Judith McNaugth - Tobula

— Pasistenk padėti man išlaikyti pusiausvyrą, — paprašė ji, prilaikydama jį rankomis ir skubiai įlipdama jam pavymui. Ji pažvelgė aukštyn į kelią, kuriuo buvo nusileidęs, suprato, kad atgal tuo stačiu šlaitu nebepakilsi, ir nusprendė kol kas judėti upeliu palei jo vingį, tikėdamasi, kad bus koks nors būdas pakilti ligi tilto, o iš ten — į kelią. Užmiršusi savo baimę nepažįstamos mašinos jėgai, Džulė prisigūžė, kad kūnu užstotų Žaką nuo vėjo ir paleido mašiną lėkti per sniegą. — Žakai, — pasakė jam beveik į ausį, žiūrėdama į kelią, žūtbūt stengdamasi išlaikyti jo budrumą ir pažaboti savo siaubą. — Tu vis dar drebi. Gerai, kad drebi. Vadinasi, tavo kūno temperatūra nenukrito ligi žemiausio pavojingo taško. Kažkur esu apie tai skaičiusi.

Jie apsuko vingį ir Džulė nukreipė sniegovežį į vienintelį kelią, kuriuo ji manė galėsiant pakilti.

28

Jis dusyk susmuko hole dar nespėjus Džulei nutempti jo į savo miegamąjį, kur tikrai žinojo, kad židinys prikrautas malkų ir paruoštas užkurti. Uždususi ji nusvirduliavo ligi lovos ir paguldė Žaką ant jos. Mergina tučtuojau pradėjo nuvilkinėti viršutinius drabužius, kurie buvo sustingę ir apledėję. Tik tada, kai traukė žemyn kelnes, Žakas pirmąkart nuo to laiko, kai ji atbėgo jo gelbėti, prabilo:

— Dušas, — vos girdimai sumurmėjo jis. — Karštas dušas.

— Ne, — paprieštaravo ji, stengdamasi išlaikyti dalykišką ir objektyvų toną, kai ėmė tempti žemyn apledėjusius apatinius. — Dar ne. Žmones, ištiktus hipotermijos, reikia atšildyti palengva, bet ne su tiesiogine šiluma, to išmokau mokykloje per pirmosios pagalbos pamokas. Ir nekreipk dėmesio, kad tave nurenginėju. Aš mokytoja, o tu man tik vienas iš tų mažų berniukų, — pamelavo ji. — Mokytoja beveik tas pats kaip slaugė, ar žinojai? — ir pridūrė: — Nesnausk! Klausyk manęs!

Ji nusmaukė trumpikes per raumeningas jo kojas, Žakas dirstelėjo žemyn, kad pamatytų, kaip jai sekasi, ir pamatė ryškų raudonį užliejant jai veidą. Puikus vyriškas kūnas buvo jai prieš akis lyg žurnalo „Panelė“ dvigubas vidurinis puslapis, kurį buvo mačiusi koledže. Tik šis kūnas buvo pamėlęs nuo šalčio ir virpėjo krečiamas drebulio.

Čiupo antklodes, apkamšė jį ir ištrynė kūną, o paskui nuėjo į sandėliuką, atnešė dar keturias antklodes ir užklojo. Patenkinta tuo, ką rado, nuskubėjo prie židinio kampe ir uždegė prakuras. Tik tada, kai malkos židinyje įsiliepsnojo, Džulė stabtelėjo nusivilkti viršutinių drabužių. Bijodama jį palikti, stovėjo lovos kojūgalyje, sekdama jo lėtą negilų kvėpavimą, o pati tuo tarpu nusivilko sniegovežio kostiumą.

