Judith McNaugth - Tobula

Viduje buvo tamsu, nors pirštu į akį durk, tačiau klupterėjusi ant semtuvo ir atsitrenkusi į kažkokį daiktą dideliais ratais, ji galiausiai užčiuopė ant sienos šviesos jungiklį ir uždegė šviesą. Viršum galvos plyksterėjo didelių prožektorių eilė. Akimirką apakusi, Džulė mirksėjo, paskui apsižvalgė po užgrioztą plotą, nuo laukimo ir nuojautos plakančia širdimi. Slidės. Buvo kelios poros slidžių ir slidžių lazdų, pritvirtintų ant stelažų galinėje sienoje. Kairėje stovėjo traktorius su didžiuliu įrenginiu sniegui nupūsti. Džulė pabandė įsivaizduoti sėdinti traktoriaus kabinoje ir besibraunanti klastingu keliu, vingiavusiu žemyn nuo kalno, tačiau atmetė tą galimybę. Net jeigu ir užtektų drąsos nustumti nuo kelio bleizerį ir leistis traktoriumi į pakalnę, mašina sukeltų tokį triukšmą, kad atkreiptų Žako dėmesį. Dar daugiau, ji judėtų taip lėtai, kad jam pavyktų ištempti ją laukan net nepradėjus bėgti.

Kitoje dviem automobiliams skirto garažo pusėje stovėjo traktoriaus įrenginiai, snieginės padangos, dėžės ir kitokie daiktai, uždengti didžiuliu juodu brezentu.

Slidės. Ji pabandys slidėmis nusileisti į pakalnę; jeigu ji mirtinai nesušals, gal mirs nusisukusi sprandą. Taip pat beviltiška kaip ir laukti rytojaus arba porytdienos, kad pabandytų, nes vėjas lauke stiprėjo ir jau ėmė snigti taip, tarsi kiltų tikra pūga. Daugiau smalsaudama nei vildamasi Džulė kilsterėjo brezento kampą ir dirstelėjo po juo, o paskui staigiai nuleido džiugiai sušukusi ir negalėdama patikėti savo akimis.

Po brezentu buvo du išblizginti tamsiai mėlyni sniegovežiai ir šalmai, pakabinti ant sėdynių.

Drebančiais pirštais ji pabandė įkišti antrąjį raktą į artimiausio sniegovežio uždegimo spynelę. Raktas įlindo ir pasisuko. Tinka! Sukasi! Nudžiugusi ir pilna vilčių, Džulė išlėkė iš garažo ir stropiai uždarė šonines duris už savęs. Oras, prieš kelias minutes atrodęs toks grėsmingas, dabar tebuvo tik nežymi kliūtis. Po pusvalandžio, ar dar greičiau, — kai tik ji galės apsivilkti tą sniegovežio kostiumą iš savo spintos ir išsėlinti iš namo, — ji jau bus kelyje į laisvę. Niekada anksčiau jai neteko vairuoti sniegovežio, tačiau nėmaž neabejojo galėsianti kaip nors su juo susitvarkyti, daug geriau negu su tomis slidėmis ir lazdomis. Pasiryžusi laikytis savo plano, kurį įgyvendinti sekėsi geriau nei buvo maniusi, Džulė pakankamai ilgai gaišo, rinkdama dar daugiau pušų šakų, paskui movė prie senio besmegenio ir sumetė jas ten, tarsi visą laiką būtų jas rinkusi. Zakaris Benediktas tebestovėjo prie langų, sekdamas ją, ir Džulė prisivertė stabtelėti ir apsidairyti, tarytum ieškotų kieme dar vieno „rekvizito“ savo seniui besmegeniui, o išties paskutines sekundes panaudojo apgalvoti šuolio į laisvę detalėms. Jai reikėjo tiktai persirengti, užsimauti sausas pirštines ir paimti antrojo sniegovežio raktus, kad Žakas negalėtų jos vytis, supratęs, kad ji pabėgo.

Ji buvo pasiruošusi važiuoti.

Nei sniegas, nei vėjas, nei pabėgęs kalinys su ginklu nebegalėjo jai sukliudyti. Ji jau buvo beveik kelyje.

Iš namo Žakas stebėjo, kaip Džulė užsimaukšlino ant ausų kepurę ir nukėblino tolyn, dingdama jam iš akių ieškoti to, ko jai reikėjo tai nenusakomai „scenai, kurią ji ten kūrė“. Apmaudas, apėmęs anksčiau, dabar jau blėso, gerokai apmaldytas žinios, kad Sandinio būklė nepablogėjo, ir kiek mažiau nenorom kilusio linksmumo, kurį jautė žiūrėdamas, kaip Džulė galynėjasi su tuo milžinišku sniego kamuoliu, stumia jį, ridena, nors kojos per kelius beveik nesilankstė. Lūpos jam kryptelėjo vos nepradėjus šypsotis, kai prisiminė, kaip stebėjo ją, mėginančią susidoroti su kliūtimi: kai sniego kamuolys buvo pakankamai didelis, ji liovėsi stūmusi jį rankomis ir pečiais, apsisuko, įrėmė nugarą į sniego rutulį, o kojomis įsispyrė į sniegą ir toliau rideno. Žakas vos ištvėrė neišėjęs į lauką ir nepasisiūlęs jai padėti, tačiau žinojo, kad šį pasiūlymą mergina būtų piktai atmetusi ir tuo pat metu atėmusi iš jo malonumą stebėti ją iš tokios patogios pozicijos. Ligi šiol jis niekada neįsivaizdavo, kad gali būti taip malonu žiūrėti į moterį, lipdančią senį besmegenį. Kita vertus, jis nepažinojo suaugusios moters, kuriai šautų į galvą užsiimti tokia banalia ir naivia veikla kaip žaisti su sniegu.

