam laikui prarastų budrumą ir ji galėtų pabėgti, o jeigu ketintų eiti pėsčia, tai kaip nors pergudrauti, kad neimtų jos vytis, kol nebus pakankamai nutolusi. Dėl tos priežasties ji dar nesivilko slidininko kombinezono. Šiuo metu atrodė daug išmintingiau priversti jį manyti, kad ji paprasčiausiai eina į lauką įkvėpti gryno oro.

Nutaisiusi mandagų, bet abejingą veidą, Džulė užsitraukė ant klubų megztinį ir švarką, tikėdamasi likti nepastebėta, kad jos kojos atrodė — ir judėjo — kaip pora kietai prikimštų dešrų, paskui atvėrė duris ir įėjo į svetainę.

Jos akys iškart nukrypo į sofą prie židinio, kur ji tikėjosi pamatyti Žaką. Tačiau jis buvo kitoje kambario pusėje ir žiūrėjo pro langą į krintantį sniegą, nugara atsisukęs į ją, rankas sukišęs giliai į kelnių kišenes. Norėdama nutolinti tą akimirką, kai pirmąsyk po vakarykštės nakties teks pažvelgti jam į akis, Džulė stebėjo, kaip Žakas kelia ranką. Kai jis atsainiai trynėsi sprandą, jos klastingas protas kaipmat jai priminė, kaip įgudusiai ilgi jo pirštai glostė jai krūtis ir kaip nepaprastai malonu tai buvo. Tuo metu jai dingtelėjo, kad jis tikrai vertas pagyrimo už tai, kad vakar vakare pasirodė gana santūrus ir padorus. Ji prisiminė, kad jis ne mažiau už ją buvo fiziškai susijaudinęs, ir pajuto, kaip jai kaista veidas, ryškiai prisiminus jo standų kūną spaudžiantis prie jos.

Ji sujaudino jį, o paskui netyčia įžeidė ir užrūstino, ir vis dėlto jis visai neketino jos išprievartauti...

Žakas nežymiai pasuko galvą, ir Džulė pamatė rūstų išdidumą, paženklinusį šiurkščiai išskaptuotą profilį, godžią burną, bučiavusią ją su tokia sielą draskančia aistra. Be jokios abejonės, vyras, sugebėjęs būti toks švelnus ir taip valdytis net apimtas aistros, penkerius metus neprisiartinęs prie moters, tikrai negalėjo būti žudikas.

Džulė mintyse piktai save sudraudė. Ji vėl pasirodė esanti visiška kvailė — stovi čia, gailisi to niekšo vien dėl to, kad jis aukštas, gražus, nepaprastai patrauklus, ir dėl to, kad ji idiote — bestuburė idiote, kurią šlykščiai ir bejėgiškai traukia prie jo!

— Atsiprašau! — žvaliai pasakė ji, keldama balsą, kad būtų išgirsta pro radijo garsus.

Jis staigiai apsisuko ir prisimerkęs įsispoksojo į jos aprangą.

— Kur taip susiruošei?

— Tu sakei, — atšovė Džulė, visiškai prisiderinusi prie jo atšiauraus tono, — kad galiu vaikštinėti po namus ir aplinkui juos. Aš išsikraustysiu iš proto įkalinta viduje. Ketinu išeiti laukan įkvėpti gryno oro.

— Lauke šąla.

Suprasdama, kad jis beveik ketina jai uždrausti, ji skubiai perėjo į ramų, logišką toną.

— Pats sakei, kad numirčiau nuo šalčio, jei bandyčiau bėgti pėsčia. Man tik reikia kiek pasimankštinti ir įkvėpti gryno oro. Noriu apžiūrėti kiemą ir... — Ji suabejojo, paskui ją staiga pagavo įkvėpimas ir pabandė baigti su vaikišku entuziazmu: — Noriu nulipdyti senį besmegenį! Prašau, nesakyk, kad negalima, — meilikavo jinai. — Nesu mačiusi tokios daugybės sniego nuo to laiko, kai dar maža atsikėliau į Teksasą.

