Judith McNaugth - Tobula

— Na, gerai, — atsakė ji, bejėgiškai nusijuokdama. — Pripažįstu. Tai nervinimosi įprotis. — Dėdama pagalvę į vietą, pridūrė graudžiai šypsodama: — Sykį, kai jaudinausi dėl neišlaikyto egzamino koledže, viską pertvarkiau palėpėje, paskui abėcėlės tvarka sudėliojau visas brolių stereoplokšteles ir motinos receptus.

Klausantis jo akys juokėsi, tačiau balsas buvo suglumęs ir rimtas.

— Ar aš darau ką nors, kas tave nervina, Džule?

Mergina spoksojo į jį, apimta juoko, o paskui bergždžiai bandydama būti griežta, pasakė:

— Tu ištisas tris dienas darei tai, kas mane ypač nervino!

Nors Džulės tonas ir buvo smerkiantis, tai, kaip ji žiūrėjo į jį, užliejo Žaką širdį veriančiu švelnumu: meiliame, išraiškingame veide nebuvo nė ženklo baimės, įtarimo, pasidygėjimo ar neapykantos, ir atrodė, kad ištisą amžinybę niekas nebuvo į jį taip žvelgęs. Net jo advokatai iš tikrųjų netikėjo, kad jis nekaltas. Džulė tikėjo. Jis tai suprato vien pažvelgęs į ją, tačiau prisiminimas apie jos žodžius prie upelio, kaip užlūžo jos balsas tariant juos, tūkstantį kartų sustiprino jų prasmę: Prisimink, kaip sakei, jog nori, kad kas nors patikėtų, jog esi nekaltas. Tada ne visai patikėjau tavimi, bet dabar tikiu. Prisiekiu! Žinau, kad nieko nenužudei .

Ji galėjo palikti jį — numirti prie upelio arba, jeigu buvo neįsivaizduojama, kad taip pasielgtų dvasininko dukra, galėjo nugabenti jį į namą, paskui paimti automobilį ir iš artimiausio telefono iškviesti policiją. Bet ji to nepadarė. Nes tikrai tikėjo, kad jis nekaltas. Žakas norėjo paimti ją į glėbį ir pasakyti, kokia ji jam svarbi; norėjo šildytis jos šypsenoje ir vėl išgirsti jos užkrečiamą juoką. O užvis labiau norėjo burna prisiliesti prie josios lūpų, bučiuoti ją, glamonėti, kol abu pašėls, o tada padėkoti kūnu jai už jos pasitikėjimo dovaną. Tai buvo vienintelis dalykas, kurį jai galėjo duoti.

Jis žinojo, kad mergina juto permainą jų santykiuose ir dėl kažkokios nesuprantamos priežasties buvo labiau išsigandusi nei tada, kai jis laikė nutaikęs į ją ginklą. Jis buvo tuo tikras, kaip ir tuo, kad šiąnakt jie mylėsis ir ji to nori taip pat kaip ir jis.

Džulė laukė, kad jis ką nors pasakytų arba pasijuoktų iš jos sąmojo, bet Žakas tylėjo, ir ji žengė atgal, mostelėdama ranka į virtuvę.

— Ar tu alkanas? — pasiteiravo jau antrąsyk.

Jis neskubėdamas linkterėjo, o balse pasigirdo kimus intymumas:

— Mirštu badu.

Džulė patikino save, kad šitą žodį jis pavartojo netyčia, nes jis buvo pavartotas per jų ginčą pereitą vakarą. Stengdamasi atrodyti visiškai laisva nuo panašių minčių, ji labai mandagiai paklausė:

— Ko norėtum?

— O ką siūlai? — paklausė jis, žaisdamas su ja žodinę šachmatų partiją taip nevaržomai, kad Džulė nebežinojo, ar visos jų pokalbio dvigubos prasmės egzistavo tik įkaitintoje jos vaizduotėje.

— Žinoma, maistą.

— Žinoma, — iškilmingai pritarė jis, tačiau jo akys linksmai spindėjo.

— Konkrečiai troškinį.

— Svarbu, kad konkrečiai.

Džulė nusprendė strategiškai pakeisti keistą pokalbio temą ir atbula ėmė eiti prie bufeto, skyrusio virtuvę nuo svetainės.

— Aš padengsiu stalą ir ten paduosiu troškinį.

— Verčiau valgykim čia, prie židinio, — pasiūlė jis, o balsas skambėjo kaip švelni glamonė. — Jaukiau.

Jaukiau... Džulei išdžiūvo burna. Virtuvėje ji sukosi lyg ir sėkmingai, bet rankos taip smarkiai drebėjo, kad vargiai įstengė krauti tirštą troškinį į dubenėlius. Akies kampučiu matė jį einant prie stereogrotuvo ir peržiūrint kompaktinių plokštelių krūvas, o paskui kraunant juos ant besisukančio padėklo; po valandėlės Barbros Streisand kylantis balsas pasklido po kambarį. Iš visų spintelėje sukrautų plokštelių nuo Eltono Džono iki džiazo jis išsirinko Barbrą Streisand.