— Žakai, ar girdi mane? — paklausė ji ir, nors jis tylėjo, Džulė toliau jį kalbino — pažėrė ištisą virtinę kvailų padrikų komentarų, kurie turėjo paskatinti jį atsigauti ir sustiprinti jos blėstančią viltį, kad jis atsigaus. — Tu labai stiprus, Žakai. Iškart tai supratau, kai žiūrėjau, kaip keiti man padangą, ir kai ropšteisi iš upelio. O be to, tu labai drąsus. Mano klasėje yra mažas berniukas — Džonis Everetas, kuris labiau už viską pasaulyje nori būti stiprus. Jis luošas, todėl visą laiką sėdi invalido vežimėlyje, kai žiūriu į jį, man plyšta širdis, bet jis niekada nepasiduoda. Prisimeni, pasakojau tau apie jį vakar vakare? — Nepastebėdama sušvelnėjusio balso, ji pridūrė: — Jis labai drąsus, kaip ir tu. Mano brolių kambaryje kabojo plakatai su tavo atvaizdu. Ar esu tau tai sakiusi? Aš, Žakai, tiek daug norėčiau tau papasakoti, — pasakė ji užlūžtančiu balsu. — Ir papasakosiu, jei išliksi gyvas ir leisi man. Viską papasakosiu, ką tik norėsi žinoti.

Ją apėmė siaubas. Gal jai reikėtų dar ką nors daryti, kad sušildytų jį ir neleistų miegoti. O jeigu jis numirs dėl jos neišmanymo? Čiupo storą frotinį chalatą iš spintos, apsivilko jį, o tada atsisėdo ant lovos greta jo klubo ir pirštų galais užčiuopė pulsą jo kakle, o jos žvilgsnį prikaustė laikrodis ant tualetinio stalelio. Jo pulsas buvo bauginamai lėtas. Rankos ir balsas jai drebėjo, kai lygino antklodes ant plačių jo pečių ir pasakė:

— Dėl vakar vakaro... norėčiau, kad žinotum, jog man buvo malonu, kai mane bučiavai. Nenorėjau, kad sustotum, ir tai mane išgąsdino. Tai neturi nieko bendra su tuo, kad sėdėjai kalėjime, tai įvyko dėl to, kad aš... kad aš nebesivaldžiau, ir aš nieko panašaus nesu patyrusi. — Ji jautė, kad jis veikiausiai negirdėjo nė vieno jos žodžio, ir nutilo, kai stiprus drebulys vėl supurtė jam kūną. — Gerai, kad drebi, — balsu pasakė ji, tačiau kaip pašėlusi suko galvą, kuo dar galėtų jam pagelbėti. Staiga senbernarų veislės šunų su mažyčiukėm statinaitėm prie kaklo, skirtom žmonėms, užkluptiems pūgos, vaizdas iškilo jos sąmonėje ir privertė pliaukšterėjus pirštais pašokti ant kojų. Po kelių minučių ji grįžo prie jo lovos, nešina stikline brendžio, nesitverdama savame kailyje iš džiaugsmo dėl to, ką buvo išgirdusi per virtuvės radiją.

— Žakai, — entuziastingai sušuko ji, sėsdama ant lovos ir pakišdama ranką jam po galva, kad galėtų kilsterėti ją ligi stiklinės, — gurkštelėk ir pabandyk suprasti, ką tau sakau: ką tik per radiją išgirdau, kad tavo draugas — Dominikas Sandinis — yra Amarilo ligoninėje. Jis taisosi! Ar supranti? Jis nenumirė. Dabar jau atgavo sąmonę. Jie mano, kad tas kalinys iš kalėjimo ligoninės, kuris pateikė klaidingą informaciją, suklydo arba bandė kalinių protestą paversti tikru maištu... būtent tai ir įvyko... Žakai?

Po kelių minučių jai pavyko sugirdyti Žakui tik vieną valgomąjį šaukštą brendžio, ir Džulė liovėsi. Ji žinojo galinti rasti telefoną, kurį jis buvo paslėpęs, ir iškviesti greitąją pagalbą, tačiau gydytojas beregint jį atpažintų ir nedelsdamas iškviestų policiją. Jie išgabentų jį iš čia ir nuvežtų atgal į kalėjimą, o jis sakė verčiau mirsiąs, negu grįšiąs.

