Judith McNaugth - Tobula

Staigiai atsitokėjusi iš ją užhipnotizavusio siaubo, Džulė išmintingai atsisakė bet kokių vilčių ištraukti iš stalčiaus greta jo klubo sniegovežio raktą ir, nugara prisišliejusi prie sienos, nuspūdino per holą. Kai atidarė duris, nykią virtuvės tylą perskrodė iškamuotas Žako vaitojimas:

— Domai... atleisk, Domai. Atleisk man.

27

Bauginanti scena, kurios liudininkė ji ką tik buvo, be paliovos sukosi Džulės galvoje, kai ji lėkė per sūkuriuojantį sniegą į garažą ir paknopstom įpuolė vidun pro šonines duris. Drebančiomis rankomis paskubomis apsivilko slidininko kombinezoną, užsimovė pirštines ir užsidėjo šalmą, paskui ėmė sniegovežį tempti prie durų, bijodama užvesti variklį, kad nesukeltų triukšmo. Išsivariusi į lauką apžergė sėdynę, sugrabaliojo šalmo dirželį, segamą ant smakro, ir pasuko uždegimo spynelės raktą. Variklis įsijungė daug tyliau, negu ji tikėjosi, ir po valandėlės ji jau lėkė per sniegą tolimajame kiemo pakraštyje miško link, stengdamasi išlaikyti pusiausvyrą ir melsdamasi, kad sniegovežis neūžtų per garsiai, ir Žakas jos neišgirstų. Drebėdama iš džiaugsmo ir kartu iš baimės, Džulė nuvingiavo pro medžius, stengdamasi suvaldyti mašiną, ant kurios sėdėjo, braukdama pušų šakas ir aplenkdama riedulius, padengtus sniegu. Kai nutols nuo namo tiek, kad jos iš ten nebegalės matyti, ir įsitikins, kad niekas nesiveja, ji įsuks į snieguotą kelią ir juo važiuos ligi plento, bet kol kas džiaugėsi galėdama pasislėpti miške. Nes už jo vėjas jau kaukė ir įsisiautėjusi pūga virto tikra sniego audra.

Penkios minutės virto dešimčia, ir pajutusi sėkmę bei laisvę ji įsidrąsino, tačiau džiaugsmas nelauktai priblėso, prisiminus sielvartą žmogaus, kurį paliko. Jai dingtelėjo, kad gan keista, iš teisybės beveik neįmanoma, kad šaltakraujis žudikas galėtų jausti tokį skausmą dėl savo kameros draugo mirties.

Džulė dirstelėjo per petį, norėdama įsitikinti, kad niekas nesiveja, paskui suriko išsigandusi, kai vos nesitrenkė į medį, staigiai pasuko, kad jo neužkliudytų, ir per plauką neapvertė sniegovežio.

Atsitiesęs Žakas abejingai apsižvalgė aplinkui į sumaitotus prietaisus ir stiklo šukes ant virtuvės grindų.

— Mėšlas, — burbtelėjo atsainiai ir siekė grafino su brendžiu.

Įsipylė į stiklinę stipraus gėrimo ir išgėrė vienu mauku, mėgindamas apmarinti skausmą krūtinėje. Ausyse jam tebeskambėjo linksmas Domo balsas, kai tas skaitė paskutinį motinos laišką: „Ei, Žakai. Džina išteka. Jokiu būdu nenorėčiau praleisti šitų vestuvių“. Prisiminė jis ir kitus dalykus, kaip Sandinio neįprastą patarimą bei išmanymą. „Tau, Žakai, prireiks padirbto paso, tu neik pas vyruką, pavarde Rubinas Švarcas, apie kurį niekada niekas nėra girdėjęs. Ateik pas mane ir aš tave suvesiu su Volių Žebenkštim. Jis geriausias fotografas šalyje. Tu, Žakai, turi leisti man tau padėti...“ Žakas leido jam padėti, ir dabar dėl to Domas buvo nebegyvas.

— Ei, Žakai, ar nori dar mamos dešros? Turiu daugybę vyniotinio.

Stovėdamas prie lango, gerdamas brendį ir nieko nereginčiu žvilgsniu įsistebeilijęs į senį besmegenį, Žakas šalia savęs jautė esant linksmą Domą. Domas taip džiaugdavosi kvailomis smulkmenomis. Jis galėjo būti čia drauge su Džule, lipdyti senį besmegenį.

Žakas apmirė, stiklinė su brendžiu stabtelėjo nepasiekusi burnos, akinimis ėmė klydinėti po kiemą. Džulė!

— Džule! — sušuko jis, žirgliodamas prie durų ir atplėšdamas jas. Sniego gūsis trenkė jam į veidą ir jam teko petimi paremti duris, kad galėtų jas atidaryti priešais stiprėjantį vėją. — Džule, eik vidun, kol dar nenušalai savo...

Vėjas sugrąžino jo balsą, tačiau Žakas nepastebėjo. Jo žvilgsnį prikaustė gilūs pėdsakai, jau prisipildę sniego, ir jis bėgo greta jų garažo link.

— Džule! — griaudėjo jis, atplėšdamas šonines garažo duris. — Po galais, ką tu ten darai...

Žakas nutilo, akimirką nesugebėjęs patikėti tuo, ką pamatė, kai jo žvilgsnis atšoko nuo sniegovežio, kyšančio po brezentu tarpduryje. Ten prasidėjo sniegovežio provėžos ir vedė tiesiai į miškus.