Jaukiau.

Šis žodis sukosi jai galvoje; paėmusi dvi servetėles, padėjo jas ant padėklo, tada, atsukusi nugarą į svetainę, atsirėmė delnais į bufetą ir, norėdama nusiraminti, giliai įkvėpė. Jaukiau. Ji puikiai suprato, kad tai reiškė „labiau priartina intymumą“. „Romantiška“. Jinai, kaip ir jis, puikiai žinojo, kad situacija negrąžinamai pasikeitė po to, kai ji nusprendė būti su juo, užuot palikusi jį prie upelio ar atgabenusi čia ir iškvietusi policiją. Ir Žakas tai žinojo. Tai buvo akivaizdu: naujas švelnumas radosi jo akyse, kai žiūrėjo į ją, o balse — meilumas, ir viena, ir kita galutinai sutriuškino jos savitvardą. Džulė atsitiesė ir papurtė galvą, kad taip kvailai ir tuščiai bando save apgauti. Iš jos savitvardos nebeliko nieko, jokių tiesų, kurios jai ką nors reikštų, ji neturėjo kur dingti, kad pasislėptų nuo tiesos.

Tiesa buvo ta, kad ji geidė jo. O jis geidė jos. Abu tai žinojo.

Ant padėklo sudėjusi sidabrinius stalo įrankius, skersai dirstelėjo per petį į jį ir tuoj pat nukreipė žvilgsnį į šalį. Žakas sėdėjo ant sofos, atmetęs rankas ant atlošo, nerūpestingai užkėlęs pėdą ant kitos kojos kelio, ir stebėjo ją — atsainus, kantrus, patrauklus. Jis neketino jos skubinti, buvo visai ramus, juk jis, be jokios abejonės, buvo mylėjęsis tūkstančius kartų su šimtais moterų, kurios visos buvo daug gražesnės ir tikrai labiau patyrusios už ją.

Džulė užgniaužė nesuvaldomą norą tvarkyti virtuvės stalčius.

Žakas stebėjo ją grįžtant prie sofos ir lenkiantis statyti padėklo ant stalo, jos judesius, grakščius ir baikščius kaip pabaidytos gazelės. Iš židinio sklindanti šviesa atsispindėjo ant jos sunkių kaštoninių plaukų, kai jie iš priekio krito jai ant pečių viename šone; jie švytėjo ant švelnios jos odos, kai ji dėliojo stalo paklotes ir dubenėlius. Nuo ilgų tamsių jos blakstienų ant lygių skruostų krito vėduoklės pavidalo šešėliai, ir jis pirmąsyk pastebėjo, kokios gražios jos rankos — ploni pirštai, ilgi, smailėjantys nagai. Staiga labai aiškiai prisiminė rankas, spaudusias prie savęs jo veidą šalia upelio, kai supo jį glėbyje ir meldė atsikelti. Tuokart tai atrodė tarsi sapnas, kuriame ji buvo tik pašalinis žiūrovas, tačiau vėliau, po to, kai jis nusverdėjo į lovą, jo prisiminimai tapo aiškesni. Prisiminė jos rankas, lyginančias jį užklojusias antklodes, baisiausią susirūpinimą žaviame jos balse. Dabar, žiūrėdamas į ją, vėl iš naujo gėrėjosi ją supančia nepaprasta nekaltybės aura, paskui užgniaužė sutrikusią šypseną, pamatęs, kad Džulė atkakliai vengia jo žvilgsnio. Per pastarąsias tris dienas ji priešinosi, prieštaravo ir metė jam iššūkį; šiandien — pergudravo jį, o paskui išgelbėjo jam gyvybę. Ir vis dėlto, nepaisant neabejotinos jos drąsos ir narsumo, ji buvo stebėtinai baikšti, dabar, kai nebeliko priešiškumo tarp jų.

— Atnešiu vyno, — pasiūlė Žakas ir, nespėjus jai atsisakyti, atsistojo ir grįžo su buteliu ir dviem taurėm.

— Aš jo neužnuodijau, — nuramino jis, kai pamatė ją siekiant taurės, o paskui staigiai atitraukiant ranką.

— Nemanau, kad galėtum, — pasakė ji droviai juokdamasi.

Džulė paėmė taurę ir truputį nugėrė, o Žakas pastebėjo, kad jai dreba ranka. Ji nerimauja dėl to, kad teks gultis su juo į lovą, pamanė; ji žinojo, kad penkerius metus jis nebuvo prisiartinęs prie jokios moters. Galbūt būgštavo, kad jis šoks ant jos, vos jie bus baigę valgyti, arba kai tik ims mylėtis, nebesusivaldys ir per dvi minutes viską užbaigs. Žakas nežinojo, kodėl jai visa tai turėtų rūpėti; jeigu kam ir derėtų rūpintis, kaip maloniai pratęsti aktą ir gerai jį atlikti, tai tiktai jam — vis dėlto nebuvo to daręs ilgus penkerius įkalinimo metus.