Džulės akių kampučiuose ištryško abejonių ir nuovargio ašaros, ir, minutėms slenkant, ji sėdėjo ant skreito susidėjusi rankas, mėgindama sugalvoti, ką daryti, kol galiausiai ėmė pašnibždomis kalbėti maldą.

— Prašau, padėk man, — meldėsi ji. — Nežinau, ką daryti. Nežinau, kodėl Tu mus suvedei. Nesuprantu, kodėl verti mane puoselėti jam tokius jausmus, kodėl nori, kad likčiau su juo, bet kažkodėl manau, kad visa tai padarei Tu. Aš tai žinau, nes... nuo to laiko, kai buvau maža mergytė, niekada nejaučiau Tavo rankos, uždėtos man ant peties — kai Tu man davei Matisonus.

Džulė giliai, su drebuliu atsiduso ir brūkštelėjusi ranka nusišluostė ašarą akies kamputyje, bet, tardama paskutinius maldos žodžius, jau jautėsi tvirtesnė:

— Meldžiu, saugok mus.

Po valandėlės ji pažvelgė į Žaką ir pastebėjo, kad drebulys vėl krečia jo kūną, paskui jis įsikniso giliau į apklotus. Supratusi, kad jis kietai įmigo, o ne prarado sąmonę, ko ji labiausiai bijojo, Džulė palinko į priekį ir švelniai pabučiavo jam kaktą.

— Drebėk ir toliau, — sukuždėjo. — Drebėti sveika.

Nejausdama, kad pora gintarinių akių sumirksėjusios atsimerkė, paskui, jai atsistojus, vėl užsimerkė, Džulė nuėjo į vonios kambarį nusiprausti po karštu dušu.

29

Ji suposi į chalatą, kai dingtelėjo, kad galėtų susirasti paslėptą telefoną, ir paskambinti tėvams, kad praneštų, jog yra sveika ir gyva. Sustojusi prie savo lovos, uždėjo delną Žakui ant kaktos ir stebėjo, kaip jis alsuoja. Temperatūra buvo beveik normali, o alsavo giliau, lygiai taip alsuoja snaudžiantis išvargęs žmogus. Staiga užplūdęs atlėgis pakirto jai kelius, kai pasisuko pakurstyti riaumojančios ugnies, kurią buvo užkūrusi. Patenkinta, kad Žakas jau pakankamai sušilęs, paliko jį miegoti ir nuėjo ieškoti telefono. Pagalvojusi, kad protingiau būtų pradėti paieškas nuo Žako miegamojo, Džulė pravėrė duris ir sustojo, apstulbinta neįtikėtinos prabangos, atsivėrusios jai prieš akis. Ji buvo maniusi, kad jos kambarys su akmeniniu židiniu, veidrodinėmis durimis, erdvia plytelėmis išklota vonia buvo absoliuti prabangos viršūnė, bet šis kambarys buvo keturis kartus didesnis ir dešimt kartų prašmatnesnis. Kairėje visa siena buvo veidrodinė, atspindinti įspūdingo dydžio lovą su didžiuliais stoglangiais viršum jos ir balto marmuro židinį priešais lovą. Aukšti langai rikiavosi išilgai galinės sienos, o paskui pusračiu išsidėstę sudarė plačią nišą baltai marmuro voniai, pastatytai ant pakylos. Prie židinio stovėjo kelios lenktos sofos, apmuštos dramblio kaulo, rausvai violetiniu ir jūrų putos žalumo dryžuotu šilku. Ant pakylos, abipus vonios, buvo dar du minkšti krėslai ir otomanės, apmuštos tų pačių spalvų, tačiau dygsniuotu gėlėtu audeklu, priderintu prie lovos apkloto.