Prieš keletą minučių jis būtų galėjęs prisiekti, kad labiau įširsti ar pasijusti vienišesnis, kaip jautėsi išgirdęs apie Domo mirtį, nebūtų galėjęs, tačiau apėmęs įsiūtis ir nelaimės nuojauta pranoko net ir tai.

Šalta. Kelioms minutėms prabėgus po to, kai Džulė paliko miško prieglobstį ir lėkė sniegovežiu žemyn stačiu medžiais apsodintu keliu, kuriuo jie buvo atvažiavę bleizeriu, ji pajuto kaustantį, ligi kaulų smelkiantį šaltį, kuris buvo beveik nepakeliamas. Ledo krisleliai prilipo jai prie akių kampučių, sniegas kibo prie veido, akindamas ją; lūpos, rankos ir kojos sustingo. Sniegovežis perlėkė per provėžą ir paslydo, tačiau, bandant jį pristabdyti, jos galūnės buvo taip užtirpusios, kad prabėgo ne viena brangi akimirka, kol kūnas galėjo paklusti pašėlusiems smegenų įsakymams reaguoti.

Vienintelis dalykas, nesustingęs nuo šalčio, buvo baimė, baimė, kad Žakas pagaus ją, ir kita ne mažiau kankinanti baimė, kad jei ir nepagaus, tai ji veikiausiai numirs, pasiklydusi pūgoje, palaidota po sniegu. Mintyse ji jau regėjo, kaip pavasarį paieškų ekspedicija ras jos puikiai išlikusius palaikus po tirpstančio sniego kauburiu, jos kūnas ir galva vis dar apvilkti tuo dailiu mėlynu sniegovežio kombinezonu su priderintu šalmu, taip tinkančiu — neatsitiktinai, tuo ji neabejojo, — prie sniegovežio, kuriuo ji važiavo. „Tobula“ pabaiga, pamanė ji rūškana ir susigraužusi, merginai iš Čikagos lūšnynų, norėjusiai būti tobulai.

Toli apačioje, pro medžių šakas, lekiančias pro šalį, šmėkštelėjo valstijos kelias, kuris rangėsi aplinkui kalną, tačiau nuo čia ligi ten šlaitas buvo staigus, beveik status, nusileisti buvo dar kebliau, nes kelią pastojo medžiai ir milžiniški apsnigti rieduliai, kyšantys iš kalno. Jeigu ji pasirinktų šį kelią, gal ir keliomis sekundėmis greičiau atsidurtų pakalnėje, tačiau nebuvo jokios vilties pasiekti plentą nesubyrėjus į gabalėlius. Be to, jei ji leistųsi šlaitu nuo kalno, pirmiausiai turėtų pasinaudoti tiltu, kad persikeltų per ištvinusį upelį. Ji bandė prisiminti, kur yra upelis. Jai atrodė, kad jis turėtų būti netoli kito staigaus posūkio kelyje, tačiau nelengva buvo spėlioti, kai „kelias“ virto siauru taku tarp pusnių.

Jai dingtelėjo, kad gal derėtų išlipti iš sniegovežio ir kaip nors apšilti — bėgti vietoje ar šiaip daryti ką nors panašaus. Kita vertus, bijojo gaišti. Jei sniegas jau užpustė jos pėdsakus nuo garažo ligi miško, kai tik Žakas suvoks, kad jos nebėra, jis iškart pamanys, kad ji važiuoja keliu, ir pasivys ją greičiau ir lengviau, negu sekdamas jos išvagotais pėdsakais per mišką. Džulė sąmoningai vengė dirsčioti atgal per petį, nes bijojo atitraukti akis nuo kelio ir rizikuoti vėl iš rankų prarasti sniegovežio valdymą, tačiau dabar, kai suvokė, kad viskas priklausė nuo to, kaip greitai sniegas paslėps jos pėdsakus, ji nebegalėjo atsispirti. Ji skubiai dirstelėjo per petį ir sutramdė riksmą. Aukščiau, bet dar gerokai už jos, iš miškų skriejo sniegovežis ir suko kelio link, o vežėjas gūžėsi priekyje — grėsminga lemties šmėkla, besisukiojanti tarp riedulių ir medžių tarytum be jokių pastangų.

Siaubas ir įniršis nustelbė viską, net stingdantį šaltį ir pašėlusia jėga varė adrenaliną jos gyslomis. Melsdamasi, kad jis dar nebūtų jos pastebėjęs pro tankius medžius, kurie iš abiejų pusių juosė siaurą kelią, ji ėmė dairytis vietos pasukti į šoną ir pasislėpti, kol jis pralėks pro ją. Aukščiau priekyje, ties artimiausiu kelio vingiu, Džulė pamatė siaurą plynaukštę, tačiau kelias čia iš kraštų buvo apdėtas rieduliais, kad automobiliai nenusiverstų per šoną. Jai reikėjo kažkaip pravažiuoti sniegovežiu tarp riedulių žemyn ir pristabdyti jį prieš jam pasiekiant plynaukštės kraštą, o tada rasti vietą pasislėpti apačioje tarp medžių, kurių viršūnės kilo viršum kairiosios kelio pusės. Neturėdama laiko sugalvoti ko nors kito, Džulė pasuko sniegovežį tarp dviejų žmogaus ūgio riedulių, paskui nuspaudė stabdžius ir nėrė per kalno kraštą.