Judith McNaugth - Tobula

Dabar mergina aiškiai jautė, kad likimas pareikalavo išpirkos už viso gyvenimo neužtarnautą atlyginimą: Zakaris Benediktas buvo taip pat nekaltas dėl tos šaltakraujiškos žmogžudystės kaip ir ji pati, ir ji negalėjo atsikratyti jausmo, kad iš jos kažko tikimasi.

Pasivertusi ant šono, ji pakišo ranką po ant sofos gulinčiomis pagalvėmis ir stebėjo liepsnas, šokinėjančias židinyje ant grotelių. Kol bus rastas tikrasis žudikas, niekas, drauge ir jos tėvai, nuo šiol nieko netoleruos, kad ką ji būtų padariusi. Žinoma, kai šeima supras, kad Žakas nekaltas, jie pritars viskam, ką ji buvo įvykdžiusi ar ką galėtų įvykdyti. Ką gi, gal ir ne viskam, pagalvojo Džulė. Jie nepritartų tam, kad ji taip greitai įsimylėjo, jeigu tai, ką ji jautė, iš tiesų buvo meilė, ir jie tikrai nepritartų tam, kad ji miega su juo. Rami ir susitaikiusi, o drauge ir kankinama nervingo laukimo, Džulė suprato, kad mylėti ar ne — nepriklausė nuo jos valios; miegoti su juo buvo iš anksto nulemta, nebent po vakarykštės nakties jis būtų drastiškai pakeitęs savo norus. Nors ji vylėsi, kad Žakas suteiks jai progą per kelias dienas geriau jį pažinti.

Ji nieko daugiau negalėjo padaryti, tik saugoti savo širdį nuo nereikalingo skausmo ir nedaryti, ir nesakyti nieko, kad netaptų dar lengviau jo pažeidžiama, negu buvo ligi šiol. Pagaliau ji nebuvo visiška kvailė. Dar prieš patekdamas į kalėjimą, Zakaris Benediktas buvo gyvenęs elitiniame prabangos pasaulyje, apgyventame rafinuotų žmonių, garsėjančių palaida morale, neturinčių asmeninio elgesio ar etikos normų. Ji buvo pakankamai daug skaičiusi apie jį žurnaluose, prieš jam pakliūnant į kalėjimą, ir žinojo, kad vyras, su kuriuo atsidūrė vienišoje kalnų troboje, kažkada turėjo pasakiškus namus ir vilas, kur ruošdavo gausingas puotas, kuriose dalyvaudavo ne tik įžymios kino žvaigždės, bet ir tarptautinio verslo magnatai, Europos monarchai ir net Jungtinių Valstijų prezidentas.

Jis nebuvo jaukus, nuoširdus mažos miestelio bažnytėlės pastoriaus padėjėjas. Džulė žinojo, kad, palyginti su juo, ji buvo tokia pat naivi ir nepatyrusi, kaip ką tik gimęs naujagimis.

30

Buvo jau po dešimtos vakaro, kai mergina sutrikusi ir išsigandusi nubudo, pagalvėlę spausdama sau prie krūtinės. Dėmesį patraukė nežymus krustelėjimas kairėje, ir Džulė staigiai sukdama galvą išgirdo smagų vyrišką balsą:

— Slaugė, kuri palieka savo pacientą ir užminga budėdama, negauna viso atlyginimo.

Džulės „pacientas“ stovėjo, atsainiai atsirėmęs pečiu į židinio lentynėlę, sukryžiavęs rankas ant krūtinės, ir tingiai šypsodamas stebėjo ją. Dar nuo dušo drėgnais plaukais, su kremine zomšos palaidine, ties kaklu prasegta ir sukišta į rudas kelnes, jis atrodė neįtikėtinai gražus, visai atsigavęs ir... dėl kažko labai smagus.

Stengdamasi nekreipti dėmesio į išdavikišką širdies plakimą, vos išvydusi kerinčią šypseną, Džulė tuoj pat atsisėdo.

— Tavo draugas — Dominikas Sandinis — nemirė, — pranešė jam, norėdama jį kuo greičiau nuraminti. — Jie mano, kad jis pasveiks.

— Girdėjau.

— Girdėjai? — atsargiai paklausė Džulė.

Jai dingtelėjo, kad gal besirengdamas jis išgirdo šią žinią per radiją. Jei ne, — jeigu jis prisiminė, kaip ji jam tai sakė, — tada buvo reali galimybė, kad Žakas gali prisiminti ir kitus dalykus, kuriuos buvo jam sakiusi visai atvirai, kai manė, kad jis jos negirdi. Ji laukė, tikėdamasi, kad jis užsimins apie radiją, tačiau jis ir toliau stebėjo ją šypsodamas, ir Džulė pajuto, kaip nuo suglumimo jai kaista visas kūnas.

— Kaip jautiesi? — paklausė staigiai stodamasi.

— Dabar geriau. Kai nubudau, jaučiausi tarsi bulvė kepanti savo lupenose.