Ši mergina buvo visiška mįslė, galvojo jis, laukdamas prie lango, kol ji vėl pasirodys. Nuovoki ir išradinga, užjaučianti ir karšta, aistringa ir žaisminga — ji buvo pilna kontrastų, ir jie visi buvo labai patrauklūs. Bet vienas Džulės Matison bruožas labiausiai jį intrigavo — tai buvo jos natūralus sveikumas. Iš pradžių jis buvo beveik įsitikinęs, kad ji tik apsimetinėja, vaizduodama nekaltumo aurą, tačiau vakar vakare pamatė, kad ji beveik nemoka bučiuotis! Tai privertė jį stebėtis, kokie gvėros vyrukai gyvena Kytone, Teksase. Ir koks niekingas snarglius buvo tas jos tariamas sužadėtinis, kad neišmokė jos seksualinių žaidimų? Džulė pašoko kaip pabaidytas triušis, Žakui palietus jai krūtis. Jeigu jis nebūtų žinojęs, kad šiais laikais ir šiame amžiuje tai neįmanoma, būtų pamanęs, kad ji dar skaisti mergelė.

Susigriebęs, apie ką galvoja, jis tyliai susikeikė, o tada nustebęs atsisuko, išvydęs Džulę įeinant pro duris.

— Man... man reikia drabužių seniui besmegeniui apvilkti, — pasakė ji linksmai šypsodama.

— Kodėl nenori palaukti ir užbaigti rytoj? — paklausė jis ir šypsena iš merginos veido išblėso.

— Bet... bet man smagu! — paprieštaravo jinai, o balse suskambo neviltis. — Koks tau malonumas drausti man daryti tą, kas padėtų greičiau stumti laiką?!

— Aš nesu pabaisa! — atkirto Žakas, negalėdamas pakęsti baimės ir nepasitikėjimo jos akyse.

— Tada leisk man... baigti savo kūrinį!

— Gerai, — sutiko jis ir atsiduso pyktelėjęs. — Puiku.

Ir vėl šypsnys užsiplieskė per visą veidą.

— Ačiū.

Žakas tirpte tirpo nuo spindulingos jos šypsnio šilumos.

— Nėra už ką, — atsakė jis, ir švelnumas, kurį išgirdo savo balse, sudirgino jį.

Per radiją virtuvėje pranešėjas pasakė, kad jie turį naujienų apie Benedikto ir Sandinio pabėgimą, kurios bus perskaitytos po reklaminės pertraukėlės. Mėgindamas neišsiduoti atsainiai linkterėdamas, jis stebėjo, kaip mergina nuskriejo į miegamąjį, paskui nužingsniavo į virtuvę ir pagarsino radiją.

Jis pylėsi sau kavos, kai komentatorius pranešė:

— Prieš dešimtį minučių neįvardytas šaltinis iš Amarilo valstijos kalėjimo paskambino NBC žinių agentūrai ir informavo , kad Dominikas Karlas Sandinis, kuris prieš dvi dienas bandė bėgti su savo kameros draugu Zakariu Benediktu, šįryt 11.15 mirė, greitosios pagalbos automobiliu vežamas į Šv. Morkaus ligoninę. Sandinis, garsaus nusikalstamo pasaulio veikėjo Enriko Sandinio sūnėnas, mirė nuo sužeidimų, gautų tuo metu, kai jis puolė du sargybinius, vakar antrąsyk landydamas pabėgti...

Džulė eidama iš miegamojo, slidinėjimo kostiumą paslėpusi sau už nugaros, išgirdo pranešėjo žodžius, lydimus įsiutusio pagrobėjo riaumojimo ir dūžtančio stiklo žvangėjimo, kai jis trenkė kavos puodelį į glazūruotas virtuvės grindis.

Mergina stovėjo atokiai, visa apmirusi iš siaubo, o Zakaris Benediktas tuo tarpu svaidė viską, kas papuolė po ranka, į sienas ir į grindis, riebiai keikdamasis ir nuožmiai grasindamas. Skrudintuvas sudužo atsitrenkęs į grindis, paskui plaktuvas, kavinukas, paskui atsivedėjęs ranka nušlavė nuo bufeto lėkštes, puodelius, stiklainius, viską paversdamas duženų krūva. Jis vis dar tebesikeikė, kai spintelės ištuštėjo, o tada, taip pat staigiai, kaip buvo užsiutęs, nurimo. Tarytum išeikvojęs ir savo įniršį, ir jėgas, delnais atsirėmė į bufeto viršų. Galva nuknabo, jis užmerkė akis.