— Daryk kaip tinkama, bet žiūrėk, kad galėčiau tave matyti pro šiuos langus.

— Klausau, viršininke! — atšovė Džulė, supykusi dėl jo valdingo tono. — Bet gal man bus leista retsykiais dingti tau iš akių, — pasirinkti šakų ir šiaip, ko man reikės?

Užuot atsakęs, Žakas pakėlė antakius ir tylėdamas atšiauriai pažvelgė į ją.

Džulė nusprendė jo tylą priimti kaip sutikimą, nors žinojo, kad tai nieko panašaus nereiškė. Kadangi buvo pasiryžusi pabėgti, buvo pasirengusi daryti bet ką, net palaikyti jį ir meilikauti, kad tik pasiektų savo tikslą.

— Vaikystėje seniams besmegeniams vietoj nosies įkišdavau morką, — pasakė jam, pati nustebusi, kad sugeba vaidinti ir gudrauti. Šyptelėjusi pridūrė: — Žvilgterėsiu į šaldytuvą pažiūrėti, ką ten turim.

Šaldytuvas buvo šalia stalčiaus, kuriame, kaip vakar vakare buvo pastebėjusi, gulėjo keli keistos formos raktai nežinomiems užraktams. Kaire ranka Džulė atidarė šaldytuvą, o dešine tyliai ištraukė stalčių, pirštais mėgindama užčiuopti plokščius metalinius raktus, kuriuos buvo mačiusi.

— Morkų nėra, — pasakė ji grįžtelėjusi ir pažvelgė į jį dirbtinai šypsodamasi, o paskui skubiai dirstelėjo į stalčių.

Pamatė vieną iš raktų ir pačiupo jį, tačiau žinojo, kad ten jų būta daugiau, ne tik tas vienas. Tada pamatė kitus tris raktus, palindusius po mentelėmis ir šaukštais. Įbedusi akis į šaldytuvą, ji įstengė paimti dar vieną, tačiau drebanti ranka ir ilgi nagai sukliudė jai ištraukti kitus du, ypač į juos nežiūrint. Kaip tik tuo metu, kai jau buvo sugraibiusi vieną, išgirdo jį ateinant, o kai pakėlė akis, jis jau žirgliojo tiesiai prie jos. Džulė staigiai ištraukė ranką iš stalčiaus ir jį uždarė, du raktus suspaudusi saujoje; iš susijaudinimo balsas jai drebėjo:

— Ko nori?

— Ko nors valgomo. Kodėl klausi?

— Tik šiaip. — Ji nuskubėjo pro jį, kai jis pasuko už bufeto kampo. — Pats pasiimk.

Žakas stabtelėjo, žvilgsniu lydėdamas ją, kai ji sustingusiomis kojomis žingsniavo prie spintos.

— Kas nutiko tavo kojoms?

Džulei išdžiūvo burna.

— Nieko. Radau porą ilgų apatinių kelnių stalčiuje ir pasimoviau po džinsais, kad nesušalčiau, kol būsiu lauke.

— Nenueik toli nuo namo, — perspėjo jis. — Žiūrėk, kad man nereikėtų tavęs ieškoti.

— Nenueisiu, — melavo ji, jau atidarydama prieangio spintą, kur buvo mačiusi slidininko kepurių ir pirštinių, priklausančių namo savininkui.

— Kaip manai, iš ko man padaryti seniui besmegeniui akis ir nosį? — klausinėjo ji, nepaliaudama čiauškėti ir tikėdamasi jam taip įkyrėti, kad jis prarastų budrumą.

— Nežinau ir, atvirai kalbant, man tai nėmaž nerūpi.

Tariamai nuoširdžiai ir entuziastingai ji dirstelėjo į jį per petį, kai rausėsi spintoje tarp batų.