— Ką? O, nori pasakyti, kad miegamasis per daug prikaito?

Jis linkterėjo.

— Sapnavau, kad numiriau ir patekau į pragarą. Kai atmerkiau akis ir pamačiau aplinkui šokančias liepsnas, tuo nė kiek neabejojau.

— Atleisk, — tarė Džulė, nerimastingai ieškodama jo veide kokių nors peršalimo požymių.

— Neatsiprašinėk. Labai greitai supratau, kad iš tiesų negaliu būti pragare.

Nerūpestinga jo nuotaika buvo tokia užkrečianti ir tokia atpalaiduojanti, kad mergina siekė savo plaštakos viršų priglausti jam prie kaktos, kad patikrintų, ar nekarščiuoja, nesuvokdama ką daranti.

— Iš kur žinojai, kad nesi pragare?

— Kurį laiką virš manęs sklandė angelas, — ramiai atsakė jis.

— Tau tikriausiai prasidėjo haliucinacijos, — juokavo jinai.

— Nejaugi?

Šį kartą kimus Žako balso tembras negalėjo jos apgauti, ir ji atitraukė ranką nuo jo kaktos, bet negalėjo nukreipti žvilgsnio.

— Žinoma.

Akies kampučiu Džulė staiga pastebėjo, kad porcelianinė antelė ant lentynėlės greta jo peties buvo pasukta ne į tą pusę ir siekė pataisyti, o paskui kitaip sustatė dvi mažesnes antis šalia.

— Džule, — tarė Žakas ir žemas aksominis balsas pavojingai paveikė jos širdies ritmą, — pažvelk į mane. — Kai ji pasisuko į jį, jis ramiai ir rimtai padėkojo: — Ačiū, kad išgelbėjai man gyvybę.

Užhipnotizuota jo tono ir akių, ji turėjo atsikrenkšti, kad balsas nevirpėtų.

— Ačiū, kad stengeisi man išgelbėti gyvybę.

Kažkas pabudo neišmatuojamoje vyro akių gelmėje, kažkas karšto ir viliojančio, ir Džulės pulsas ėmė plakti trigubai sparčiau, nors jis ir nebandė jos liesti. Mėgindama apsisaugoti, perėjo prie praktiškų dalykų ir paklausė:

— Ar tu išalkęs?

— Kodėl neišvažiavai? — neatlyžo jis.

Jo tonas tarsi perspėjo, kad neleis pakeisti temos, kol jam nebus atsakyta, ir Džulė, susmukusi ant sofos, įsistebeilijo į stalviršį, nes negalėjo atlaikyti tiriamo jo žvilgsnio.

— Negalėjau palikti tavęs tenai numirti, kai pats rizikavai savo gyvybe, manydamas, kad nuskendau.

Ji pastebėjo, kad dvi šilkinės magnolijos stalo viduryje pakrypusios nedailiu kampu ir pakluso impulsui pasilenkti į priekį ir jas pataisyti.

— Tai kodėl nepalikai manęs, kai sugrįžai čia ir paguldei į lovą?

Džulė jautėsi taip, lyg vaikščiotų per lauką, pilną minų. Net jeigu būtų išdrįsusi pažiūrėti į Žaką ir išpyškinti, ką jam jautė, negalėjo būti tikra, kad tai neatsisuks prieš ją pačią.

— Visų pirma apie tai net nepagalvojau, o be to, — pridūrė staiga pajutusi palengvėjimą, — nežinojau, kur automobilio rakteliai!

— Jie buvo mano kelnių kišenėje — tų kelnių, kurias numovei.

— Iš teisybės... aš neketinau ieškoti automobilio raktelių. Ko gero, per daug jaudinausi dėl tavęs, kad logiškai protaučiau.

— Ar tau neatrodo truputį keistos tos aplinkybės, atvedusios tave čionai?

Džulė palinko į priekį ir pakėlė žurnalą, gulintį ant stalo krašto, ir kaip vėduoklę uždėjo ant kitų dviejų, paskui pastūmėjo krištolinę vazą su šilkinėmis gėlėmis per du colius į kairę, tiesiai į patį stalo centrą.

— Viskas atrodė gana keista pastarąsias tris dienas, — atsargiai pabandė išsisukti ji. — Negaliu spėlioti, kas būtų normalu šiomis aplinkybėmis.

Atsistojusi ji ėmė tvarkyti sofos pagalves, kurias gulėdama buvo sujaukusi. Ji lenkėsi pakelti vieną iš jų nuo kilimo, kai Žakas, tramdydamas juoką, pasakė:

— Čia tavo įprotis, ar ne? Tvarkyti aplink esančius daiktus, kai nesmagiai jautiesi?

— Aš taip nepasakyčiau. Esu tik labai tvarkinga.

Žakas atsistojo ir pažvelgė į merginą, o ji vos tvardėsi nesusijuokusi. Jo antakiai buvo pakelti pašaipiam iššūkiui, o akys blizgėjo nuo smagaus susižavėjimo.